Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1988-ųjų vasario 16-osios išvakarėse, eidamas į redakciją, Gedimino kalno papėdėje pamačiau neįprastą reginį. Vyko mitingas, kuriame dalyvavo lojalūs sovietų valdžiai piliečiai. Šie „darbo žmonės“ reiškė pasipiktinimą Ronaldo Reagano „kišimusi į lietuvių liaudies reikalus“. Vasario 11 d. JAV prezidentas buvo pareiškęs, kad jo šalis niekad nepripažins Lietuvos okupacijos. Mitinge kalbėję piliečiai buvo garsenybės – rašytojai, sportininkai, visuomenės veikėjai. Tiksliai neprisimenu, ką kalbėjo krepšininkas Šarūnas Marčiulionis, bet moralinio pasidygėjimo įspūdis išliko iki šiol. Gal būčiau apie jį pamiršęs, bet prieš keletą metų vieno Amerikos lietuvio kurtame filme apie lietuvių krepšinio istoriją Marčiulionis aiškino, kad atsisakymo atveju jam grėsė valdžios represijos, ir visą kaltę vertė tuometinei valdžiai. Tačiau 1988-aisiais laikai jau nebuvo žmogėdriški, Sibiras jam tikrai negrėsė, atsisakymas būtų tik pakenkęs karjerai. Todėl nustebau, kad LRT kultūros programoje šiandien (simbolišką birželio 13 d.) Marčiulionio jubiliejui skirtos net trys laidos. Ar tokiu išskirtiniu dėmesiu norima pasakyti, kad prisitaikymas ir pataikavimas bet kokiai valdžiai vėl madingas?

Agnė Mackevičiūtė

Įspūdžiai iš Krokuvos kino festivalio

Paskutinę gegužės savaitę vyko 54-asis Krokuvos kino festivalis (labiausiai orientuojamas į dokumentiką, bet yra ir trumpo metražo, lenkų filmų konkursinės programos), paliekantis gaivaus, kamerinio renginio įspūdį. Filmai sukosi keliose kukliose, miniatiūrinėse senamiesčio kino salytėse, įrengtose įvairiausiose erdvėse: meno centre, prabangiuose senoviniuose rūmuose prie turgaus aikštės, čempionų taurių spintomis pasipuošusiame, 8-ojo dešimtmečio filmus primenančiame sporto klube ar tiesiog gyvenamojo namo antrame aukšte. Žinant, kad ten filmai rodomi ne tik per festivalį, kyla pavydas (kaip ir suvokus, kad kas penkta parduotuvė – knygynas), ir džiaugsmas – iki cinema friendly miesto vos kelios valandos kelio. Nebuvo čia ir didiesiems kino festivaliams būdingo varginančio maratono jausmo. Kūnas, prisimenantis, kad tokiomis progomis turėtų būti keliamasi 6 valandą ryto ir į filmus, dar sapnuojant, skuodžiama kaip į pamokas, iš pradžių muistėsi: „Ne miesto peizažų žiūrėti čia atvažiuota, kodėl pirmi seansai tik po pietų?“, tačiau labai greit įvertino tokį grafiką – matyt, krokuviečiai pernelyg kultūringi, kad drastiškai verstų vartoti tik kiną ir nepaliktų laiko įkišti nosies į vieną kitą bažnyčią, pamatyti nuo 2004 m. po pasaulį keliaujančios Stanley Kubrickui skirtos parodos ar tiesiog ramiai, nesigraužiant, kad šiuo metu nežiūrimas filmas, užkąsti kokioje nors studentiškoje valgykloje linksmu pavadinimu (pvz., „Niebo v gębie“, t.y. „Dangus žabtuose“).

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Monako princesė“

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Santa Lingevičiūtė

Birželio 11–15 d. „Multikino“

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

1945-aisiais, išlaisvinus Aušvicą, netoli krematoriumo buvo rasti užkasti rankraščiai. Vieni išlikę geriau, kiti – beveik nebeįskaitomi. Jų autoriai buvo „Sonderkommando“ nariai – jauni stiprūs žydai, priversti dirbti krematoriume. Jie lydėdavo savo tėvynainius į dujų kameras, o paskui degindavo ten nužudytųjų palaikus. Rankraščiai iškart sukėlė šoką, jie išversti į daugelį kalbų, paskutiniais metais daug sužinota ir apie jų autorius. Tačiau, ko gero, niekas neprilygs dar gyvų liudininkų prisiminimams. Pirmadienį (9 d. 23.15) LRT parodys Pavelo Drazano dokumentinį filmą „Aušvico specialioji komanda – gyvieji numirėliai“ (2009), kuriame užfiksuoti Henryko Mandelbaumo liudijimai. Kažkada jis buvo Aušvico koncentracijos lagerio „Sonderkommando“ narys. Mandelbaumas vedžioja režisierių po muziejumi tapusį konclagerį, prisimena, kas ten vyko, bet kartu pasakoja ir savo istoriją. Tai – jo išpažintis. Mandelbaumui per stebuklą pavyko išlikti gyvam. Po karo jis liko Lenkijoje, nugyveno ilgą gyvenimą. Filmo pabaiga priverčia galvoti ne tik apie nacių nusikaltimus, bet ir apskritai apie gyvenimo prasmę. Nežinau, ar tokia buvo filmo autorių valia, bet iškart prisiminiau Voltaire’o Kandido žodžius apie tai, kad kiekvienas turi puoselėti savo sodą.

„Skalvijos“ inf.

Wernerio Herzogo filmas apie Klausą Kinskį

Kino istorija žino daug garsių duetų, tačiau nė vienas nebuvo toks prieštaringas, įtemptas ir nenuspėjamas kaip Wernerio Herzogo ir Klauso Kinskio. Tai buvo kraštutinumų duetas. Apie tai pasakoja Herzogo dokumentinis filmas „Mano mylimiausias priešas“ („Mein Liebster Feind“, Vokietija, 1999). Filmą bus galima pamatyti birželio ketvirtadieniais (5, 12, 19 d.) „Skalvijos“ kino ekrane. Greta dar du sekmadienius (birželio 8, 15 d.) kino klasikos seansuose bus rodomas vienas stipriausių šio dueto filmų „Fickaraldas“ („Fitzcarraldo“, Vokietija, Peru, 1982).

Lukas Brašiškis

Nathanielio Dorsky filmai ŠMC

Per pastaruosius keliolika metų amerikiečių eksperimentinio kino poeto Nathanielio Dorsky filmai sulaukė ne tik kino gerbėjų, bet ir didžiųjų pasaulio kino festivalių (retrospektyvos rodytos Niujorko, Roterdamo, Toronto ir daugelio kitų tarptautinių kino festivalių programose) bei įtakingiausių modernaus ir šiuolaikinio meno institucijų (Whitney šiuolaikinio meno bienalė Niujorke, Pompidou meno centras Paryžiuje) dėmesio. Birželio 11–14 d. Šiuolaikinio meno centro kino salėje Vilniuje bus parodyti keturių skirtingų Dorsky kūrybos laikotarpių filmai: „Valandos Jerome’ui. Pirma dalis“ („Hours for Jerome Part I“, 1982), „Alaya“ (1987), „Variacijos“ („Variations“, 1998) ir „Pastoralė“ („Pastourelle“, 2010). Šios Dorskio filmų peržiūros ir jas lydėsiančios „New School“ universiteto kino studijų profesoriaus Samo Ishii-Gonzaleso paskaitos („Dorsky kontekstas: modernusis kinas ir laiko atradimas“ bei „Dorsky kontekstas: Amerikos avangardas ir jo įtaka šiuolaikiniam kinui”) – pirmoji galimybė lietuvių žiūrovams susipažinti su žymaus eksperimentinio kino meistro darbais. Dorsky griežtai atsisako skaitmeninti 16 mm kino juostoje nufilmuotus savo darbus, todėl retai pasitaikančias progas pamatyti jo kūrybą kinotyrininkai apibūdina kaip Walterio Benjamino „kino nuotykį“ ar specialių sąlygų reikalaujančią „kino piligrimystę“.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Savaitgalį Sočyje atidarytas 25-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Atidarymo pradžioje garsiam rusų režisieriui Aleksandrui Sokurovui įteiktas festivalio Garbės prizas „Už meninę kalbą, padariusią įtaką pasauliniam kinematografui, ir bekompromisinę pilietinę poziciją.“ Atsiimdamas apdovanojimą, režisierius kreipėsi į Rusijos prezidentą: „Mūsų šalyje tiek daug žmonių neturi laisvės! Vieni jų nusikalto žmonėms ir Dievui, kiti turi savą įsivaizdavimą apie tai, kokia turi būti mūsų šalis, ir tai nesutampa su valstybės organų įsivaizdavimu.... Visada buvo, yra ir bus žmonių, kurie gins demokratijos interesus mūsų šalyje, kuri dabar serga. Jei būtų mano valia, kreipčiausi į prezidentą ir pasakyčiau: „Pone prezidente, paleiskite juos visus į laisvę!“

Gediminas Kukta

Nauji filmai – „Didysis meistras“

Dešimtasis Wong Kar-wai filmas „Didysis meistras“ („The Grandmaster“, Honkongas, Kinija, 2013) panašus į vėlyvuosius režisieriaus darbus – melancholišką „Meilės laukimą“, futuristinį ir nostalgija persmelktą „2046“ bei kritikų ir žiūrovų nepalankiai sutiktas ir fiasko patyrusias priešpaskutines „Mano vaivorų naktis“. Tai itin preciziški, prisodrinti spalvų, estetiški ir plastiški kūriniai. Juose nėra – arba yra kur kas mažiau – improvizacijos, asociatyvaus montažo ir eksperimentavimo dramaturgija, kuriais pasižymėjo ankstyvieji ir, reikia pripažinti, originaliausi režisieriaus filmai „Laimingi kartu“, „Čiončingo ekspresas“, „Laukinės dienos“.