Naujasis „Kinas“, kurio viršelį papuošė kadras iš Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“, nuteikia nostalgiškai. Pastarojo filmo herojus – rašytojas ir žurnalistas – klaidžioja po Romą, o režisierius nuolat prisimena kitą kino klajūną Federico Fellini ir jo amžinajame mieste kurtus filmus.
„Didis grožis“ jau pasirodė mūsų ekranuose, tad visai laiku bus ir žurnale spausdinama Auksės Kancerevičiūtės recenzija. Mėgstu skaityti recenzijas jau pažiūrėjęs filmą. Tada galiu mintyse diskutuoti su jų autoriais. Manau, kad ir jūs, mieli skaitytojai, turėsite apie ką padiskutuoti su Agne Mackevičiūte, kuri rašo apie Woody Alleno „Džesminą“ ar su Boriso Viano gerbėja Ieva Toleikyte, kuri recenzuoja jo „Dienų putos“ ekranizaciją – Michelio Gondry „Gėlėtus sapnus“, ar su Rūta Birštonaite, kuri dalijasi Roberto Mullano „Laiškų Sofijai“ sukeltais įspūdžiais. Esu linkęs pritarti šiai kritikei, tvirtinančiai: „Tačiau apskritai paėmus Mullano filmas mane nuteikė pozityviai. Juk nuo šiol visiems, apniktiems savigraužos dėl atseit nevykusios mūsų nacionalinės kinematografijos, „Laiškus Sofijai“ bus galima pateikti kaip iškalbingą pavyzdį: pasirodo, filmus, aptekusius tariamai tik lietuviškam kinui būdingais trūkumais, kuria toli gražu ne vien lietuviai.“
Lietuviai vis daugiau keliauja. Tai patvirtina ir naujas „Kinas“. Marija Stonytė nuskrido į Mumbajų, padirbėjo asistente pas vietos garsenybę režisierių Karaną Joharą. Jos pasakojimas apie Bolivude praleistą mėnesį kupinas įdomių detalių, sąmojingų pastebėjimų ir informacijos, kuri dažniausiai lieka „už kadro“. Manau, įspūdžiai sudomins net tuos, kurie nežiūri indų filmų (pats sugebu ištverti daugiausiai pusę valandos). Marija Kavtaradzė dirbo Varšuvoje. Kartu su Tekle Kavtaradze ir Andriumi Blaževičiumi parašytas jos scenarijus praėjo griežtą atranką ir buvo priimtas tobulinti Andrzejaus Wajdos kino mokykloje. Perskaitę straipsnį sužinosite, kas vyksta kūrybinėse dirbtuvėse „Ekran“, kaip kino meistrai dirba su jaunais autoriais. Goda Jurevičiūtė rašo apie kitą seminarą. Jis tradiciškai „Meno avilio“ buvo surengtas Žeimių dvare ir skirtas garso kine klausimams.
Neringa Kažukauskaitė dirbo Berlyne, kur vyko simpoziumas, skirtas legendinio „Arsenalo“ kino teatro penkiasdešimtmečiui. Pasak straipsnio autorės, „švęsdamas jubiliejų „Arsenalas“ nutarė atverti savo archyvus žiūrovams, atsisakyti „monopolinio“ kino istorijos vertinimo, atrasti naujus dalykus ir pačiais įvairiausiais aspektais parodyti, kas sukaupta jų saugyklose. Dar 2011 m. buvo sumanytas didžiulis projektas „Gyvieji archyvai. Darbas su archyvais kaip šiuolaikinė meninė ar kuratorinė veikla“ (Living archive – Archive worksas a Contemporary artistic and curatorial practice). Projektą finansavo Vokietijos federalinis kultūros fondas bei Goethe’s institutas. Iš įvairių šalių (JAV, Indijos, Pietų Afrikos, Izraelio, Brazilijos, Jordanijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir kt.) pakviesti 41 kuratorius, filmų kūrėjai, kino teoretikai plėtojo savo projektų idėjas „Arsenalo“ archyvuose: svarstė, kaip juos paversti šiuolaikinių tyrinėjimų dalimi, kaip pristatyti žiūrovams, kaip perteikti savitą skirtingų šalių, perspektyvų, patyrimų požiūrį, kaip panaudoti sena, kuriant kažką nauja. Taip atsiveria begalinė kino istorijos rašymo ir perrašymo erdvė.“
Straipsnis skirtas ir tiems, kuriuos domina, kur link krypsta kino istorikų akys, ir tiems, kuriems rūpi nacionalinio kino paveldo likimas bei tyrinėjimai. Pastaruosius turėtų sudominti pokalbis su Vidu Grigoraičiu, Lietuvos kino centro paveldo išsaugojimo specialistu. Jis pasakoja apie tai, kiek daug dedama pastangų į lietuvišką kino erdvę sugrąžinti restauruotą lietuvių kiną ir visai nežinomus, tolimuose archyvuose saugomus jo fragmentus, padaryti filmus prieinamus visiems žiūrovams. Lietuviškoje filmotekoje – Rūtos Oginskaitės atsisveikinimas su rugsėjo pradžioje mus palikusiu Arūnu Žebriūnu ir Kazimiero Pūro straipsnis, skirtas serialo „Tadas Blinda“ keturiasdešimtmečiui.
Aistė Račaitytė nukeliavo į Karlovi Varų festivalį ir dalijasi savo įspūdžiais apie konkursinę programą, Živilė Pipinytė rašo apie Gdynės kino festivalį, kuriame rodomi per metus sukurti lenkų filmai. Dalį šiųmetinės Gdynės konkursinės programos buvo galima pamatyti ir rugsėjį Vilniuje vykusioje Lenkų kino savaitėje. Su jos svečiu, režisieriumi Januszu Zaorskiu kalbėjosi Tadeuszas Tomaszewskis. Izolda Keidošiūtė „iš arčiau“ pristato amerikiečių aktorę Kirsten Dunst.
Akivaizdu, kad dabar šių dienų kino erdvę Lietuvoje kuria ne kino teatrų repertuaras, bet įvairūs kino festivaliai. Gediminas Kukta pristato, ką netrukus parodys „Kino šortai“, galima susipažinti ir su spalį prasidėsiančio bei po visą Lietuvą keliausiančio „Nepatogaus kino“ programa. „Scanoramos“ vadovė Gražina Arlickaitė pristato lapkritį prasidėsiančios „Scanoramos“ programą ir pabrėžia: „Nebijok savęs ir galvok, ką nori, keisk požiūrius, formuluok klausimus ir nustebink save atsakymais į juos – toks šių metų „Scanoramos“ devizas. Todėl mums toks svarbus atskirų filmų išskirtinumas, retrospektyvų dueto originalumas (Prancūzija ir D. Britanija, Robert’as Bressonas ir Nicolas Roegas) – visa tai, kas formavo ir formuoja kino kalbos savitumą, meninę kokybę, veria naujus kino estetikos horizontus.“ Ji aptaria ir susikaupusias Lietuvoje vykstančių festivalių problemas: „Kad festivaliai vis glaudžiau siejasi su kino mugėmis ir kino industrija, rodo jų teigiama praktika. Pateikiama ir neigiama – festivalių gausėja, dažnai nepagrįstai, jų koncepcijas darosi vis sunkiau suvokti, industrijos renginiuose neretai nuobodžiauja ir kviestiniai lektoriai, ir jų klausytojai, programos ir filmų rodymo kokybė kelia didelių abejonių, plinta savotiškas „nusirašinėjimas“, rėksminga reklama tapatinama su šventės atmosfera, neprofesionalumas teisinamas demokratišku požiūriu į lygias galimybes, dažnai išsiskiriama su profesinės etikos kriterijais ir kt. Visa tai skatina kartoti filmuose nuskambėjusius klausimus: ar galima alternatyva blogam skoniui, paviršutiniškumui, neprofesionalumui, įvairaus plauko tariamybėms? Ar įmanoma konfrontacija, gryninanti vertybes? Kokia moralinė laikysena šiandien priimtina? Teigti ar neigti? Priimti ar atmesti? Dalyvauti ar trauktis? Kokios tokių alternatyvų pasekmės? Ar įmanoma šiandien idėjų konfrontacija, kurios prasmė – dešimtmečiais ar ilgiau trunkančios diskusijos apie meno reiškinių turinį ir jo reiškimo formas? Jei šiuolaikinis diskursas – vertybės, tai kas jas stumia į užribį?“
Apie kino vertybes straipsnyje „Instrukcijos meditacijai“ rašo Ramūnas Pronckus. Jo dėmesio centre atsidūrė filmai be žodžių, kuriuos kuria Godfrey’s Reggio, Ronas Fricke, Viktoras Kosakovskis. Autorius ieško šio kino ištakų ir jas randa Dzigos Vertovo kūryboje. Šių filmų autoriai taip pat klajoja po pasaulį, ieškodami atsakymų į svarbius klausimus, straipsnio autorių tai nuteikia filosofiškai: „Priėmus šiuos filmus ne kaip pasakojimą, o kaip meditacijos instrukcijas, jie atsiveria visa savo jėga ir prasmėmis. Juk kad ir koks intelektualus ir prasmingas būtų pokalbis tarp dviejų žmonių, tikrasis supratimas atsiranda tik vėliau, tyliai įsiklausius į tai, ką prisimeni, žinai ir galvoji. Gal todėl tuose filmuose niekas nieko ir nesako.“
