Kinas

Živilė Pipinytė

Nauji filmai: „Teresės nuodėmė“

Režiseriaus Claude‘o Millero (1942–2012 m.) „Teresės nuodėme“ („Thérèse Desqueyroux“, Prancūzija, 2012 m.) uždarytas pernykštis Kanų kino festivalis. Tai pagarbos duoklė savo filmo premjeros nesulaukusiam režiseriui. Milleras ne vienus metus dirbo garsių režisierių (Marcelio Carné, Francois Truffaut ir kitų) asistentu, o pats kūrė įvairių žanrų filmus. Vienus jie žavėjo čechoviška  atmosfera, kitus – ištikimybe tradiciniam stiliui, trečius – nuosekliai tyrinėjama žmogiškojo blogio tema. Milleras dažnai analizavo paauglystę ir į kiną atvedė ne vieną būsimą žvaigždę (pavyzdžiui, Charlotte Gainsbourg). Pas mus jo kūryba menkai žinoma, nors režisierius yra viešėjęs ir Lietuvoje, tiesa, kaip tinklo „Europa Cinemas“ vadovas.
 

Jau sunkiai sergančio Millero kurta „Teresės nuodėmė“ atspindi tai, kas jam kine buvo svarbiausia. Filme matome sudėtingus moterų charakterius, tiksliai apibrėžtą pagrindinės herojės – už turtingo paveldėtojo ištekėjusios Teresės – vidinį konfliktą, puikiai atkurtą tarpukario Prancūzijos provincijos atmosferą ir ištikimybę literatūriniam pagrindui – rašytojo moralisto Francois Mauriaco 1927 m. romanui „Tereza Deskeiru“. Milleras atsisakė sekti Mauriacu ir pasakojimą pradėti nuo paskutinių įvykių, jis pasirinko

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Bigas Luna

Balandžio 6 d. mirė garsus ispanų režisierius Juanas José Bigas Luna. Iki paskutinių dienų, jau sirgdamas jis kūrė savo naujausią filmą „Segon Origen“. 7-ąjį dešimtmetį šis ispanas išgarsėjo kaip tapytojas ir avangardinių baldų projektuotojas. 8-ojo dešimtmečio viduryje jis ėmė kurti autorinius filmus ir jie imti laikyti vienu ispanų kino laisvės eros ženklų. Juose Bigas Luna tyrinėjo ispanų mačizmą ir seksualines perversijas. Dėl to kai kurie jo filmai („Las Edades de Lulú“, 1990 m.,  „Jamón, jamón“, 1992 m., Venecijos festivalio prizas) yra pavojingai priartėję prie pornografijos

Tadeuszas Tomaszewskis

Pokalbis su „Kino pavasario“ laureatu Sławomiru Fabickiu

Šiųmečio „Kino pavasario“ laureatu vėl tapo lenkų režisierius. Konkursinėje festivalio programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodytas Sławomiro Fabickio filmas „Myliu“ apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu. Su režisieriumi, kurio ankstesni filmai „Vyrų reikalas“ (2001) ir „Atgavimas“ (2006) taip pat rodyti lietuvių žiūrovams, bet kuris pirmą kartą viešėjo Vilniuje, kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

Tai tiesa. Mano personažo silpnumas kyla iš jo nesugebėjimo priimti kokį nors sprendimą. Tačiau visiems mano herojams sunku priimti sprendimus ir tai siaubingai

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Manau, nėra tiesiog sutapimas, kad rašytojo Boriso Akunino tinklaraštyje neseniai pasirodė tekstas apie XIX a. populiarias fotografijas su numirėliais. Fotografijos tada buvo dar retos, todėl mirus artimajam jo giminės, norėdami išsaugoti mirusiojo atvaizdą, fotografuodavosi su šalia pasodintu lavonu arba

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Lietuvišką „Kino pavasario“ programą šiemet pabandyta sudėlioti logiškiau – atskirti studentų, užsienyje gyvenančių kūrėjų filmus, bet klaustukų liko daug. Pavyzdžiui, kataloge akivaizdžiai pristigo informacijos apie pastaruosius. Parašyti, kad vieno ar kito filmo autorius gimė Lietuvoje ar, tarkime, Kalifornijoje, neužtenka, norėtųsi žinoti, ką ir kur tas žmogus studijavo, kuo užsiima, ar jo filmas – studentiškas darbelis, ar profesionalus, kur jis buvo rodytas anksčiau ir pan.
 

Lino Mikutos „Dzūkijos jautis“ apeliuoja į visą poetinės lietuvių dokumentikos istoriją. Idiliški kaimo peizažai, pagyvenę valstiečiai, neskubri jų buitis ir paprasti darbai, filmo autorių grožėjimasis materijos degradavimu, stirnaitės kaimo pakraštyje, jau, matyt, privaloma filmui apie kaimą gyvulio skerdimo scena ir kiaulės galva

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

2013-ųjų Kanų kino festivalio plakatas
Prieš metus Tarptautinį Kanų kino festivalio plakatą puošė Marilyn Monroe. Šiemet gegužės 15–26 d. vyksiančio 66-ojo festivalio plakate panaudota kita garsi fotografija. Joje bučiuojasi

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Paskutinius dvidešimt metų Lietuvoje kuriamą krepšinio mitologiją gerai atspindi Mariaus A. Markevičiaus dokumentinis filmas „Kita svajonių komanda“ (LRT, balandžio 1 d. 18.30). Juk ne už menines vertybes užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ką tik įteikė režisieriui iš JAV garbės raštą, o už Lietuvos vardo garsinimą. Pasak ministro, tai padėka už nuopelnus ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. „Kino pavasario“ spaudos pranešime, deja, nepaaiškinta, kokie tie Markevičiaus nuopelnai pasauliui, bet bala jų nematė. „Kita svajonių komanda“ – gana profesionalus, pagal vakarietiškus standartus sukurtas pasakojimas apie lietuvių krepšininkus, kurie 1992-aisiais Barselonoje nustebino pasaulį, iškovoję olimpinį bronzos medalį. Filmas primena tą pergalę, jos didvyrius, punktyru nubrėžia jų likimus ir pristato naują potencialų krepšinio herojų

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Geriausias man šio „Kino pavasario“ filmas – dokumentinis kinotyrininkės Liubovės Arkus debiutas „Antonas čia, šalia“. Arkus pasakoja apie septynerius metus, kuriuos ji išgyveno kurdama filmą, būdama šalia autisto Antono, šalia nuo vėžio mirštančios jo mamos Rinatos. Apie tai, kaip pavyko išgelbėti berniuką nuo ilgo vegetavimo kuriame nors internate. „Antonas čia, šalia“ – ir socialinės kritikos kupinas kūrinys, nes jis prabyla apie nefunkcionuojančią tokių kaip

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Aleksejaus Germano filmas bus baigtas

Brolių Boriso ir Arkadijaus Strugackių romano ekranizaciją režisierius kūrė 13 metų, iš jų šešerius užtruko tik filmavimas. Šį filmą Germanas sumanė dar 1968-aisiais. Prieš mirtį, baigęs montuoti filmą, jis

Živilė Pipinytė

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

 Quentino Dupieux absurdo komedijoje „Be ryšio“ prajuokino epizodas, kai rasti dingusį šunį Polą pasamdytas detektyvas pasikviečia jo šeimininką Dolfą į savo laboratoriją ir rodo sudėtingiausių technologijų tyrimais pasiektą rezultatą. Radęs žolėje Polo išmatų, detektyvas jas prijungė prie savo kompiuterių. Taip ne tik pavyko įsiskverbti į Polo pasąmonę, parodyti jos meandrus, bet ir kompiuterio ekrane atkurti šuns pagrobimo akimirką. Tačiau visos tos sudėtingos operacijos, pasirodo, atskleidė tai, ką ir taip žino visi, išskyrus detektyvą, – šuo buvo pagrobtas. Į klausimą, kur šuo yra, prie išmatų prijungti elektrodai, deja