Kinas
Įpusėjus 74-ajam Berlyno kino festivaliui atrodo, kad šiemet konkurse mažiau pliko realizmo ir daugiau kino, kviečiančio į bent šiek tiek eskapistinius, nuo buities pakylėjančius seansus, net jei filmuose apmąstomos šiandienos arba nesenstančios aktualijos.
Kartais į vieną vietą sukritę filmai kuria festivalio programos charakterį, o turint omenyje Berlinalės, kaip vieno iš trijų didžiųjų festivalių, įtaką – galbūt net ir ateities madas. Perfrazuojant vokiečių kino tyrėją Thomą Elsaesserį, kino festivaliuose, kurie nuolat plėtoja savo reikšmės kino industrijoje naratyvą, vienas filmas gali būti atradimas, du – jau nauja banga, o trys – visas naujas „x“ kinas. Ar socialinis realizmas eina iš mados? Gal realybė ima darytis tokia sudėtinga, kad realizmas nebeatrodo kaip tiksli jos iliustracijos priemonė? O gal tiesiog stiprėja poreikis atsiriboti nuo buities, geopolitikos ir katastrofiškų nuojautų?
„Kitas žmogus“ („A Different Man“, rež. Aaron Schimberg) atrodo tarsi iškritęs iš laiko – jame minimas feisbukas, mašinos gatvėje nepanašios į paimtas iš muziejaus, bet filmas turi 8-ojo dešimtmečio tekstūrą, nuo Amerikos nepriklausomo kino neatsiejamą Niujorko atmosferą ir nuo realybės tarsi atitrūkusius personažus. Tai filmas apie nesaugumo jausmą ir nepritapimą pasaulyje, iš kurio norisi ištrūkti. Išgelbėti, rodos, gali tik stebuklas, kuris ir įvyksta, kad parodytų neurofibromatoze sergančiam žmogui, jog jo santykio su pasauliu bėdos slypi ne išorėje, o viduje.
Pirmą kartą pajutau norą perkurti filmą. Specialioje programoje rodomas brolių Zellnerių filmas „Didžiosios pėdos saulėlydis“ („Sasquatch Sunset“) man pasirodė apmaudžiai švaistantis aktualų ir paveikų sumanymą. Jis prasideda kadru, kuriame matoma pieva ir keletas joje parkritusių figūrų, vėliau pamatom, kad tai į žmonių protėvius panašios būtybės, svajingai kremtančios paparčio lapus. Nors Zellneriai vaizduoja mitines būtybes, jų panašumas su žmogumi skatina mąstyti apie mūsų prigimtį ir gyvenimo Žemėje esmę, tačiau tai sustabdo primityvūs juokeliai, karikatūriški personažai, ir iš viso filmo potencialo lieka sunkiai žiūrima parodija.
Ar yra labiau eskapistinis žanras nei miuziklas? Itališkas debiutas konkurse „Gloria!“ gan tiesmukai siūlo kaip tik tokią pramogą. Pasakiško Margheritos Vicario filmo centre – gyvenimo nuskriausta, bet nepaprastai talentinga kompozitorė, užuovėją nuo sunkios kasdienybės randanti kūryboje. Kitas itališkas filmas „Kitoje pusėje“ („Another End“, rež. Piero Messina) – dar vienas „kilstelėto žanro“ (elevated genre) pavyzdys. Gaelis García Bernalis, Renate Reinsve ir Bérénice Bejo vaidina mokslinės fantastikos filme apie gedulą ir ateitį, kurioje įmanoma prikelti mirusio žmogaus sąmonę kitame, jį laikinai priimančiame kūne. Filmas paslysta ant dažnos mokslinės fantastikos žanro problemos – kai forma nustelbia turinį ir nepaisant staigių scenarijaus posūkių lieka prasmių sekluma. Tikrų tikriausias šio filmo antipodas – Bruno Dumont’o „Imperija“ („L'Empire“). Dumont’as mėgsta žanro apnuoginimą: anksčiau žaidęs su detektyvo ir miuziklo konvencijomis jis atsisuko į mokslinę fantastiką ir šį kartą parodijuoja „Žvaigždžių karus“. Veiksmas tradiciškai vyksta mažame Prancūzijos pajūrio kaimelyje, kur susikauna gėrio ir blogio jėgos. Rodos, Dumont’as šį filmą kūrė norėdamas parodyti, kas lieka „nurengus“ didelių franšizių filmus. Lieka absurdas, vietomis vis dar juokingas, vietomis dėl kartojimosi jau imantis pabosti.
Konkursinėje programoje šiemet daugiau personažų, kurių nesutiksi kaimynystėje. Viena jų – ne mažiau keistesnė nei ateiviai Dumont’o filme, tarsi iš dangaus Korėjoje nusileidusi Isabelle Huppert vaidinama prancūzė be praeities ir ateities naujausiame Hong Sang-soo filme „Keliautojos poreikiai“ („Yeohaengjaui pilyo“). Šiai veikėjai negalioja jokios klasikinės dramaturgijos taisyklės. Kaip ir pačiam filmui. Bet kaip tik dėl to mes kasmet ir sugrįžtam žiūrėti vis naujo Sang-soo filmo.
Dar viena nepamirštama herojė yra vieno stipriausių pagrindinio konkurso filmų – iraniečių „Mano mėgstamiausias pyragas“ („Keyke mahboobe man“) – centre. Senyvo amžiaus moteris, kuri vieną dieną po trisdešimt vienatvės metų ryžtingai išeina miestan, turėdama tikslą rasti gyvenimo partnerį, ir jį randa! Filmas taip drąsiai kritikuoja moralės policiją ir supriešina laimingą žmogų su savo gyventojų laimės nepalaikančia šalimi, kad pats savaime atrodo utopiškas. Tačiau čia stebuklas neįvyko – filmo režisieriai Maryam Moghaddam ir Behtashas Sanaeeha, kaip jau tampa liūdna tradicija, į savo filmo premjerą Berlyne atvykti negalėjo, nes Irano valdžia atėmė pasus ir skyrė namų areštą.
Debiuto iš Tuniso apie ne pirmą kartą kine plėtojamą ISIS užverbuotų žmonių ir jų artimųjų likimą „Kam aš priklausau“ („Mé el Aïn“, rež. Meryam Joobeur) istorija tokia sunki, skaudi ir nesuvokiama, kad jos esmei perteikti neužtenka įvykių atkūrimo strategijos ir būtina prikelti vėles.
Menininkas iš Dominikos Respublikos Nelsonas Carlo De Los Santosas Ariasas filme „Pepė“ („Pepe“) įgarsina paskutinio Dominikoje nužudyto begemoto balsą, kuris yra svarbiausias šio tarp galerijos erdvių ir kino teatro besiblaškančio filmo kūrybinis sprendimas. Gaila, kad filmas taip išskysta per savo trukmę, nes hipopotamo perspektyva intriguoja. Gyvūno žvilgsnis visuomet leidžia skvarbiau pažvelgti į žmogų, jo gyvenimo Žemėje ir santykio su aplinka nenuoseklumą. Ypač kai tai yra tokia istorija kaip Pepės. Jis priklausė vienintelei begemotų bandai, gyvenusiai laisvėje ne Afrikoje, kuri susiformavo tada, kai Pablo Escobaras buvo priverstas palikti savo dvarą, o iš jo pabėgo daugybė egzotinių gyvūnų ir begemotai vieninteliai prisitaikė naujoje aplinkoje. Tačiau po 25 metų begemotai ėmė trukdyti vietiniams ir šie juos pradėjo medžioti. Tai formaliai vienas įdomiausių ir eksperimentiškiausių programos filmų, kuris, kaip ir programoje „Panorama“ rodyta Passolini „Teoremos“ reinterpretacija „Lankytojas“ („The Visitor“), kelia klausimų apie dabartinę Berlinalės programų sistemą, nes „Forumas“ ir „Encounters“ nebėra vieta drąsiausiems eksperimentams.
„Lankytojo“ režisierius kanadietis Bruce’as LaBruce’as, kaip visada itin politiškas: filmo centre – buržuazinė šeima ir paslaptingas svečias, kuris vieną po kito suvilioja visus jos narius. Šį kartą, rodos, dar labiau išlaisvinęs savo vaizduotę, režisierius leidžiasi į pornografijos teritoriją ir tai daro nepaprastai stilingai bei manifestiškai.
Vieno svarbiausių kino režisierių iš Afrikos, maliečio Abderrahmane’o Sissako, filmas „Juodoji arbata“ („Black Tea“), kurio veiksmas vyksta Kinijoje ir vaizduoja ten gyvenančių imigrantų iš Afrikos bendruomenę, neturi nieko, ko būtų galima tikėtis iš tokios istorijos, – tai estetinė utopija, kurioje beveik neegzistuoja socialiniai ir ekonominiai klausimai, moterys visada pasipuošusios, policininkai draugiškai spaudžia ranką imigrantams, žmonės turi laiko gyventi gražiai ir lėtai.
Kinas iš Afrikos šiemet festivalyje itin ryškus. „Auksinį lokį“ pati jau įteikiau Mati Diop dokumentiniam filmui „Dahomėja“ („Dahomey“), kuriame ji prakalbina prancūzų kolonizatorių iš šiandieninio Benino teritorijos pavogtas skulptūras. Jas po daugiau nei 150 metų nelaisvės Prancūzijos muziejuose prezidentas Macronas ceremoningai ir su didele viešųjų ryšių kampanija grąžina namo. Fantasmagorija slypi skaičiuje 26. Kodėl tiek iš daugiau nei 7000 pagrobtų artefaktų? Tai dar viena situacija, kurios neapkalbėsi gryna dokumentikos forma ir būtina pasitelkti stebuklus. Tačiau apie šį filmą, tikiu, dar bus proga daugiau pakalbėti kitame numeryje, Berlyne išdalinus prizus.
