7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pasakyk: „Gražu“

Nauji filmai – „Liza, namo!“, „Narcizas“

Živilė Pipinytė
Nr. 1 (1015), 2013-01-04
Kinas
„Liza, namo!“
„Liza, namo!“

Tą patį šeštadienio vakarą „Skalvijoje“ pažiūrėjusi iškart du premjerinius filmus – Oksanos Burajos „Liza, namo!“ ir Dovilės Gasiūnaitės „Narcizą“ – pagalvojau, kad lietuvių kiną grožis pražudys taip pat, kaip kadaise pražudė save įsimylėjusį mitinį Narcizą. Abu – ir dokumentinis Burajos, ir vaidybinis Gasiūnaitės filmai palieka ant lūpų sacharino prieskonį. Įprastai toks lieka po nudailintų, manieringų, pretenduojančių į filosofinius filmų, kurie į tą vizualinį kiekvieno kadro grožį įsupti lyg į saldainių popieriukus. Išvyniojęs geriausiu atveju randi pigią karamelę. Dažniausiai – nieko, nes tai tik saldainio imitacija, iš vaikystės prisimenamas piktas pokštas. Atrodo, kad režisierės – kaip tie senieji fotografai, kurie norėdavo suteikti savo portreto herojui džiugesnį įspūdį ir liepdavo jam sakyti „izium“ (rus. „razina“). Tariant šį žodį, lūpos suapvalėja, jų krašteliai pasikelia, ir net nuobodžiausi veidai tampa visai patrauklūs. Lietuvių kine tas magiškas žodis būtų „gražu“.
 

Maža mergaitė Liza, aprengta ryškiai raudona suknele, atrodo kaip pasakos herojė, ypač kai atsiduria gamtoje, kur žolės kupstas, stambiu planu nufilmuota sraigė ar sraunus upelis įrėminami ekrane kaip gražus paveikslėlis. Dar gražesnis „Narcizo“ violončelininkas Teodoras. Tiesiog tobulas aktoriaus Amvrosioso Vlachopouloso veidas, vešlūs juodi plaukai puikiai dera prie skoningų marškinių ir megztinių, namų interjerų, kur dominuoja mėlyna spalva, ar Vilniaus peizažų ir tokios pat gražios žmonos Erikos (Asmik Grigorian) bei, jo paties žodžiais tariant, šviesą skleidžiančios meilužės Lėjos. „Narcize“ viskas taip gražu, kad supratus, jog filmas bus apie dvasinį Teodoro troškulį, kurio negali numalšinti nei vanduo, nei pasiaukojama moterų meilė, ciniškai pagalvojau, jog ir Teodorą į savęs sunaikinimo kelią pastūmėjo nuolat jį supantis grožis – muzikos, miesto, žmonių.
 
Iš kur tas nepasotinamas grožio siekis? Kas diktuoja jo kriterijus? Kodėl jo taip reikia lietuvių kino kūrėjams, net šiukšlynų gyventojus sugebantiems perkelti į stebuklų lauką? Kodėl Mike’as Leigh, Kenas Loachas ar broliai Dardenne’ai Lietuvoje taip ir nesulaukė savo sekėjų? Kodėl lietuviškų filmų herojai nuolat atsiduria stebuklų laukuose, supami gražiai nufilmuotų saulėlydžių ir filosofiškų debesų?
 
Pirmoji hipotezė labai paprasta: autoriams iš tikrųjų nerūpi jų filmų herojai. Režisieriams jie neįdomūs. Neįdomu, ką jie jaučia, kodėl yra tokie, o ne kitokie, kas atsitiko, kad staiga ėmė ir tapo jų filmų herojais. Tai tinka ir dokumentiniam, ir vaidybiniam kinui.
 
„Liza, namo!“ herojė Burajai reikalinga, nes atitinka filmo idėją, kurią režisierė suformulavo, matyt, daug anksčiau. Idėją apie trapų vaikystės grožį, kuris atsirado visai netinkamoje aplinkoje. Kuriam iškilo grėsmė. Apie vaikystę, kurią reikia saugoti. Grožis ir tyrumas bando priešintis blogiui – mergaitė Liza vis bėga iš namų, kur renkasi įtartini dėdės ir tetos. Jie geria, rūko, klausosi siaubingo rusiško „popso“, šoka ir kalbasi apie gyvenimo prasmę lyg Fiodorą Dostojevskį parodijuojančių kūrinių herojai. Paskui mergaitės mama pagirioja ir negaili vaikui nei piktų žodžių, nei bausmių. Liza yra tarsi šviesi gėrio idėja, atsiradusi tarp gyvenimo piktžolių. Ji bando priešintis, bet ar ilgam? Kad režisierės intencijas suprastų net bukagalvis, ją paryškins mergaitės televizoriuje stebimi šventųjų atvaizdai ir sakralinė muzika, kurią, beje, galima puikiai sumontuoti ir su Burajos pamėgtais debesų vaizdais. Mergaitės trapumą ir viduje slypintį gėrį paryškins kartu su mokytoja dainuojama vaikiška dainelė apie vargšą pliušinį meškiną, kuris neturi rankos. Apie ką iš tikrųjų mąsto Liza, režisierei arba neįdomu, arba tai netilpo į filmo koncepciją. Mergaitė raudona suknele yra ženklas, simbolis, vizualinio filosofavimo pretekstas. Regis, to neslepia ir operatorės Kristinos Sereikaitės kamera. Tačiau ar nieko netrikdo tai, kad nelaimingas vaikas paverčiamas dekoratyviniu filmo elementu?
 
Buraja ir ankstesniuose savo filmuose („Mama“, „Dienoraštis“, „Išpažintis“) drąsiai nepaisė dokumentinio ir vaidybinio kino ribos. Tai šių dienų kine įprasta ir nieko nestebina, bet tampa problemiška, kai režisierė ignoruoja personažų intymumą. Buraja mėgsta rodyti degraduojančius žmones ir jų buitį. Arba degraduojančią buitį ir joje atsidūrusius žmones. Taip dar ryškesnis tampa kontrastas tarp gyvenimo dugno ir idėjų, kurios domina režisierę. Nes kontrastas tarp žemo ir aukšto juk kuria filosofinę įtampą? Suteikia degradavusiam pasauliui ryškesnių spalvų? Leidžia dar labiau išryškinti grožį?
 
„Narcizo“ režisierę Dovilę Gasiūnaitę, žinoma, galima kaltinti, kad pagrindiniam vaidmeniui ji pasirinko aktorių, kuris nuo pirmų kadrų verčia gūžčioti pečiais. Vaidinti jis nemoka, o graiką įgarsinusio Valentino Krulikovskio tartis tik dar labiau paryškina neatitikimą tarp herojaus išorės ir jo tariamo vidaus. Labiau patyręs režisierius iškart suprastų, kad aktorius „neištemps“ filmo, greičiau atvirkščiai. Bet, mano galvą, net Marius Repšys „Narcizo“ neišgelbėtų. Nes Teodoras ir kiti filmo herojai gyvena belaikėje erdvėje. Ta belaikė ir nekonkreti (tegu ir prigrūsta atpažįstamų daiktų) erdvė sužlugdė jau ne vieną lietuvišką filmą. Sovietmečiu ji dar buvo pateisinama, bet dabar tik išduoda pačių kūrėjų narciziškumą. Žinoma, žiūrint „Narcizą“ lieka daug laiko savarankiškai susikurti ir Teodoro, ir Erikos, ir labai gyvo Tomo (Sigitas Šidlauskas) priešistores. Matyt, jie kartu užaugo, turėjo planų, vilčių, iliuzijų, bet gyvenimas pasirodė kitoks, nei buvo svajota ar planuota. Gyvenimas, deja, visada nuvilia ir liepia subręsti. Todėl būtų svarbu sužinoti, kodėl tai nepavyksta Tomui ar Teodorui. Gal tada ir filmas prabiltų apie kažką tikra, ne tik apie šimtus kartų lietuvių kine matytas menininkų dvejones? Nes rodyti lyg rudens musę įkyrų ir visiems priekaištaujantį vyriškį padėrusiomis akimis ir vaizduoti, kad jis sprendžia svarbią dilemą ar tiesiog nutarė pasiduoti savidestrukcijai, dar nereiškia pasakoti istoriją apie šiuolaikinį Narcizą. Beje, ten, kur Gasiūnaitė liaujasi kūrusi alegoriją ar šiuolaikinį filosofinį kontempliuojantį kiną, o tiesiog dokumentiškai fiksuoja kasdienybės vaizdus, „Narcizas“ suskamba netikėtai tiksliai. Nereikia ir geros Giedriaus Puskunigio muzikos, kuri, regis, turi užkamšyti visas spragas – pasakojimo, personažų, ritmo ar paprasčiausios logikos.
 
Pažiūrėjusi „Narcizą“ bandžiau suprasti, kodėl Kauno kino festivalio žiūrovai atidavė filmui savo simpatijų prizą. Spėju, kad filmas tiksliai atitinka provincijos įsivaizdavimą apie „menišką“ kiną, neturintį nieko bendra su realybe, gyvais žmonėmis ir konkrečiu laiku. Bet „Narcizas“ sukurtas pagal tą patį kurpalį kaip ir dauguma šiuolaikinių reklamų, pavyzdžiui, kad ir ta apie moteriškus skustuvus, kurie pavadinti deivės Veneros vardu. Tiesą sakant, mineralinio vandens, kuris taip gausiai liejasi filme, reklamai visai tiktų mitas apie Narcizą.

 

„Liza, namo!“
„Liza, namo!“
„Narcizas“
„Narcizas“