7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį Bydgoščiuje (Lenkija) baigėsi „Camerimage“ – festivalis, kuriame vertinami operatoriai. Šiemet jo apdovanojimai atiteko operatoriams, mokantiems kurti metaforas. Svarbiausiu festivalio prizu „Auksinė rupūžė“ šiemet apdovanotas rusų operatorius Michailas Kričmanas, nufilmavęs Andrejaus Zviagincevo filmą „Leviatanas“. Šis filmas jau yra pelnęs ne vieną apdovanojimą, tarp jų ir Kanų kino festivalio prizą už geriausią scenarijų. Rusija filmą šiemet pristatė „Oskarui“.
 
Kričmanas yra savito Zviagincevo stiliaus bendraautoris – kartu jie kūrė „Sugrįžimą“, „Išnykimą“, „Jeleną“. Zviagincevas mano, kad „Kričmano akys mato tai, kas nematoma“. Pats Kričmanas yra sakęs, kad operatoriumi nutarė tapti pamatęs Dariuso Kjondji nufilmuotą Davido Fincherio filmą „Septyni“. „Leviatanas“ kurtas Kolos pusiasalyje, kai naktis ten truko tris valandas. Filme dominuoja pilka ir žydra spalvos.
 
Kričmanas dirba su Vera Storoževa, Pavelu Lunginu, Aleksejumi Fedorčenka, šiemet „Scanoramos“ žiūrovai galėjo matyti jo nufilmuotą Liv Ullmann „Freken Juliją“.

„Leviatanas“
„Leviatanas“
Mike Nichols
Mike Nichols
„Absolventas“
„Absolventas“
„Gyvulių ferma“
„Gyvulių ferma“
„Nuostabusis ponas Foksas“
„Nuostabusis ponas Foksas“
Dalius Jonkus

Įkūnytas laikas ir akimirkos grožis

Nauji filmai – „Vaikystė“

Žinomas JAV nepriklausomas režisierius Richardas Linklateris sukūrė subtilų filmą apie vaiko brendimą ir tapimą jaunuoliu. Istorija, kurią pasakoja „Vaikystė“ („Boyhood“, JAV, 2014) labai paprasta. Meisonas (Ellar Coltrane) gyvena su išsiskyrusia mama (Patricia Arquette) ir seserimi Samantha (Lorelei Linklater). Taip pat jis nuolat bendrauja su tėvu (Ethan Hawke). Daugiausia dėmesio režisierius filme skiria personažų tarpusavio bendravimui. Dialogai atskleidžia, kaip keičiasi vaikų ir vėliau paauglių rūpesčiai. Svarbi ir suaugusiųjų brendimo ar senėjimo tema. „Vaikystė“ primena tradicines istorijas apie savęs paieškas. Tačiau filmas labai paveikus.

„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
Jonas Ūbis

Pasikalbėkite su šaldytuvu

Krėsle prie televizoriaus

Maisto gaminimo manija neaplenkė ir mūsų provincialios šalies, tačiau restoranų kritika kol kas smarkiai atsilieka. Lietuvių žiniasklaidoje, regis, karaliauja tik vienas nemandagus rašeiva. Tačiau jo pastabos ir internautų reakcija verčia prisiminti Stenfordo universiteto profesoriaus Dano Jurafsky knygą „Maisto kalba“ („The Language of Food. A Linguist reads the menu“). Mokslininkas kartu su kolegomis išanalizavo milijono kavinių ir restoranų lankytojų atsiliepimus internete ir priėjo tikrai įdomių išvadų visai ne apie maistą, o apie mus pačius. Neatsispyriau malonumui keliomis pasidalyti su Jumis, juolab kad šis internete paplitęs žanras man priminė sovietmečio maitinimo įstaigose ne kartą matytas skundų ir pageidavimų knygas. Nostalgija – galinga jėga, tai įrodo ir visąlaik atgal žiūrintis lietuvių politinis gyvenimas.

„Julie ir Julia“
„Julie ir Julia“
„Beždžionių planetos sukilimas“
„Beždžionių planetos sukilimas“
„Domas Hemingvėjus“
„Domas Hemingvėjus“
Gediminas Kukta

Atsitiktinis neišvengiamas nuopuolis

Iš „Scanoramos“ dienoraščio

Rubenas Östlundas – konceptualus kūrėjas. Jau pirmuose trumpametražiuose filmuose bei jį išgarsinusiuose ir savo pavadinimu programiniuose „Atsitiktinumuose“ autorius demonstravo, kad tradicinės pasakojimo formos – ne jam. Jis nepasitikėjo linijiniu pasakojimu, laužė jį ir fragmentavo, tarsi klausė, kas kine priimta ir galima, o kas ne. Vaizdai atrodė užfiksuoti tarp kitko, lyg pastebėti paslėptos kameros akies. Režisierius specialiai nukreipdavo objektyvą taip, kad ekrane matytųsi pusė personažo veido, arba taip, kad kadro erdvę užimtų tik bato kulniukas ar kokia nors atsitiktinė detalė. Buvo juntama distancija su filmuojamu objektu ir atsainus nesuinteresuotumas, bet už viso šio formalizmo – išgryninta idėja ar sąvoka.
Tai juntama ir naujausiame, šiemet Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje pristatytame filme „Force majeure“ (Švedija, Danija, Prancūzija, Norvegija, 2014), kurį dalis užsienio kritikų pavadino geriausiu festivalio filmu, stipresniu net už daugelį konkursinės programos kūrinių. Nors šaltas autoriaus žvilgsnis išlieka, iš pradžių filmas kiek glumina nulaižytu tvarkingumu ir tobulais kadrais. Pripratusiam prie režisieriaus žaidybiškų kameros kampų tokia kadro simetrija, švara ir dermė (net spalvinė) atrodo kaip mažytė išdavystė. Tačiau greitai supranti jo intencijas. Monumentalios snieguotos Prancūzijos Alpės ir patogūs viešbučio interjerai – puikus fonas papasakoti vienos idealios šeimos tylaus nuopuolio istorijai.

„Force majeure“
„Force majeure“
Irena Alperytė

Kas padaro kiną vertybe

Pokalbis su režisiere ir prodiusere Digna Sinke

Dignos Sinke „Po signalo“ – vienas neįprasčiausių „Scanoramos“ filmų. Jame susipina „grynas“ dokumentinis vaizdas ir visiškai „aktoriniai“ balsai. Girdime paliktas atsakiklio žinutes, įrašytas mobiliajame telefone kažkokiam nežinomam asmeniui Onno. Kamera fiksuoja dokumentiškai nufilmuotas vietas – pradedant automobilių aikštele greta kažkokio biuro ir baigiant palmių apsuptu Ramiojo vandenyno paplūdimiu. Jos tiesiogiai nežymi veiksmo vietos, bet yra fonas. Sužinome, kad nuo tada, kai paslaptingasis Onno laimėjo prestižinę premiją, jo pėdsakai dingo. Jis neatsako į balso pašto žinutes, nepasirodo svarbiame susitikime verslo sandoriui su japonais sudaryti, nesusitinka su mergina, nepasveikina tėvo gimtadienio proga, nenuperka motinai obuolių pyrago. Laikas bėga, bet Onno neatsiranda ir niekas nesupranta, kur ir kodėl jis dingo. Mes nieko nežinome nei apie herojų, nei apie jo gyvenimą. Stebime ir klausomės metus trunkančios istorijos: pyktis, apmaudas, neviltis ir galų gale – skambinančiųjų susitaikymas su faktu. Pabaigoje mergina taip pat išvyksta, prieš tai (tarsi žiūrovams) pranešdama, kad Onno kredito kortelė aktyvi ir yra vilties, kad jis kažkur yra. Galbūt tai dar ne pabaiga? Filmas palieka keistą įspūdį, išeini iš salės apimtas kažkokio liūdesio – juk dažnai ir mes ištisus metus gyvename tik žinutėmis ir monologais.

Digna Sinke. L. Justice nuotr.
Digna Sinke. L. Justice nuotr.
„Po signalo“
„Po signalo“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

 

2015-ųjų vasario 6 d. prasidėsiantis Tarptautinis Berlyno kino festivalis paskelbė retrospektyvos temą. Ji vadinsis „Glorious Technicolor. From George Eastman House and Beyond“ ir bus skirta spalvoto kino atsiradimo JAV šimtmečiui. Retrospektyvą sudarys apie 30 „Technicolor“ technologija sukurtų filmų, dauguma iš jų – restauruoti. Retrospektyva apims „Technicolor“ pradžią 1915 metais, 4-ojo dešimtmečio bandymus ir pristatys iki 1953-ųjų, kai spalvotas kinas galutinai įsigalėjo JAV, sukurtus filmus. Bus parodyti ir šeši šia technologija sukurti britų filmai.
„Technicolor“ technologija niekad nebuvo siejama su vienu stiliumi ar žanru, tačiau labiausiai ją pamėgo melodramų, miuziklų ir nuotykių filmų kūrėjai. Retrospektyvos programoje bus pristatyti įvairūs filmai: Richardo Boleslawskio melodrama „Alacho sodai“ (1936), George’o Sidney’aus „Trijų muškietininkų“ (1948) ekranizacija, Victoro Flemingo miuziklas „Ozo šalies burtininkas“ (1936), Howardo Hawkso komedija „Džentelmenai renkasi blondines“ (1953), Johno Fordo vesternas „Ji ryšėjo geltoną juostą“ (1953) ir daug kitų. Retrospektyva rengiama kartu su Vokiečių kinemateka, Modernaus meno muziejumi (MoMA) bei Austrijos kino muziejumi, todėl ji bus pakartota Vienoje (2015 balandį) ir Niujorke (2015 m. vasarą). Specialiai retrospektyvai bus išleista knyga „Glorious Technicolor“.

„Trys muškietininkai“
„Trys muškietininkai“
„Vėjo nublokšti“
„Vėjo nublokšti“
Christoph Waltz
Christoph Waltz
Park Chan-wook
Park Chan-wook
Jude Law
Jude Law
Čulpan Chamatova
Čulpan Chamatova
Ieva Kotryna Skirmantaitė

Stiprusis angelas Baalas

Rodo „Scanorama“

Pagal to paties pavadinimo Bertolto Brechto pjesę sukurtas Volkerio Schlöndorffo „Baalas“ buvo nufilmuotas 1969 m., tačiau, dramaturgo žmonai paprieštaravus, taip ir nepasirodė ekranuose. Jai mirus, visos teisės atiteko dukrai, kuri palaikė mamos norą. Tik 2011 m. dukra sutiko išleisti filmo DVD, grįsdama tai Rainerio Wernerio Fassbinderio, kuris čia atlieka pagrindinį vaidmenį, žymumu. Šiais metais parodytas Berlinalėje, filmas atkeliavo ir į „Scanoramą“.

 

Mitologijoje Baalas yra kanaaniečių dievas, tačiau Senajame Testamente Baalas laikomas netikru dievu, tikrojo judėjų Dievo priešu. Senieji dievai judėjams asocijavosi su ištvirkimu ir orgijomis. Brechto pjesėje Baalas yra pasileidęs, girtuokliaujantis poetas. „Asocialus, bet gyvenantis asocialioje visuomenėje“, – teigia Brechtas. Svarbu, kad filme Baalą vaidina Fassbinderis. Tada dar tik debiutuojančio, režisieriaus anarchisto gyvenimas turėjo daug sąsajų su Baalu. Filmas sudarytas iš epizodų, vaizduojančių atskirus veikėjo gyvenimo etapus. „Baalo“ stilių gana smarkiai nulėmė Brechto tekstas, juolab kad jis buvo rašytas teatrui.

„Baalas“
„Baalas“
„Stiprusis angelas“. J. Drygałos nuotr.
„Stiprusis angelas“. J. Drygałos nuotr.
Jonas Ūbis

Reportažai iš pasaulio pabaigos

Krėsle prie televizoriaus

Tėvų ir vaikų, ypač jei tėvai yra menininkai, tema – neišsemiama. Pastaraisiais metais iš vaidybinio kino ji persikėlė į dokumentinį. Dažnai tokie filmai atsiranda iš noro išsakyti priekaištus, bet kartu ir susitaikyti. Nežinau, iš ko atsirado Stephenie Argerich filmas „Kraujo duktė“ (LRT, 16 d. 19.40), bet jame garsioji pianistė Martha Argerich parodyta dukters akimis. Vis dėlto filmo ištarmė gana dviprasmiška: sunku mylėti genialią mamą.
 
„Kraujo duktė“ kurta įvairiose šalyse: Lenkijoje, kur Martha Argerich dalyvavo Chopino pianistų konkurso žiuri ir grojo rečitalį, Japonijoje, kur vyksta Argerich festivalis, D. Britanijoje, kur gyvena Stephanie tėvas – taip pat pianistas Stephenas Kovacevichas, Belgijoje, kur motina ir duktė gyveno kelerius metus, Argentinoje, kur pianistė gimė, Šveicarijoje, kur ji gyvena dabar, ir Prancūzijoje, kur Stephanie senelės namai saugo daug šeimos turtų. Filmas – neįtikėtinai atviras, kartais net pernelyg. Režisierė jį pradeda gimdymo scena. Stephanie veidą iškreipė skausmas, bet kamera rodo jos motiną. Ji laiminga ir tarsi sutrikusi, nes nežino, kaip turi elgtis mama. Filmas paaiškina kodėl, ypač kai rodoma vyriausioji iš trijų pianistės dukterų Lyda Chang, kurią motina paliko visai mažą. Beje, ji vienintelė iš trijų tapo muzikante. Tačiau „Kraujo duktė“ – ne tik apie šeimos santykius, bet ir apie tai, ką reiškia būti menininku, – juk akivaizdu, kokia kančia Argerich yra išeiti į sceną.

„Havras“
„Havras“
„Havras“
„Havras“
„Kartu iki pasaulio pabaigos“
„Kartu iki pasaulio pabaigos“
Živilė Pipinytė

Iš kukurūzų lauko į begalinę tuštumą

Nauji filmai – „Tarp žvaigždžių“

Christopherio Nolano filmuose pakeri vaizdų galia. Pasakojimas, siužetas juose paprastai antriniai, nes Nolanas kaip joks kitas režisierius šių dienų kine moka paveikti žiūrovų vaizduotę iš kadrų sklindančiais nerimu, keistumu, tamsia energija, pakviesti juos į kelionę po atmintį ir kitokias žmogaus psichikos erdves. Naujausias režisieriaus filmas „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, JAV, 2014) žada kelionę į kosmoso erdves.
 
„Tarp žvaigždžių“ veiksmą įrėmina iš televizorių ekranų praeitį prisimenantys seni žmonės. Jie kalba apie vaikystę, kai nualintą Žemę ėmė siaubti dulkių audros, stigo maisto, o sėti buvo galima tik kukurūzus. Žmonija atsisakė visko – net televizijos, kad tik sutaupytų energiją, ir stengėsi pamiršti, kad kadaise skraidė į kosmosą. Mokyklose net dėstoma, kad skrydis į Mėnulį buvo propagandinis triukas, privertęs sovietus tęsti juos nualinusias lenktynes. Skurdas – visuotinis, uždarinėjami net universitetai. Pagrindiniu užsiėmimu tapo žemės ūkis. Beveik valandą trunkanti filmo įžanga – neįprastai Nolanui realistiška.

„Tarp žvaigždžių“
„Tarp žvaigždžių“
Živilė Pipinytė

Netvarios tikrovės atspaudai

Iš kino kritiko dienoraščio

Žydų religinėje tradicijoje žodis „gett“ reiškia skyrybas, kurias turi patvirtinti rabinų teismas. Tačiau tai įvyks tik po to, kai vyras ištars atitinkamą formulę. Sesers ir brolio Ronit ir Shlomio Alkabetzų filmas „Getas. Vivianos Amsalem teismas“, nors ir rodo specifišką, iš pirmo žvilgsnio lietuviui egzotišką situaciją, iš tikrųjų nėra skirtas tik Izraelio žiūrovams. Kuo giliau filmo eigoje pasineri į tą, regis, niekad nepasibaigsiantį viešą prieš rabinus vykstantį santykių aiškinimąsi, tuo labiau supranti, kad „Getas. Vivianos Amsalem teismas“ – ne tik apie penkerius metus sprendimo laukiančią Vivianą (ją vaidina pati režisierė). Tai pasakojimas apie stiprią moterį, kuri nori būti laisva, pati rinktis gyvenimo būdą, draugus ir atsakomybę, bet priversta gyventi patriarchališkoje aplinkoje. Visas veiksmas sutelktas ankštame rabinų teismo kambaryje, todėl nuo pat pirmų filmo akimirkų esi priverstas įsiklausyti į kiekvieną personažų repliką, žvilgsnį, gestą. Per tuos metus, kol Viviana, o paskui net ir rabinai bando įtikinti užsispyrusį Elišą skirtis, prieš akis praslenka spalvinga abiejų sutuoktinių giminaičių, kaimynų galerija, vienas po kito atsiveria Vivianos ir Elišos nesusikalbėjimo sluoksniai, charakteriai, troškimai. Filmas minimalistiškas, bet tai tik parodo, kad turint originalų sumanymą, talentingus aktorius ir tikrą, skausmingą problemą galima ir viename kambaryje sukurti kokybišką, universalios ištarmės kiną.

„Getas. Vivianos Amsalem teismas“
„Getas. Vivianos Amsalem teismas“
„Kebabas ir Horoskopas“
„Kebabas ir Horoskopas“
„Dvi dienos, viena naktis“
„Dvi dienos, viena naktis“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas