Kinas

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

JAV kino kritikų prizai

„Pusvalandį po vidurnakčio“ į kasmetinį geriausių filmų sąrašą įtraukė ir Amerikos kino institutas. Instituto geriausių dešimties filmų sąrašas sutampa su kitais. Jame taip pat yra filmai

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Angelų dalis“

 Keno Loacho kūryba susidomėjau tik studijuodama Londone. Kai mokėmės britų kino kursą, šis režisierius mus aplankė, kad papasakotų apie britų kino istoriją, vis vengdamas atviriau pakalbėti apie savąją kūrybą. Kuklus žilaplaukis paliko stiprų įspūdį. Ir visai ne todėl, kad postringavo apie savo filmus, o todėl, kad jei ir imdavo apie juos kalbėti, vengė tokio paprasto žodelio kaip „aš“. Turbūt Loachas puikiai žino tą rusišką posakį: „ja“ – paskutinė rusų alfabeto raidė. Dažnas britų kritikas Keną Loachą vadina neegoistiškiausiu režisieriumi. Ir dabar prisimenu, kaip Loachas apibūdino savo kūrybą, o tai skambėjo maždaug taip: „Neapsakomai gerbiu rašytojus, nesu tas, kurį analizuotų autorinio kino teoretikai, tad atsiprašau, jei jus nuvilsiu, nes kurdamas filmą visai nenoriu būti autoriumi. Filmas man – tai bendradarbiavimas su puikiais rašytojais, aktoriais, operatoriais ir pan. Filmas yra visų mūsų produktas. O svarbiausias dėmesys, mano nuomone, turėtų būti skiriamas

Pagal rengėjų inf.

Aku Louhimieso filmų retrospektyva

Sausio 10–14 d. „Skalvijos“ kino centre ir „Pasakoje“ vyks suomių režisieriaus Aku Louhimieso filmų retrospektyva.
 

Aku Louhimiesas (g. 1968) dažnai pavadinamas vienu kontroversiškiausiu šių dienų suomių kino kūrėjų ir Aki Kaurismaki antipodu. Talentingas jaunosios kartos atstovas Louhimiesas mokėsi Helsinkio universitete ir Helsinkio meno ir dizaino universitete. Pripažinimą režisieriui atnešė pirmasis pilnametražis filmas „Levottomat“ (2000), tapęs savotišku naujos kartos manifestu ir parodytas Tarptautinio Maskvos kino festivalio konkurse. Vėliau visi Louhimesso filmai rodyti prestižiniuose tarptautiniuose kino renginiuose, 2005 m. sukurta „Sušalusi žemė“ buvo įvertinta net aštuoniais Suomijos kino akademijos apdovanojimais, o įtakingas „The Finnancial Times“ pavadino filmą „vienu tamsiausių, bet kartu vienu

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jei šiuos Naujuosius sutikote prie televizoriaus, galiu tik užjausti. Keli lietuviški ir rusiški kanalai pasikeisdami rodė Eldaro Riazanovo „Likimo ironiją, arba Po pirties“ ir nevykusį jos tęsinį bei Leonido Gaidajaus komedijas. Filmai tikrai geri, nieko prieš juos neturiu, tačiau kelios išvados peršasi. Toks įspūdis, kad per dvidešimt nepriklausomybės metų tik TV3 surado „alternatyvą“ sovietiniam švenčių repertuarui: jau kelios kartos užaugo su „Vienas namuose“. Bet daugumai šventės, ypač Naujieji, matyt, sukelia „sovoko“ nostalgiją. Ne tik rusiški filmai, bet ir vis

Ko laukti 2013-aisiais

Metų pradžia nuteikia optimistiškai. Jau šį penktadienį ekranuose pasirodo Tomo Hooperio („Karaliaus kalba“) ekranizuotas miuziklas „Vargdieniai“, kuriame pagrindinius vaidmenis sukūrė Russellas Crowe, Hugh Jacksonas, Anne Hathaway ir Amanda Seyfried. Spalvingas reginys, ko gero, pirmiausia skirtas įvairių televizijos muzikinių šou, kurių buvo itin gausu per paskutines savaites, gerbėjams. Sentimentali istorija, paprastos melodijos ir savo balsus demonstruojančios kino žvaigždės patrauks ne vieną kino gerbėją. Paskui bus tik geriau. Sausio 25 d. ekranuose pasirodys Quentino Tarantino vesternas „Ištrūkęs Džango“, kuriame Christopho Waltzo suvaidintas „galvų medžiotojas“ padeda buvusiam juodaodžiui vergui (Jamie Foxx) išlaisvinti žmoną iš sadisto plantatoriaus (Leonardo DiCaprio) rankų. Tą pačią dieną pasirodys ir ilgai lauktas Roberto Zemeckio filmas „Skrydis“. Jo herojus yra pilotas (Denzel Washington), kuris stebuklingai patupdė sugedusį lėktuvą ir išgelbėjo įgulą bei keleivius nuo žūties, bet yra teisiamas, nes buvo išgėręs

Katerina Tarchanova

Rusų kritikė apie Algimanto Puipos filmą

Pernai rudenį Anapoje vykusiame XXI atvirame NVS, Latvijos, Lietuvos ir Estijos šalių kino festivalyje „Kinošok“ Algimanto Puipos filmas „Miegančių drugelių tvirtovė“ pelnė prizą už geriausią moters vaidmenį Janinai Lapinskaitei. Festivalį ir filmą plačiai aptarė žurnalas „Iskusstvo kino“ (Nr. 9). Pateikiame nežymiai patrumpintą žurnale išspausdintą filmo recenziją.

Galutinai tapusiam Vakarais Pabaltijui visai tinka žodžiai „vartotojiškumas“, „merchandising“ ar „metroseksualas“, bet kalbėdami apie buvusias Vidurinės Azijos respublikas mes vis dar vartojame „gangsterius“, „prekeivius“ ir „Rytų saldumynus“. Tačiau XXI „Kinošok“ festivalyje, kad ir kaip būtų keista, Rytai ir Vakarai susitiko. Pagal gėdos, nepadorumo, nepriimtinumo laipsnį konkursinė programa sulygino

Cécile Tourneur

Jono Meko retrospektyva Pompidou centre, Paryžiuje

Reta patirtis – išvysti Jono Meko filmą kino salėje. Kaip tik todėl jo retrospektyvoje naudojamasi proga parodyti visas įmanomas šio autoriaus filmų galias ir grožį. Klajonės po Niujorką ir kitos įdomios pasaulio vietos, prisiminimai iš gimtinės, asmeninio gyvenimo fragmentai, nutikę daugiau nei per šešias dešimtis metų. Iki sausio 7 d. Pompidou šiuolaikinio meno centras suteikia galimybę pasinerti į Jono Meko kinematografijos darbus, susipažinti su išplėstine jų retrospektyva. Iš viso pateikiami 74 filmai, kai kurie jų anksčiau nerodyti. Filmų kūrėjas, kuris gruodžio 24 d. šventė savo devyniasdešimtmetį, pavadino šią retrospektyvą savo kinematografinės praktikos iki šių dienų apžvalga. Pasirinkti tie filmai, kuriuos jis laikė užbaigtais. Tai ne pirmoji Meko retrospektyva Prancūzijoje – dvi rodytos prieš tai, 1992 ir 2002 metais, – bet tai yra pirmas kartas, kai pateikiama tokia plati jo darbų įvairovė.

Po klasikinių filmų „Valdenas“ („Walden“, 1969), „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“ („Reminiscences of a Journey to Lithuania“, 1972) arba „Prarasta, prarasta, prarasta“ („Lost Lost Lost“, 1976), visada sutinkamų emocingai, programa sugrąžina 7-ojo dešimtmečio pradžią ir gilius jo filmus „Medžių šautuvai“ („Guns of the Trees“, 1962) ir „Brigada“ („The Brig“, 1964), lydimus politinių trumpametražių arba įrašytų performansų. Šis laikotarpis žymi jo kūrybos etapą iki

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Liza, namo!“, „Narcizas“

Maža mergaitė Liza, aprengta ryškiai raudona suknele, atrodo kaip pasakos herojė, ypač kai atsiduria gamtoje, kur žolės kupstas, stambiu planu nufilmuota sraigė ar sraunus upelis įrėminami ekrane kaip gražus paveikslėlis. Dar gražesnis

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Naujas Wong Kar-Wai’aus filmas atidarys Berlinalę

„Didis meistras“ bus rodomas pagrindinėje festivalio programoje, bet už konkurso ribų. Festivalis jau paskelbė ir pirmuosius konkursinius filmus. Tarp jų – trečioji austrų režisieriaus Ulricho Seidelio trilogijos dalis „Rojus: viltis“. Pirmosios šiemet rodytos Kanuose ir Venecijoje. Konkurse įvyks ir

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventės prie televizoriaus visada sukelia grėsmių. Ne tik persivalgymo, bet ir daug baisesnių. Pavyzdžiui, šias Kalėdas jūs galite praleisti kartu su BTV. Tai reiškia, kad visą savaitę net kelis kartus per dieną skirtingose laidose matysite ponus Valinskus: švenčiančius sidabrines vestuves, pristatinėjančius naują albumą ar šiaip smagiai lietuviškai juokaujančius, dainuojančius ir žaidžiančius žaidimus. Bet BTV nesitenkina tik Valinskais, šventinėje laidoje „Dėmesio: Kalėdos“ (25 d. 19 val.) kartu su komikais A. Orlausku, R. Bingeliu, R. Šilansku pasirodys ir Kristina Brazauskienė. Nuo tokios humoro gausybės gali ištikti net asmenybės susidvejinimas: žiūrite į saldžiabalsius Valinskus, o matote Seimo salę, žiūrite į politikę Brazauskienę, o matote humoro šou. Dar daugiau išbandymų žiūrovų psichikai parengė LNK: ši televizija pavirs tikru grindhouse – nuo ryto iki ryto nesustodama rodys filmus, ir dar ne pačius trumpiausius, pavyzdžiui, visus apie Harį Poterį, visas „Žiedų valdovo“ serijas ir net beveik visą