7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Kora Ročkienė

Užburtoji juosta

„Scanoramos“ retrospektyva „Robert’as Bressonas iš arčiau“

 

Ketvirtadienį prasidėjo dešimtmečio slenkstį peržengusi „Scanorama“. Solidžiu Europos kino forumu tapęs renginys kasmet pristato ne tik naujus mūsų žemyno filmus, bet ir kruopščiai parengtas svarbių Europos kino kūrėjų retrospektyvas. Šiemet viena iš jų skirta Robert’ui Bressonui (1907–1999), kurį savo mokytoju vadino ir Naujosios bangos prancūzų kino atnaujintojai, ir Andrejus Tarkovskis, ir ne vienas šių dienų „lėtojo kino“ kūrėjas. Retrospektyvą „Robert’as Bressonas iš arčiau“ sudaro penki filmai: „Bulonės miško damos“ (1945), „Kišenvagis“ (1959), „Žanos d’Ark teismas“ (1962). „Mušetė“ (1967), „Pinigai“ (1983).

 

Robert Bresson
Robert Bresson
„Mušetė“
„Mušetė“
„Kišenvagis“
„Kišenvagis“
Jonas Ūbis

Paprasti ir laimingi

Krėsle prie televizoriaus

 

Šį pavasarį mirusio Aleksejaus Balabanovo filmai gali patikti ir nepatikti, gali erzinti, žavėti, žadinti nerimą ar net siaubą. Reakcija priklausys nuo jūsų požiūrio į kiną, į tai, kaip jis turi (ar gali) kalbėti apie dabartį. Bet kad šis kūrėjas buvo unikalus, manau, sutiks kiekvienas. Ankstyvuosiuose jo filmuose man daug kas buvo nepriimtina, pavyzdžiui, Kafkos teksto sąlygiškumas „Pilyje“ ar požiūris į karą Čečėnijoje filme „Karas“, bet „Krovinys 200“ iškart įtikino, kad Balabanovas – vienintelis, sugebantis filmuose parodyti jau antrą dešimtmetį trunkančios Rusijos transformacijos esmę, paaiškinti, kas vyksta buvusio „sovoko“ galvoje ir pasąmonėje, kokie demonai jį valdo. Balabanovas atvedė į rusų kiną naujus personažus, kurie gali egzistuoti tik lūžio visuomenėje. Be abejo, kad tai paaiškintų, režisieriui teko peržengti ne vieną tabu, sulaukti kaltinimų nacionalizmu, bet paskutiniuose jo filmuose tai net nebesvarbu, nes Balabanovas atsisakė bet kokių stiliaus įmantrybių ir paliko tik tai, kas gali liudyti esmę.

 

„Ir aš noriu“
„Ir aš noriu“
„Havras“
„Havras“
Kora Ročkienė

Ji kaip šešėlis

„Scanorama“ rodo Asgharo Farhadi filmą „Praeitis“

 

„Scanoramos“ programoje „Kertant Europą“ bus parodytas naujausias Irano režisieriaus Asgaro Farhadi filmas „Praeitis“. Filmo premjera šiemet įvyko Kanuose, pagrindinį vaidmenį sukūrusi Bérénice Bejo pelnė geriausios festivalio aktorės apdovanojimą. Ji vaidina Mari-An, kurios vyras Ahmadas (Ali Mossafa) atskrenda iš Irano į Prancūziją. Jie nebegyvena kartu jau ketverius metus. Ahmadas atvyksta, kad išsiskirtų su žmona. Mari-An turi naują partnerį Samirą (Tahar Rahim). Tačiau nuo pat pradžių nematyti nei susitaikymo tarp išsiskyrusių sutuoktinių, nei didelės meilės tarp naujų partnerių apraiškų. Chaoso ženklu filme tampa vaikai – nuolat įsiutęs Samiro sūnus ir dvi Mari-An dukterys, kurių vyresnioji maištauja prieš motiną. Panašiai kaip ir filme „Apie Elę“ ar garsiajame „Oskaru“ apdovanotame „Išsiskyrime“, Farhadi ir naujame filme nuolat paneigia viską, ką žiūrovas jau spėjo suprasti apie personažus. Tai ir vėl pasakojimas apie šeimą, fone vėl iškyla kruopščiai atkuriama tikrovė, o personažai, nors ir vedami geriausių ketinimų, vis žeidžia vieni kitus. Apie tai Pawełas T. Felisas ir kalbėjosi su „Praeities“ režisieriumi „Gazeta Wyborcza“ puslapiuose. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

 

„Praeitis“
„Praeitis“
Aistė Račaitytė

Metų geriausieji

 Kitoks Londono kino festivalis

Šiemet Londono kino festivalis vyko 57-ą kartą. Amžius – solidus, festivalis tik maždaug dešimčia metų atsilieka nuo seniausių ir svarbiausių Europos kino festivalių – Kanų, Venecijos, Berlyno, tačiau eina visai kitu keliu. Kai 1953 m. Londono kino kritikai su tuometiniu Britų kino instituto vadovu Jamesu Quinnu surengė pirmąjį festivalį, jo tikslas buvo parodyti Londono žiūrovams tai, kas tais metais buvo geriausia Venecijoje ir Kanuose. Nuo pat atsiradimo iki dabar Londono kino festivalis nesidrovi būti „festivalių festivaliu“ ir kasmet pristato vykusią kino panoramą. Tačiau tai netrukdo jam turėti net tris konkursines programas.

 

„Viskas pasakyta“
„Viskas pasakyta“
„Ida“
„Ida“
„Dievinti“
„Dievinti“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Animacinis pokalbis su mąstytoju
„YouTube“ jau galima pažiūrėti naujausio Michelio Gondry filmo „Is The Man Who Is Tall Happy?“ anonsą. Tai dokumentinis animacinis filmas, skirtas lingvistui ir vienam įtakingiausių šių dienų mąstytojų Noamui Chomsky. Filmas remiasi režisieriaus pokalbiais su Chomsky, beje, garsėjančiu itin kritiška medijų analize. Tačiau Gondry nesiūlo pusantros valandos žiūrėti į „kalbančias galvas“. Atvirkščiai, iš šių pokalbių gimė labai asmeniškas animacinis filmas, netikėtais vaizdais iliustruojantis filosofo mintis. Premjera numatyta lapkričio pabaigoje, per „Festival Doc NYC“ uždarymą.

 

Kadras iš Alaino Resnais filmo „Mylėti, gerti, dainuoti“
Kadras iš Alaino Resnais filmo „Mylėti, gerti, dainuoti“
Sylvester Stallone
Sylvester Stallone
Sean Connery
Sean Connery
Judi Dench
Judi Dench
Jeanne Moreau François Truffaut filme „Žiulis ir Džimas“
Jeanne Moreau François Truffaut filme „Žiulis ir Džimas“
Jonas Ūbis

Balionai ir kraujas

Krėsle prie televizoriaus

 

Ką bendra turi Prezidentas Valdas Adamkus ir lietuvių erotinė komedija „Valentinas vienas“? Atsakysiu iškart: sekmadienį LRT (lapkričio 3 d. 21.15) parodys premjerą – dokumentinį filmą „Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus. Pirmoji dalis“, kurio režisierė Edita Kabaraitė yra ir „Valentino vieno“ novelės (tos, kur lovoje guli nuogas Mantas Jankavičius) režisierė. Neslėpsiu, mane visada intrigavo lietuvių kūrėjų sugebėjimas kurti ir pakilius patriotiškus filmus apie prezidentus (-es), ir nykią lietuvišką erotiką. Žinant mūsų kino situaciją, tas pasiaukojimas toks nuoširdus, kad iškart galiu patikėti spaudos pranešimu, skelbiančiu, esą filmo kūrėjai stengėsi perteikti Prezidento savijautą vienu ar kitu gyvenimo momentu. Savijauta juk svarbiausia. Beje, nauja rinkimų kampanija jau prasideda, tad bus įdomu pasvarstyti, ar keičiasi lietuvių požiūris į prezidento priedermes.

 

„Tiranozauras“
„Tiranozauras“
„Mirtis per laidotuves“
„Mirtis per laidotuves“
„Pokštas arba saldainis“
„Pokštas arba saldainis“
Živilė Pipinytė

Adelės jausmų ugdymas

 Nauji filmai – „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“

Abdellatifo Kechiche’o filmo „Adelės gyvenimas. I ir II skyriius“ („La Vie d’Adèle, chapitre 1&2“, pagal Julie Maroh komiksą, Prancūzija, Belgija, Ispanija, 2013) struktūra aiški ir paprasta. Filmo pradžioje režisierius apibūdina penkiolikmetės Adelės (Adèle Exarchopoulos) situaciją. Ji gyvena priemiestyje, Adelės tėvai – paprasti žmonės, mergina mokosi humanitarinės pakraipos klasėje, svajoja tapti mokytoja ir užmezga draugystę su kiek vyresniu mokiniu. Per pasimatymą su juo Adelė negali atitraukti akių nuo mėlynplaukės gatvės praeivės. Tai – Dailiųjų menų mokyklos studentė Ema (Léa Seydoux), kurią Adelė vėliau suranda lesbiečių bare. Šitaip, epizodas po epizodo, būtų galima perpasakoti visą beveik trijų valandų filmą, kurio veiksmas trunka septynerius ar aštuonerius metus. Pasakojimas chronologiškas: mokykla, darbas ir studijos, bendras gyvenimas su Ema, išsiskyrimas ir Adelės kančia be Emos, pastangos ją susigrąžinti. Per tuos metus Adelė ne tik patirs meilę, nusivylimą, begalinę vienatvę, bet ir subręs. Skamba banaliai? Bet juk taip galima perpasakoti beveik kiekvieną gyvenimą. Kechiche’as tai supranta, todėl pirmiausia ir provokuoja pasakojimo paprastumu, nors iškart ir pasiūlo kelias nuorodas, kuriomis būtų galima sekti.

„Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“
„Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“
Rengėjų inf.

Būtina pamatyti

Ką rekomenduoja „Scanoramos“ rengėjai

 

Lapkričio 7 d. prasidės Europos šalių kino forumas „Scanorama“, vykstantis jau vienuoliktus metus keturiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauluose) ir truksiantis aštuoniolika dienų. Kaip ir kasmet, „Scanoramos“ programoje – kino meistrai, nauji vardai, klasikos ir šiandienos ieškojimų deriniai, konkursinė programa „Naujasis Baltijos kinas“, lietuvių kino premjeros, susitikimai su filmų autoriais ir iškiliais svečiais, naujos kino patirtys bei netikėti atradimai.
„Galim kalbėt ir kalbėt. Poros daug kalba, o paskui ima ir išsiskiria. Tai kokia išvada? Nebekalbėkim.“ Tokia mintis nuskamba Filipo Dzierżawskio dokumentiniame filme „Grupė „Meilė“ („Miłość“, 2012, 91 min., Lenkija). „Miłość“ buvo įdomiausia grupė, 10-ajame dešimtmetyje atėjusi į lenkų džiazą. Tačiau trijų jos narių keliai jau seniai išsiskyrė. Filmas pasakoja apie tai, kaip dingsta brolybės chemija, o tarp buvusių vienminčių išauga nesupratimo siena ir bandymas vėl surinkti grupę tampa nesibaigiančiu konfliktu.
Tad nebekalbėkim. Žiūrėkim. Šį ir kitus, kuriuos „Scanoramoje“ šiais metais būtina pamatyti.

 

„Jauna ir graži“
„Jauna ir graži“
„Metabolizmas, arba temstant Bukarešte“
„Metabolizmas, arba temstant Bukarešte“
„Salvo“
„Salvo“
„Praeitis“
„Praeitis“
7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

Gera naujiena Weso Andersono gerbėjams
Internete jau pasirodė Weso Andersono naujausio filmo „The Grand Budapest Hotel“ treileris. Šiame filme ir vėl susitinka Holivudo garsenybės. Filmo veiksmas nukels į laikus prieš Antrąjį pasaulinį karą. Įvykiais suksis aplink neįkainojamos vertės paveikslo, dėl kurio susipyko paveldėtojai, vagystę. Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė Ralphas Fiennesas. Jo vaidinamas viešbučio darbuotojas susidraugauja su berniuku (debiutantas Tony Reveloris), kuris nešioja svečių bagažą. Taip pat filme vaidina Tilda Swinton, Saoirse Ronan, Edwardas Nortonas, Owenas Wilsonas, Mathieu Amalricas, Adrienas Brody, Willemas Dafoe, Harvey’is Keitelis, Jude’as Law... Žinoma, bus ir mėgstamas Andersono aktorius Billas Murray’us, apie kurį režisierius yra sakęs: „Jo mąstymo procesas man per greitas. Kad suprasčiau ir įvertinčiau jo komentarus, turiu mąstyti gerą minutę.“ Filmo premjera numatyta 2014-ųjų kovą.

 

Andrejus Tarkovskis
Andrejus Tarkovskis
Ronan Farrow
Ronan Farrow
Sharon Stone
Sharon Stone
Jonas Ūbis

Melancholiški sinefilai žiūri į praeitį

Krėsle prie televizoriaus

 

Artėja Vėlinės, o jos televizininkams (ir ne tik jiems), matyt, sužadina minčių apie pasaulio pabaigą. Bet bus šio to ir sinefilams. Prieštaringus įspūdžius jiems turėtų sukelti Tate’o Tayloro „Tarnaitė“ (TV3, 26 d. 00.50). Sukurtas pagal populiarią režisieriaus vaikystės draugės Kathryn Stockett knygą, filmas perkelia į audringojo 7-ojo dešimtmečio permainų išvakares JAV Pietuose. Maištingoji Skiter (Emma Stone) ką tik baigė universitetą ir grįžta namo, į apsnūdusį miestą, kur niekad nieko nevyksta. Skiter sąjungininkėmis tampa trisdešimt metų vyresnė tarnaitė, juodaodė Eibilin, ir jos draugė Minė – jas visas tris suvienija socialinio teisingumo troškimas. Skiter rizikuoja, kad ją pames jaunikis ir nusisuks draugės, tarnaitės rizikuoja ne tik savo ir artimųjų sveikata.
Tayloras, be abejo, kreipiasi į žiūrovų atmintį ir kai tik gali (ar negali) prisimena didįjį Holivudo stilių. Bet kartu su juo filme atsiranda perdėto sentimentalumo, melodramatiškumo, supaprastinimo (pirmiausia tai susiję su vienos herojės noru uždrausti tarnaitėms naudotis jos tualetu), užglaistoma tamsioji segregacijos pusė.

 

„Tarnaitė“
„Tarnaitė“
Pano labirintas“
Pano labirintas“
„Melancholija“
„Melancholija“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas