Kinas
Originalus „Numylėtinės“ („Miller’s Girl“, JAV, 2024) pavadinimas turi dvejopą prasmę: aštuoniolikmetė vidurinės mokyklos moksleivė Kairo Svyt (Jenna Ortega) įsimyli savo literatūros mokytoją Džonataną Milerį (Martin Freeman). Tačiau ją ne mažiau traukia ir rašytojo Henry Millerio kūryba. Jo sekso aprašymų kupinose knygose buvo pakankamai literatūrinių pretenzijų, kad skaitytojus įtikintų, jog tai yra šis tas daugiau nei paprastas šlamštas. Nepaisant visų debiutuojančios režisierės ir scenaristės Jade Halley Bartlett pastangų bei ambicijų, „Numylėtinė“ šlamšto kartelės niekaip neperlipa.
„Numylėtinėje“ talentingi aktoriai įkalinami feromonų ir archajiškų klišių migloje: ant palangių ropoja vabzdžiai, degančios cigaretės pelenai tingiai krinta ant grindų, o Jeannos Ortegos sijonėliai tik trumpėja... Alkoholikė Džonatano žmona (Dagmara Dominczyk) šliaužioja po namus apgirtusi, vis rasdama progą pažeminti savo vyrą, tarsi viena iš Tennessee Williamso sugniuždytų herojų; geriausia Kairo draugė (Gideon Adlon) dėl sunkiai suvokiamų priežasčių rėžia sparną aplink kūno kultūros mokytoją (Bashir Salahuddin). Ortegos herojė pasitiki savimi, kiekvienai situacijai turi po šmaikščią repliką, tačiau nuobodžiauja ir nori ištrūkti į platųjį pasaulį. Ji gyvena viena dvare Tenesio užkampyje, nes tėvai išvyko į užsienį ir ją paliko. Neaišku, ką Džonatanas – kuklus, pilkas vyras – gali jai pasiūlyti, bet ji pasirengusi viskam, kad jį suviliotų. Jai netgi pavyksta atlikti, kaip atrodo, kankinančią užduotį – perskaityti jo prastai vertinamą apsakymų knygą.
Regis, net kamera „užsisvajoja“, kai pasirodo Kairo su mikrosijonėliu, ypač kai ji sėdi klasėje papūtusi lūpas ar rūko. Reikėtų pasakyti, kad bet kuris iš šių dviejų variantų yra geriau nei jos pseudointelektualus postringavimas. Džonatanas gana greitai be jokios nuovokos (lyg #metoo nė nebuvo) atsako į mokinės flirtą. Nuo tada, kai Džonatano amžiaus mokytojas galėjo tikėtis, kad jam pavyks užmegzti romaną su aštuoniolikmete mokine be jokių pasekmių, praėjo mažiausiai viena karta, o gal ir dvi, ir tai, jog filme į tai nekreipiama jokio dėmesio, yra mažų mažiausiai keista. Gal režisierė įsivaizduoja, kad filmas provokuojantis ar „skatinantis diskusijas“? Tačiau „Numylėtinė“ primena tik nevykusį „Liežuvautojos“ ar kito serialo, skirto paaugliams, epizodą.
Labiausiai erzinanti scenarijaus taktika – nuolatiniai bandymai įtikinti, kad esame rimtų literatūrinių diskusijų erdvėje, nors viskas čia – kvepalų reklamos intelektinio svorio. Abu pagrindiniai veikėjai dievina vienas kito kūrybą, bet tai – tiesiog baisiai prastas rašymas, prikimštas palyginimų, nuvalkiotų frazių ir keistų žodžių, kurie atrodo tarsi ištraukti iš praėjusio amžiaus vidurio. „Jaunystės ilgesys buvo nuplėštas nuo manęs kaip oda“, – skundžiasi Kairo, kuri bando rašyti Henry Millerio stiliumi ir tvirtina, kad ištrauka yra „apie romantinių dogmų poveikį jaunų žmonių lūkesčiams“. Nepaisant to, problemiškiausias filme moterų vaizdavimas: matome arba grobuoniškas paaugles, persekiojančias vyresnius mokytojus, arba savo vyrą „kastruojančią“ ir žeminančią Dagmaros Dominczyk veikėją. Tai tik dar vienas įrodymas, kad mizoginija „serga“ ne vien vyrai.
Kartais „Numylėtinė“ primena teatrališką, sąmoningai literatūrišką psichologinę dramą, o kartais – film noir apie fatališką moterį, pasiryžusią sužlugdyti jos kelyje pasipainiojusį vyrą. Įtarimą, kad visa tai niekur neveda, patvirtina „atvira“ filmo pabaiga, paliekanti pagrindinius klausimus neatsakytus. Apskritai sunku suvokti, kaip kažkas pamanė, kad kurti tokį filmą – gera idėja, į kurią net reikėtų investuoti kelis milijonus. Juk tikrai buvo galima rasti kilnesnių tikslų nei kažkieno neįgyvendintos fantazijos ar elementari mizoginija.
