7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Meilė tėvams – sudėtingas jausmas

Susitikimas su VDFF svečiu Pawełu Łozińskiu

 

Agnė Mackevičiūtė
Nr. 36 (1050), 2013-10-04
Kinas
Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Naujausią savo filmą „Tėvas ir sūnus“ savaitgalį pasibaigusiame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje pristatė lenkų režisierius Pawełas Łozińskis. Po filmo įvyko pokalbis su žiūrovais, jo fragmentus pateikiame „7 md“ skaitytojams.
 
Kaip gimė filmo sumanymas?
Mintis sukurti tokį filmą kilo senokai, 2009-aisias. Nuėjau pas tėvą ir pasakiau: „Tėti, norėčiau sukurti dokumentinį filmą apie tave.“ Jis atsakė: „Ne. Nesutinku.“ Bet praėjo savaitė ir jis pakeitė nuomonę: „Gal ir sutiksiu, bet su sąlyga, kad filmuosimės abu. Tai bus dviejų režisierių filmas apie du personažus.“ Man toks sumanymas patiko, nes dažniausiai filmuose yra režisierius ir personažas, ir personažas neturi jokios įtakos režisieriui. O čia galimybės būtų lygios. Sutarėme, kad kalbėsimės be jokių tabu, o vėliau montažinėje nuspręsime, kas į filmą pateks, o kas – ne. Ir būsime lygiaverčiai filmo herojai. Pradėjome filmuoti. Iš pradžių Varšuvoje susėdome, ėmėme kalbėtis. Emociškai tie pokalbiai buvo įdomūs, tačiau nuobodūs vizualiai. Todėl nusprendėme važiuoti į Paryžių. Tai įvyko praėjus dvejiems metams nuo sumanymo pradžios. Nufilmavome kelionę ir tada tėvas metus dvejojo. Galiausiai sutiko.
Man įdomu, kaip „Tėvą ir sūnų“ priėmė žiūrovai, nes esu per arti filmo, trūksta distancijos. Šio eksperimento esmė ta, kad kameras atsukome į save. Nežinau, ar filmas aiškus. Nenorėjau kurti filmo apie du režisierius. Norėjau, kad jis būtų universalus – apie tėvą ir sūnų, apie du žmones. Nežinau, ar man pavyko.
 
Regis puikiai pavyko dialogas, labai nuoširdus, be jokių barjerų. Tačiau spaudoje skaičiau, kad turėjo būti dvi versijos. Sūnaus ir tėvo.
Istorijos pabaigą papasakosiu vėliau. Kai su tėvu susėdome montuoti bendro filmo, paaiškėjo, kad montuoti kartu sunku. Pavyzdžiui, jis sakydavo: „Ne, ne, šitą tikrai turi iškirpti.“ – „Kodėl? Tai puiki scena.“ – „Bet mano dantys bjauriai atrodo.“ – „Bet gal ne visi į dantis tau žiūrės? Žiūrės į akis ar tiesiog klausysis.“ Abiem buvo sunku žiūrėti į kitą kaip į personažą. Galiausiai tapo tiesiog nebeįmanoma dirbti. Kita vertus, mes įdomiai pykomės montažinėje. Net pagalvojau ten pastatyti kamerą. Filmas būtų toks: važiuoja tas automobiliukas keliu, staiga sustoja, ir keleiviai jau sėdi montažinėje, kalbasi, kaip scena turi atrodyti, vienas mano vienaip, kitas kitaip. Norėjau surizikuoti, bet tėvas kategoriškai atsisakė. Susitarėme, kad kartu su montuotoju pasiūlysime tėvui savo variantą, o jis pasakys pastabas. Parodėme, ką padarėme. Net pasirodė, kad pavyks susitarti, bet jis pradėjo derėtis: „Jei išmesi šitą sceną, leisiu palikti aną, nes šitos dėti niekaip negalima, be to, man nepatinka, ką čia pasakei, bet jeigu išmesi aną, leisiu palikti šitą.“ Supratau, kad šitaip nužudysime filmą. Kad tai bus mūsų požiūrių, skonių vidurkis, tarpinis produktas, o ne autorinis filmas. Tėvas pasakė, kad nori sukurti savo versiją. Jis paėmė mano versiją ir kai ką patrumpino, o kai ką pailgino. Todėl yra du filmai. Bet, manau, nebūtina matyti abi versijas, kad suprastum, apie ką kalbama. Tarptautiniame Krokuvos festivalyje ir Vroclavo festivalyje „Era – nauji horizontai“ rodėme abi versijas.
 
Kurią versiją geriau priėmė žiūrovai?
Nežinau. Man rodos, nuomonės pasiskirstė tolygiai. Jokios statistikos šiuo klausimu nerinkau. Bijau, kad filmai pernelyg vienas į kitą panašūs. Ir nesu iki galo įsitikinęs, ar verta žiūrėti du tokius panašius. Jei būtume iškart nusprendę, kad važiuojame ir kuriame du filmus, būtų aišku. Būčiau sakęs: „Dabar pafilmuosiu aš, tėti“, paskui jis sakytų: „O dabar aš filmuosiu sau.“ Be to, medžiagą būtume atidavę dviem skirtingiems montuotojams. Pavyzdžiui, tėvas labai nenorėjo filme matyti testamento scenos. Jo versijoje šios scenos nėra. Gaila, nes ji gera. Man atrodo, kad ši scena yra filmo esmė, ji yra kelionės tikslas.
 
Santykiai su tėvu po filmo pagerėjo ar pablogėjo?
Po kelionės jie buvo visai geri. Vienas kitam pasakėm daug svarbių dalykų. Kartais nemalonių, kartais skaudžių. Bet nuotaika po filmavimo buvo tokia kaip paskutinėje filmo scenoje. Tačiau po nepavykusio bendro filmo – pablogėjo.
 
Ar, nepaisant požiūrių skirtumų, projektas tęsiamas toliau?
Ne. Tęsiasi gyvenimas, o projektas baigtas.
 
Supratau filmą kaip dviejų žmonių viešą išpažintį. Nuoširdi, nenusaldinta, tiesiog gyvenimo gabalėlis. Sujaudino tėvo atvirumas.
Džiaugiuosi, kad taip priėmėte filmą. Būtent to ir siekėme. Noriu pabrėžti, jog labai gerbiu tėvą už tai, kad sutiko dalyvauti tokiame eksperimente. Juk jis turėjo nujausti, kad bus pagrindinis filmo herojus, kad ir ką būtume susitarę. Mane tėvo istorija domino labiau nei jį manoji. Žinojome, kad jei nebūsime atviri, tik meiliai šnekučiuosimės, filmas nepavyks. Tai bus savireklama ar automobilio reklama, o ne eksperimentas, kurį pavadinome „psichobusu“. Norėjau papasakoti tiesą apie sunkius, bet gražių jausmų kupinus mūsų santykius. Meilė tėvams – sudėtingas jausmas. Man rodos, tokių pokalbių tarp skirtingų kartų, tarp tėvų ir vaikų reikia. Ypač vaikams. Nors tėvams jie taip pat gali pasitarnauti. Man atrodė, kad nesupratęs, koks yra mano tėvas, nesuprasiu, kas esu aš. Šis pokalbis įvyko, nes norėjau suprasti, kas esu. Ką gavau iš tėvų, ką norėčiau perduoti savo vaikams ir ką atidėti į šalį. Tai sudėtingi klausimai, į dalį jų kurdamas filmą atsakymų dar neradau. Bet kai ką radau tik todėl, kad mūsų kelionė įvyko, kad tėvas sutiko važiuoti.
 
Ar tai buvo pirmas toks pokalbis su tėvu?
Žinoma, ne. Mano filmus įkvepia gyvenimas. Kas nors gyvenime vyksta ir tada pagalvoju, kad reiktų pastatyti kamerą. Jei tokių pokalbių gyvenime nebūtų buvę, tikriausiai ir apie tokį filmą nebūčiau pagalvojęs. Juk kiltų rizika, kad keliaudami mašina per Europą kalbėsimės apie orą. Bet kai kurių klausimų taip tiesiai anksčiau nebuvau uždavęs ir pats tiesiai nebuvau pasakęs. Sutarėme, kad darome tai norėdami apvalyti mūsų santykius. Šia prasme projektas dar nebaigtas.
 
Ar filmo scenarijus buvo parašytas iš anksto?
Scenarijus buvo toks: sėdame į mašiną ir iš taško A (Varšuvos) važiuojame į tašką B (Paryžių). Mėgstu kurti filmus apie žmones, kuriuos pažįstu, su kuriais sieja stiprus emocinis ryšys dar prieš įjungiant kamerą. Žinojau, kad šis personažas mėgsta pasirodyti, gerai improvizuoja, yra daugialypis. Kartais jis labai patinka, kartais – nelabai. Jis – sudėtingas žmogus ir dar turi humoro jausmą. Turėjau puikų personažą ir kelionės planą. Jaučiau, kad turėtų pavykti. Pirmomis kelionės dienomis nieko neįvyko. Sustodavome, valgydavome sriubą, tada antrą patiekalą, vėl sėsdavome į mašiną ir keliaudavome toliau. Ėmiau nerimauti – turiu kažką padaryti, kad filmas prasidėtų, kad nebūtų tik apie sriubos valgymą. Turėjau imtis iniciatyvos, nes tėvas nesiliovė kartojęs, kad jam už filmą daug svarbesnė kelionė. Tai net skambėjo kaip kaltinimas, jis net apsimetė, kad nesitarėme dėl mašinoje sumontuotų kamerų. Tėvas nenorėjo kalbėtis apie tai, kas man rūpėjo. Tai nebuvo lengvi pokalbiai. Nebuvau suplanavęs, esą trečią dieną paklausiu apie skyrybas, o tu man atsakysi. Tai buvo procesas. Iš pradžių jis noriai filmavosi. Ėjo į degalinę. Čekijos stovyklavietėje labai norėjo maudytis. Austrijoje riejosi su ponia naciste. Visa tai vyko iki rimtų pokalbių. Mūsų eksperimento aplinkybės (užsidarėme mašinoje, sukėlėme aukštos įtampos situaciją) sukūrė natūralią dramaturgiją. Juk žinome, kad net su mylimiausiu žmogumi važiuodamas kartu atostogauti galiausiai susipyksti, nes kuris nors paliko ne vietoj šaukštelį. Šį kartą pykomės dėl rimtesnių dalykų, nors dėl šaukštelių – taip pat.
 
Ar filmavote kelionę iš Paryžiaus į Varšuvą?
Taip, bet į filmą pateko mažoji tos medžiagos dalis. Tai juk filmas, o ne kelionės dokumentacija, todėl penktos dienos medžiaga montuojama su dešimtos dienos, taip montuojami visi dokumentiniai filmai. Tokiuose filmuose scenarijus yra pasekmė, scenarijus rašomas montažinėje. Iš pradžių galvoje turi sumanymą, po to filmuoji, o tada žiūri ir suvoki, kad išėjo kažkas visai kita. Tai ne vaidybinis filmas, kuriame montuoji sceną po scenos ir viskas iš anksto numatyta. Šis filmas toks, kokio norėjome. Tik kartais medžiaga sudėliota ne chronologine seka.
 
Ar buvo akimirkų, kai pamiršdavote įjungtą kamerą?
Tokių akimirkų buvo daug. Bet, tiesą sakant, visai jos pamiršti neįmanoma. Supratau, ką jaučia mano filmų personažai, nes visiškai pamiršti kamerą sunku. Jų negalėjome pamiršti dar ir todėl, kad patys turėjome jas reguliuoti, įjungti, išjungti. Kita vertus, juk tėvas nevaidino prieš kamerą. Jis niekad nepasakė: „Gerai, išjunk kamerą, papasakosiu, kaip buvo iš tikrųjų.“ Taip dažnai atsitinka filmuojant kitus žmones. Aiškiai susitarėme, kad sakome, ką galvojame, ką jaučiame, atrinksime vėliau.
 
Ar iš anksto sutarėte, apie ką nekalbėsite?
Nusprendėme, kad galime eksperimentuoti tik su savimi, bet ne su kitais šeimos nariais. Tėvas nenorėjo, kad į filmą patektų jo sakinys apie mamą, kad ji buvo idealaus tarybinio žmogaus pavyzdys, nes tai ją įskaudintų. Kai parodžiau tą epizodą mamai, ji nusišypsojo ir pasakė: „Taip ir buvo, neturiu nieko prieš.“ Bet žinojome, kad negalime kalbėtis apie mano vaikus, kitus jo vaikus, t.y. mano brolius. Jeigu patys save pakvietėme į filmą, tai nereiškia, kad turime teisę kalbėtis apie kitus. Montažinėje susidūrėme su problema – papasakoti istoriją taip, kad ją suprastų žiūrovai ir nebūtų įskaudinti kiti šeimos nariai.
 
Kaip jie reagavo?
Deja, susikūrė dvi stovyklos. Dukros palaiko mano versiją. Vienas brolių apie tai iš viso nenori šnekėti. Kitam broliui nesmagu, kad įvyko konfliktas, bet jis nenori būti nė vienoje pusėje. Tokie eksperimentai yra įdomūs, gal net reikalingi. Tik nieko neįkalbinėju taip elgtis, nes tai kainuoja. Turiu galvoje ne filmo kūrimą, o sunkių klausimų eksperimentą. Kita vertus, manau, kad uždavus tokius klausimus tėvams palengvėja, net jei atsakymų ir nesulauki. Todėl esu labai dėkingas tėvui, kad jis sutiko dalyvauti eksperimente. Net jei negavau atsakymų į visus klausimus, bent jau buvau išklausytas. Daug žmonių neturi net tokios progos. Būti išklausytam – svarbu.
 
Papasakokite apie savo ateities projektus.

Norėčiau imtis labai sunkios temos, – sukurti filmą apie skyrybų derybas. Žmonės, dažniausiai teismo siunčiami, eina pas derybininką, kuris padeda susitarti. Tai nesusiję su psichologais, deramasi dėl turto pasidalijimo ir panašiai. Šie susitikimai – sunkūs, juose išryškėja visos santuokoje patiriamos emocijos. Pats skyriausi, tik tada dar nebuvo tokių derybininkų. Filmas būtų apie konflikto akivaizdoje kylanti pokalbio poreikį. Ieškau porų, kurios sutiktų filmuotis. Vieną radau. Tikiu, kad jei radau vieną, rasiu ir daugiau. Derybos neskirtos santuokai išsaugoti, jos turi padėti žmoniškai išsiskirti. Manau, kad tai įmanoma. Stebėjau keletą tokių susitikimų ir pamačiau, kad iki susitarimo prieiti pavyko. Apie tai ir būtų filmas. Ne apie tai, kaip žmonės šaukia, koliojasi ir drabstosi purvais. Nors iš pradžių taip būna. Tiesiog norėčiau fiksuoti žmones, einančius šiuo keliu iki susitarimo.

 

Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“
Marcelis ir Pawełas Łozińskiai filme „Tėvas ir sūnus“