Pagal užsienio žiniasklaidą
Nauji filmai – „Vaikystė“
Žinomas JAV nepriklausomas režisierius Richardas Linklateris sukūrė subtilų filmą apie vaiko brendimą ir tapimą jaunuoliu. Istorija, kurią pasakoja „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) labai paprasta. Meisonas (Ellar Coltrane) gyvena su išsiskyrusia mama (Patricia Arquette) ir seserimi Samantha (Lorelei Linklater). Taip pat jis nuolat bendrauja su tėvu (Ethan Hawke). Daugiausia dėmesio režisierius filme skiria personažų tarpusavio bendravimui. Dialogai atskleidžia, kaip keičiasi vaikų ir vėliau paauglių rūpesčiai. Svarbi ir suaugusiųjų brendimo ar senėjimo tema. „Vaikystė“ primena tradicines istorijas apie savęs paieškas. Tačiau filmas labai paveikus.
Krėsle prie televizoriaus
Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.
Iš „Scanoramos“ dienoraščio
Pokalbis su režisiere ir prodiusere Digna Sinke
Dignos Sinke „Po signalo“ – vienas neįprasčiausių „Scanoramos“ filmų. Jame susipina „grynas“ dokumentinis vaizdas ir visiškai „aktoriniai“ balsai. Girdime paliktas atsakiklio žinutes, įrašytas mobiliajame telefone kažkokiam nežinomam asmeniui Onno. Kamera fiksuoja dokumentiškai nufilmuotas vietas – pradedant automobilių aikštele greta kažkokio biuro ir baigiant palmių apsuptu Ramiojo vandenyno paplūdimiu. Jos tiesiogiai nežymi veiksmo vietos, bet yra fonas. Sužinome, kad nuo tada, kai paslaptingasis Onno laimėjo prestižinę premiją, jo pėdsakai dingo. Jis neatsako į balso pašto žinutes, nepasirodo svarbiame susitikime verslo sandoriui su japonais sudaryti, nesusitinka su mergina, nepasveikina tėvo gimtadienio proga, nenuperka motinai obuolių pyrago. Laikas bėga, bet Onno neatsiranda ir niekas nesupranta, kur ir kodėl jis dingo. Mes nieko nežinome nei apie herojų, nei apie jo gyvenimą. Stebime ir klausomės metus trunkančios istorijos: pyktis, apmaudas, neviltis ir galų gale – skambinančiųjų susitaikymas su faktu. Pabaigoje mergina taip pat išvyksta, prieš tai (tarsi žiūrovams) pranešdama, kad Onno kredito kortelė aktyvi ir yra vilties, kad jis kažkur yra. Galbūt tai dar ne pabaiga? Filmas palieka keistą įspūdį, išeini iš salės apimtas kažkokio liūdesio – juk dažnai ir mes ištisus metus gyvename tik žinutėmis ir monologais.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Rodo „Scanorama“
Pagal to paties pavadinimo Bertolto Brechto pjesę sukurtas Volkerio Schlöndorffo „Baalas“ buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau, dramaturgo žmonai paprieštaravus, taip ir nepasirodė ekranuose. Jai mirus, visos teisės atiteko dukrai, kuri palaikė mamos norą. Tik 2011 m. dukra sutiko išleisti filmo DVD, grįsdama tai Rainerio Wernerio Fassbinderio, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį, žymumu. Šiais metais parodytas Berlinalėje, filmas atkeliavo ir į „Scanoramą“.
Krėsle prie televizoriaus
Nauji filmai – „Tarp žvaigždžių“
Iš kino kritiko dienoraščio
Žydų religinėje tradicijoje žodis „gett“ reiškia skyrybas, kurias turi patvirtinti rabinų teismas. Tačiau tai įvyks tik po to, kai vyras ištars atitinkamą formulę. Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams. Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ – ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė). Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje. Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą. Per tuos metus, kol Viviana, o paskui net ir rabinai bando įtikinti užsispyrusį Elišą skirtis, prieš akis praslenka spalvinga abiejų sutuoktinių giminaičių, kaimynų galerija, vienas po kito atsiveria Vivianos ir Elišos nesusikalbėjimo sluoksniai, charakteriai, troškimai. Filmas minimalistiškas, bet tai tik parodo, kad turint originalų sumanymą, talentingus aktorius ir tikrą, skausmingą problemą galima ir viename kambaryje sukurti kokybišką, universalios ištarmės kiną.