Quentino Dupieux absurdo komedijoje „Be ryšio“ prajuokino epizodas, kai rasti dingusį šunį Polą pasamdytas detektyvas pasikviečia jo šeimininką Dolfą į savo laboratoriją ir rodo sudėtingiausių technologijų tyrimais pasiektą rezultatą. Radęs žolėje Polo išmatų, detektyvas jas prijungė prie savo kompiuterių. Taip ne tik pavyko įsiskverbti į Polo pasąmonę, parodyti jos meandrus, bet ir kompiuterio ekrane atkurti šuns pagrobimo akimirką. Tačiau visos tos sudėtingos operacijos, pasirodo, atskleidė tai, ką ir taip žino visi, išskyrus detektyvą, – šuo buvo pagrobtas. Į klausimą, kur šuo yra, prie išmatų prijungti elektrodai, deja, atsakyti negali.
Šis epizodas, žinoma, priminė vieną gausiai tarptautinių festivalių apdovanotą lietuvišką filmą. Bet kartu jis metaforiškai įvardijo šių dienų kino situaciją, kai kūrėjai aukoja daug jėgų ir fantazijos, kad parodytų tai, ką žino visi. Praėjusios savaitės pabaigoje prasidėjusio „Kino pavasario“ programa, man regis, sumaniai laviruoja tarp tų, kuriems įdomūs filmai apie kompiuterių (ir madingų scenarijų „gydytojų“) generuotus pasąmonės nuotykius, ir tų, kuriuos domina nenuspėjama kino ateitis.
Žinoma, šių dienų kinas dažnai gręžiasi į praeitį. Nostalgiškas festivalio atidarymo filmas – Holivudo žvaigždės Dustino Hoffmano režisūrinis debiutas „Kvartetas“ (beje, kurtas D. Britanijoje pagal dramaturgo Ronaldo Harwoodo pjesę) priminė britų kino ir teatro legendas Maggie Smith, Pauline Collins, Tomą Courtenay’ų, Billy Connolly ir Michaelą Gamboną. Jie akivaizdžiai su malonumu persikūnijo į operos žvaigždes, atsidūrusias senelių namuose. Nors ir senyvo amžiaus, filmo herojai nepamiršo ambicijų, senų antipatijų, kūrybos poreikio. Juolab kad aktoriai, regis solidarizuojasi su savo personažais, todėl nesidrovėdami apnuogina savo senatvę ir fantazijas. Tačiau „Kvartete“ pasigedau režisieriaus, jo pastangų sukurti unikalų filmo pasaulį. Regis, Hoffmanas pernelyg pasitikėjo kolegomis ir pagarbiai liko jų šešėlyje. Tačiau šis „Kvarteto“ trūkumas vis dėlto neužgožė taurios pagrindinės filmo minties, kuri suprantama ir nelabai artimai su kinu susijusiems žiūrovams. Regis, tokių atidaryme ir buvo daugiausiai.
Tačiau nostalgiją gali žadinti ne tik pagyvenę aktoriai, kurių buvimas ekrane skatina prisiminti jaunystės filmus. Michało Marczako dokumentinio filmo „Seksas dėl miško“ herojai taip pat atrodo atklydę iš praeities – maištingo 7-ojo dešimtmečio. Regis, tie iš skirtingų šalių susirinkę ir Berlyne komuną įkūrę keistuoliai, sukūrę mokamą pornografinį tinklalapį ir taip renkantys pinigus Amazonės miškams išsaugoti, vis dar jaučiasi seksualinės revoliucijos kariais. Arba permanentinio „gėlių vaikų“ mūšio su vartotojiška Vakarų visuomene dalyviais. Nors ir idealistai (maitinasi šiukšlių konteineriuose rastu maistu ir neišlaidauja, kad kuo daugiau pinigų liktų kilniems tikslams įgyvendinti), teisę būti nuogi viešose erdvėse propaguojantys personažai atrodo įstrigę praeityje, nepastebintys permainų. Tai itin akivaizdu paskutinėje filmo dalyje, kai atvykę į Lotynų Ameriką jie susitinka su žmonėmis, kuriems nori padėti, bet negali jų įtikinti, kad ta parama – nesavanaudiška. Nuogybėmis, seksu viešose vietose ir tinklalapiu uždirbti 400 tūkstančių eurų, pasirodo, nereikalingi kaimelių gyventojams, kurie kalba apie „projektus“, darbo vietas, mokyklas. Gal taip yra todėl, kad iš tikrųjų filmo herojams įdomūs visai ne miškai, o tik savi kompleksai ir seksas? O gal todėl, kad 7-ojo dešimtmečio idealizmas dingo kartu su Francio Fukuyamos išpranašauta istorijos pabaiga. Pagalvoti tikrai yra apie ką.
Lietuvių dokumentinio kino klasikai mus įpratino prie kaimo keistuolių. Paskutiniais metais jie vėl atsidūrė jaunų kinematografininkų dėmesio centre. Bet Marczako keistuoliai neturi lietuviško dekoratyvumo ar pseudofilosofavimo apnašų. Svarbu tai, kad režisierius nesistengia laikytis išankstinės tezės (gal jos ir nebuvo) ar ją primesti žiūrovams, iliustruoti. Jaunas režisierius bando gilintis į savo herojų mintis, nors, tiesą pasakius, ne visada sugeba susidoroti su gausia filmo medžiaga. „Seksui dėl miško“ įpusėjus jau gali pasirodyti, kad tema išsemta ir nebėra ko laukti, tad kelionė kartu su filmo herojais išgelbsti „Seksą dėl miško“ ir pasiūlo netikėtą pabaigą. Marczakas smalsus, o tai – viena didžiausių kino dokumentininko dorybių. Toks įspūdis, kad kelionė su filmo personažais yra ir jo gyvenimo kelionė. Todėl režisierius gali būti atviras viskam, kas atsitiks.
Lietuviškų asociacijų sužadino ir Pablo Larraino filmas „Ne“, beje, įtikinęs, kad politinis kinas įžengė į naują raidos vingį (žinoma, kartu su Beno Afflecko „Argo“). „Ne“ atkuriamas vienas svarbių naujausios Čilės istorijos epizodų, kai 1988-aisiais diktatorius generolas Pinochetas paskelbė referendumą. Paskatinti žmones apsispręsti, kokiu keliu eis šalis, turėjo reklaminė kampanija. Ji skilo į dvi dalis: Pinocheto rėmėjai skatino balsuoti „Taip“, oponentai – „Ne“. Pastarąją kampaniją kuria pagrindinis filmo herojus – viešųjų ryšių specialistas Renė, kurį tikrai brandžiai suvaidino Gaelis Garcia Bernalis. Visas filmas laikosi ant jo personažo pečių, bet Larrainas ir Bernalis, laimei, nepaverčia Renė plakatiniu kovotoju. Ne, jis yra tiesiog profesionalas, puikiai atlikęs darbą, įžvalgus žmogus, suvokiantis savo istorinę funkciją. Renė – labiau istorijos stebėtojas nei jos veikėjas. Jis žino, kad yra daug tokių, kurie mielai nešios nugalėtojo vainiką. Tai akcentuoja ir meistriškas referendumo pabaigos epizodas, kai Renė su sūnumi išeina iš rinkimų štabo ir grįžta namo pergalės euforija patvinusiomis gatvėmis.
Nepaisant istorinės temos, filmas aktualus, nes prabyla ne tik apie Čilę, bet ir apskritai apie požiūrį į šalies istoriją ir kam ji tarnauja. Pinocheto oponentai nori savo kampaniją paremti skausminga praeitimi – politinėmis represijomis, kankinimais, žmonių dingimu. Renė priešinasi tokiems akcentams. Jis mano, kad nugalėti galima tik optimistiškai žvelgiant į ateitį. Jo „Ne“ skatina ne nuolat priminti praeities traumas, o svajoti apie ateitį. Ir nors Renė sugalvoti reklaminiai klipai primena dabar ir pas mus jau įprastas gaiviųjų gėrimų ar kitokių gėrybių reklamas, kai pasižiūri kokią nors valstybinių švenčių transliaciją per LRT, supranti, kad vis dėlto jis buvo teisus.
