7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kur nutekėjo angelų dalis

Nauji filmai – „Angelų dalis“

Santa Lingevičiūtė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04
Kinas
„Angelų dalis“
„Angelų dalis“

Keno Loacho kūryba susidomėjau tik studijuodama Londone. Kai mokėmės britų kino kursą, šis režisierius mus aplankė, kad papasakotų apie britų kino istoriją, vis vengdamas atviriau pakalbėti apie savąją kūrybą. Kuklus žilaplaukis paliko stiprų įspūdį. Ir visai ne todėl, kad postringavo apie savo filmus, o todėl, kad jei ir imdavo apie juos kalbėti, vengė tokio paprasto žodelio kaip „aš“. Turbūt Loachas puikiai žino tą rusišką posakį: „ja“ – paskutinė rusų alfabeto raidė. Dažnas britų kritikas Keną Loachą vadina neegoistiškiausiu režisieriumi. Ir dabar prisimenu, kaip Loachas apibūdino savo kūrybą, o tai skambėjo maždaug taip: „Neapsakomai gerbiu rašytojus, nesu tas, kurį analizuotų autorinio kino teoretikai, tad atsiprašau, jei jus nuvilsiu, nes kurdamas filmą visai nenoriu būti autoriumi. Filmas man – tai bendradarbiavimas su puikiais rašytojais, aktoriais, operatoriais ir pan. Filmas yra visų mūsų produktas. O svarbiausias dėmesys, mano nuomone, turėtų būti skiriamas scenarijaus autoriui.“
 

Frazė iš Keno Loacho vieno garsiausių filmų „Akmenų lietus“ (1993) apibūdina bene svarbiausią jo temą: „Neturiu laiko kovoti už darbo klasę! Nes aš ir esu darbo klasė!“ Ją filme ištaria bedarbis tėvas Bobas. Neslepiantis marksistinių pažiūrų Loachas dažnai pasakoja apie britų darbo klasės bandymus įvairiausiais būdais kabintis į gyvenimą, apie valstybinių institucijų poveikį asmeniniam gyvenimui. Režisierius vylėsi, kad jo socialinės dramos įkvėps darbo ir viduriniąją klases revoliucinėms idėjoms ir pakeis ekonominę situaciją. Pats režisierius savo stilių apibūdino kaip italų neorealizmo (neprofesionalių aktorių pasirinkimas, filmavimas realiose vietose) ir prancūzų Naujosios bangos sintezę. Tai ir suformavo Loacho vaidybinio dokumento estetiką.
 
Naujausias režisieriaus filmas „Angelų dalis“ („The Angels’ Share“, D. Britanija, Prancūzija, Belgija, Italija, 2012) – ne išimtis. Beje, filmas Kanų kino festivalyje buvo apdovanotas žiuri prizu. Pagrindiniai filmo herojai – keturi nusikaltėliai. Jau pirmose filmo scenose režisierius pašiepia teisingumo institucijas, supriešindamas vargšus nelaimėlius su teisėjais. Keturi veikėjai, rodos, baudžiami dėl smulkmenų. Vienas jų, Albertas (Gary Maitland) – už girtavimą viešoje vietoje, t.y. tuščioje naktinėje traukinių stotyje. Mergina Mo (Jasmin Riggins) – už tai, kad pavogė papūgą iš parduotuvės, bet nesugebėjo jos tinkamai paslėpti, nes paukščio uodega kyšojo iš „Marks & Spencer“ rankinės.

Pareigūno sulaikyta Mo atkirto, kad šis geriau gaudytų prievartautojus, pedofilus ar kitokius maniakus. Kita moteris baudžiama už tai, kad gaudama bedarbės pašalpą nelegaliai dirba valytoja tris kartus per savaitę. Jaunuolis Rino (William Ruane) nuolat „niokoja“ statulas, nes, anot jo, pastarosios jį įžeidinėja. Visi šie kaltinimai skamba absurdiškai, ypač prisimenant pastaruosius mūsų žmonių politiko Viktoro Uspaskicho spektaklius prieš atimant jo neliečiamybę. Vis dėlto teisingumas – turtingųjų privilegija.
Bene labiausiai prasikaltęs filmo personažas Robis (Paul Brannigan). Jam gresia kalėjimas už atsitiktinio vaikino sumušimą, tačiau vien todėl, kad jo draugė laukiasi, Robiui skiriama bausmė – viešieji darbai. Viešieji darbai skiriami visiems filmo nusidėjėliams. Taip ši ketveriukė ir susipažįsta, o prižiūrėtojas Haris supažindina juos su gurmanų taip mėgstamu salykliniu viskiu. Toks viskis – privilegijuotųjų gėrimas, tačiau paaiškėja, kad Robis turi nepaprastą uoslę bei skonio receptorius ir atpažįsta gerą viskį. Tad nauji draugai sugalvoja planą, kaip užsidirbti iš išrinktųjų eliksyro. Nors ketveriukė bando prasimušti ir vėl nelegaliai, kitaip nei Oušeno vienuolikei, šiems personažams imi jausti simpatiją. Mat Holivudo gražuoliai tiesiog geidžia maudytis turte, o Loacho vagišiai tenori kažkiek užsidirbti, kad galėtų pradėti naują gyvenimą. Loachas rodo, kad ekonominių galimybių stoka išprovokuoja ne tik finansinius sunkumus, bet ir paveikia psichologiškai. Žmonės ima grimzti į beviltišką savęs eikvojimą ir depresiją. Tokioje situacijoje atsidūrė pagrindinis personažas Robis. Aktoriui Paului Branniganui stengtis per daug nereikėjo. Abu jo tėvai – narkomanai, o ir vaikinas nemažai laiko praleido kalėjime bei nusikaltėlių pasaulyje. Beje, filmas kurtas jo gimtajame mieste Glazge. Aktorius gana niūriai piešia miesto portretą: čia nėra darbo. Čia nestatomi nei namai, nei laivai. Jokių šansų, jokių galimybių, jokios vilties. O kai netenki vilties, neberandi ir motyvacijos. Pasitikėjimas savimi krenta, imi gerti ir vartoti narkotikus. Gyvenimas Glazge – tai beviltiškas leidimasis spiraliniais laiptais žemyn.
 
Filmo pavadinimas – viskio gamintojų terminas. „Angelų dalis“ – tai beveik du procentai kasmet iš statinių išgaruojančio šio prabangaus gėrimo. Tad visai nesinori teisti keturių paprastų žmonių, kurie nusipila keletą labai brangaus viskio litrų. Juk kas pastebės? Net pasaulio turtingasis, aukcione įsigijęs prabangią statinę už daugiau nei milijoną, nė nepajunta, kad Robis į statinę supylė butelį prastesnio viskio ir taip jį visą užteršė.
 
Dažnas platintojas „skalpuoja“ Keną Loachą, nes šis užsispyręs filmų dialogus įgarsina specifišku vienos ar kitos vietos dialektu. Ne vienas jo filmas buvo rodytas JAV su angliškais subtitrais. Kanuose „Angelų dalis“ taip pat turėjo angliškus subtitrus. Nemaža dalis Vakarų kritikų ir teoretikų nemėgsta realistiško režisieriaus kino, nes Loacho filmai – puikus klasių veidrodis, o jo realizmas neleidžia užsimerkti ir pamiršti Kito stereotipizavimo. Tačiau ir daugelis britų kritikų sutinka, kad Loacho kinas yra moderniojo Anglijos kino sąžinės balsas.

 

„Angelų dalis“
„Angelų dalis“