7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Norėčiau, kad patikėtų mano kino pasauliu

Pokalbis su „Kino pavasario“ laureatu Sławomiru Fabickiu

Tadeuszas Tomaszewskis
Nr. 14 (1028), 2013-04-05
Kinas
Sławomir Fabicki. I. Jankauskaitės nuotr.
„Myliu“
Sławomir Fabicki. I. Jankauskaitės nuotr. „Myliu“

Šiųmečio „Kino pavasario“ laureatu vėl tapo lenkų režisierius. Konkursinėje festivalio programoje „Nauja Europa – nauji vardai“ rodytas Sławomiro Fabickio filmas „Myliu“ apdovanotas pagrindiniu festivalio prizu. Su režisieriumi, kurio ankstesni filmai „Vyrų reikalas“ (2001) ir „Atgavimas“ (2006) taip pat rodyti lietuvių žiūrovams, bet kuris pirmą kartą viešėjo Vilniuje, kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis.

 
Ar nuskambėtų labai supaprastintai, jei pasakyčiau, kad filme „Myliu“ rodote silpną vyrą ir stiprią moterį?
Tai tiesa. Mano personažo silpnumas kyla iš jo nesugebėjimo priimti kokį nors sprendimą. Tačiau visiems mano herojams sunku priimti sprendimus ir tai siaubingai naikina jų vidų. Už juos turi spręsti moterys, todėl, aišku, galima pasakyti, kad moterys yra stipresnės.
 
Daug filmų ir knygų pasakoja apie meilę, nors kūrinių pavadinimai skirtingi. Kodėl Jūs palikote „Meilę“? (originalus filmo pavadinimas yra „Meilė“, – red. past.)
Norėjau pasakoti apie svarbiausią jausmą, su kuriuo susiduria kiekvienas iš mūsų ir kuris lydi mus visą gyvenimą. Iš pradžių be galo mylime (žinoma, jei juos turime) tėvus, paskui įsimylime vyrą arba moterį. Tas jausmas nulemia visą mūsų gyvenimą. Filme norėjau parodyti, kad tam tikrame gyvenimo etape tą meilę reikia apibrėžti iš naujo ir nuolat kokiu nors būdu ją puoselėti.
 
Kas Jūs įkvėpė kurti šį filmą?
Dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ perskaičiau reportažą „Tai atsitiko mano žmonai“. Jame buvo rašoma apie Olštyno merijoje įvykusi seksualinį skandalą, esą miesto meras išprievartavo valdininkę. Mane sudomino reportaže pristatytas sutuoktinio požiūris. Pagalvojau, kad tai puikus išeities taškas papasakoti istoriją vyro, kuris priverstas patirti didžiulę nelaimę – mylimo asmens išprievartavimą. Susimąsčiau, kokias emocijas gali išprovokuoti tas išprievartavimas, kaip jis paveiks vyro santykius su žmona ir juos siejantį jausmą.
 
Ar filmas labai nutolo nuo realios reportaže papasakotos istorijos?
Filmas yra fikcija, su tikrais Olštyno įvykiais susietas gal tik vienas filmo procentas. Nutolau nuo šio sekso skandalo dar ir todėl, kad mane domino ne publicistika, o sutuoktinių santykiai. Sekso skandalas buvo tik atspirties taškas parašyti istoriją apie meilę.
 
Ar keitėte scenarijų kurdamas filmą?
Visada keičiu scenarijų. Jau parašytą jį skaito operatorius ir kartais siūlo ką nors keisti, paskui taisau tekstą, kai jį skaito aktoriai. Žinoma, tai nėra esminės permainos, scenarijaus esmė išlieka, kinta tik detalės. Taip pat jis gali pasikeisti ir repetuojant filmavimo aikštelėje. Mano scenarijaus personažai ir aktorių kuriami personažai gali šiek tiek skirtis, bet visada stengiuosi paimti tai, ką siūlo aktoriai, ir įdėti į filmą.
 
Ar filmuojant „Myliu“ leidote aktoriams improvizuoti?
Sakyčiau, kad ne. Scenarijus jau buvo labai nuosekliai apmąstytas ir parašytas. Tik poroje scenų aktoriai improvizavo, pavyzdžiui, kai Mariją vaidinanti Julia Kijowska ateina į savo vyro biurą, kad pasakytų jam tiesą, kas atsitiko tarp jos ir miesto mero. Ta scena yra improvizacija.
 
Kaip nuteikdavote aktorius, kad tarp jų personažų vykstanti kamerinė drama atrodytų tokia skausmingai tikroviška?
Tai nebuvo lengva. Buvo daug repeticijų skaitant tekstą, daug kalbėjomės apie personažus, apie tai, kas jie, iš kur kilę, kodėl elgiasi taip, o ne kitaip. Įtaką kuriant atitinkamą nuotaiką turėjo ir tai, kad filmavome naktį. Dvidešimt naktų. Tai kilo iš scenarijaus, kurio trys ketvirčiai veiksmo vyksta naktį. Visai nenorėjau apsimesti ir nakties filmuoti dieną, be to, supratau, kad naktinis nuovargis padeda aktoriams prisitaikyti prie jų personažų. Kai žmogus dvidešimt naktų iš eilės nemiega, o miega tik dieną, atsitinka kažkas keista jo kūnui ir organizmui.
 
Girdėjau, kad Jus įkvėpė ir Mike’o Leigh filmas „Viskas arba nieko“?
Taip. Man labai patinka Mike’as Leigh, net leidau sau „Myliu“ pacituoti vieną jo filmo sceną. Akylas žiūrovas supras, kokia tai scena. Man patinka, kaip jis žiūri į žmones, kaip susikaupęs rodo paprastus žmones ir jų bėdas. Tiesiog mėgstu jo filmus.
 
Kokie dar kūrėjai, ne tik kinematografininkai, bet gal ir literatai, dailininkai, kompozitoriai vienaip ar kitaip Jus įkvepia?
Iš kinematografininkų pirmiausia anglai, būtent Mike’as Leigh ir taip pat Kenas Loachas. Bet mėgstu ir amerikiečius, pavyzdžiui, Paulą Thomasą Andersoną, dievinu jo „Čia bus kraujo“, „Pašėlusias naktis“, „Magnoliją“. Žinoma, ir klasikus: Ingmarą Bergmaną, Michelangelo Antonioni. Kalbant apie tapybą, „Myliu“ įkvėpė Edwardas Hopperis, kurį vadinu vienatvės tapytoju, nes jis rodo be galo liūdnus žmones – be jausmų, ryšių, tuščiose erdvėse. Mėgstu fakto literatūrą, aprašančią tai, kas atsitiko iš tikrųjų. Iš klasikų garbinu Dostojevskį, tai, kaip jis dorojasi su nuodėme, žmogaus prigimtimi ir Dievu. O muzika? Klausausi visko, o paskutiniu metu norėdamas pataisyti nuotaiką – labai optimistiškų Rossini uvertiūrų.
 
Ar savo sumanymus ir scenarijus aptariate su draugais kinematografininkais?
Turiu draugą, su kuriuo kartu baigėme Lodzės kino mokyklą. Tai Denijalas Hasanovićius. Jis bosnis, bet jau turi Lenkijos pilietybę. Labai juo pasitikiu ir visada duodu perskaityti savo tekstus. Jis yra dėstytojas, Lodzėje moko rašyti scenarijus, taip pat dėsto scenarijų rašymą ir režisūrą Andrzejaus Wajdos kino mokykloje Varšuvoje. Jo labai gera akis. Taip pat duodu skaityti savo scenarijus vyresniems kolegoms, pavyzdžiui, Agnieszkai Holland, Wojciechui Marczewskiui ar Edwardui Żebrowskiui, nes vertinu jų nuomonę ir žinau, kad jie visada gali pasakyti ką nors įdomaus apie mano tekstą arba sumanymą.
 
Jūsų studentiškas trumpo metražo filmas „Vyrų reikalas“ buvo nominuotas „Oskarui“. Ar šis faktas padėjo tolesnei Jūsų karjerai?
„Oskaro“ nominacija leido man patikėti savimi, tuo, kad mano pasakojamos istorijos yra suprantamos ir vertinamos, kad žmonės nori tai žiūrėti. Man tai buvo labai svarbu. Tačiau savo pilnametražio debiuto „Atgavimas“ turėjau laukti net ketverius metus, nes tada lenkų kinematografija pateko į baisią padėtį, buvo kuriama mažai filmų, kultūrai apskritai buvo skiriama nepakankamai lėšų, o aš nenorėjau kurti debiutinio filmo tiesiog varganomis sąlygomis, kurios neleistų man atitinkamai atskleisti savo vizijos.
 
Tačiau juk tarp pirmo Jūsų pilnametražio filmo ir „Myliu“ taip pat praėjo nemažai laiko?
Šešeri metai. Bet tai atsitiktinumas. Po „Atgavimo“ dirbau prie didelio biudžeto filmo projekto apie Varšuvos sukilimą, pamatytą okupanto akimis. Filmo personažas – į Vermachtą paimtas belgas, malšinantis sukilimą. Šiuo filmu, beje, paremtu tikra istorija, norėjau parodyti, kad nepaisant karo žiaurumų ir tada vykdytų siaubingų nusikaltimų galima išsaugoti žmogiškumą ir tikėjimą žmoguje esančiu gėriu. Filmas nebuvo sukurtas. Paaiškėjo, kad Lenkijoje toks požiūris, tiksliau, pasakojimas apie sukilimą okupanto akimis, nieko nedomina. Lenkų tai dar nedomino, bet jau domino vokiečius, jie spėjo nufilmuoti „Trečiojo Reicho žlugimą“, „Sophie Scholl. Paskutinės dienos“, „Moterį Berlyne“. Manau, kad sukursiu šį filmą po kokių dešimties metų. Tad dirbau prie šio neįgyvendinto projekto, o paskui prie kito – taip pat didelio biudžeto filmo visai šeimai „Bonobo Jingo“. Jo kol kas nepavyko įgyvendinti pirmiausia dėl biurokratinių kliūčių, pavyzdžiui, dvejus metus į Lenkiją negalėjome atsivežti šimpanzės, kuri filme turi vaidinti pagrindinį vaidmenį. Todėl ir nufilmavau „Myliu“. Dabar jau gavau pinigų „Bonobo Jingo“, filmavimas prasidės po metų, tai bus didelis bendros vokiečių, lenkų, norvegų, danų gamybos filmas.
 
Apie meilę sunku pasakoti ir rašyti, bet man pasirodė, kad Jūsų filmo „Myliu“ recenzentams sunku filmą analizuoti ir vertinti. Ko, Jūsų galva, stinga recenzijoms?
Mane nustebino, kad žmonės nemato to, kas man akivaizdu: tai iš tikrųjų pirmas lenkų filmas, rodantis viduriniosios ar, greičiau, aukštesnės viduriniosios klasės atstovus, kurie jau kažko pasiekė, tam tikra prasme finansiškai gyvena stabiliai, bet kartu yra siaubingai susvetimėję, tarsi būtų praradę tikėjimą kitu žmogumi. To recenzentai mano filme kažkodėl nepastebi.
 
Bet pastebi, kad Jums pavyko labai sunkus uždavinys – sukurti antrą pilnametražį filmą, kuris yra geresnis už pirmą.
Įdėjau į šį filmą daug širdies, aistros, energijos ir esu patenkintas rezultatu. Pirmiausia džiaugiuosi tuo, kad jį taip emocingai priima žiūrovai. Skaitau, kas rašoma internetiniuose forumuose, ir matau, kad žmonės arba labai entuziastingai priima filmą, arba labai neigiamai. Tai reiškia, kad filmas veikia žiūrovus, kad jie arba įeina į mano kino pasaulį, arba tą pasaulį neigia. Žinoma, norėčiau, kad kuo daugiau žmonių tuo mano kino pasauliu patikėtų.
 

Kalbėjosi Tadeusz Tomaszewski

 

Sławomir Fabicki. I. Jankauskaitės nuotr.
„Myliu“
Sławomir Fabicki. I. Jankauskaitės nuotr. „Myliu“