7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Savaitgalį Sevilijoje, kur vyksta tarptautinis kino festivalis, paskelbti pirmieji šiųmetinių Europos kino akademijos apdovanojimų laureatai. Geriausio Europos kino operatoriaus apdovanojimas – Carlo Di Palma prizas – paskirtas lenkams Łukaszui Żaliui ir Ryszardui Lenczewskiui už filmą „Ida“. Geriausia montuotoja tapo Justine Wright už filmą „Locke“, bendros austrų ir vokiečių gamybos filmo „Tamsus slėnis“ („Das Finstere Tal“, rež. Andreas Prochaska) dailininkams Clausui-Rudolfui Amleriui ir Nataschai Curtius-Noss atiteko apdovanojimai už geriausią dailininko darbą ir kostiumus. 2014 m. Europos kompozitoriumi tapo Mica Levi („Po oda“), garso operatoriumi – Joakimas Sundströmas („Starred Up“).
 
Paskelbti ir svarbiausių apdovanojimų nominantai, kuriuos išrinko per 3 tūkstančius akademijos narių. Jų favoritu tapo Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“. Jis nominuotas geriausio filmo, režisieriaus, scenaristo ir aktorės kategorijose. „Ida“ turi šansų laimėti ir žiūrovų simpatijų prizą. Keturias nominacijas gavo Andrejaus Zviagincevo filmas „Leviatanas“, po tris – Nuri Bilge Ceylano „Žiemos sapnas“, Larso von Triero „Nimfomanė“ ir Steveno Knighto „Locke“. Iš viso apdovanojimai skiriami 21 nominacijoje. Laureatus sužinosime gruodžio 13 d. per iškilmingą ceremoniją, kuri šiemet vyks Rygoje.

„Dvi dienos, viena naktis“
„Dvi dienos, viena naktis“
„Force Majeure“
„Force Majeure“
Darren Aronofsky
Darren Aronofsky
„Žmogiškasis kapitalas“
„Žmogiškasis kapitalas“
Gražina Arlickaitė

Nekalbaus jaunuolio interviu

„Scanorama“ paminės „Trijų dienų“ autoriaus Šarūno Barto jubiliejų

Šį pašnekesį užrašiau senokai – 1993 metais, kai teko ruošti jauno ir tada dar mažai žinomo režisieriaus iš Lietuvos kūrybinį dosjė (recenzija, interviu etc.) prieš filmo „Trys dienos“ premjerą ambicingojo Berlinalės Jaunojo kino forumo programoje. Lietuvoje pokalbis pasirodė nesvarbus kultūrinei spaudai, kuriai jį siūliau. Rankraštis taip ir liko mano stalčiuje.
Forumas tapo sėkmingu Šarūno Barto startu į tarptautinę kino erdvę. Šiandien jo filmai pristatomi prestižiniuose pasaulio kino forumuose Kanuose, Venecijoje, Toronte ir kt. Vienas paskutinių Barto filmų „Eurazijos aborigenas“ (2010) vėl sugrąžino režisierių į Berlinalės Forumą, kuriame ir prasidėjo jo filmų kelias į platųjį pasaulį.
Su Šarūnu kalbėjomės prieš iškeliaudami į Berlyno festivalį. Iš jo Bartas sugrįžo apdovanotas dviem prizais ir pamalonintas įvairiais vilio­jančiais pasiūlymais – „Tris dienas“ savo prizais įvertino ekumeninis ir FIPRESCI žiuri, tiksliai suformuluodami savo argumentus: „už stiliaus savitumą, temos svarbą ir vaizdų grožį“.
„Scanorama“ sveikina režisierių su pirmuoju jubiliejumi ir šiemet primins žiūrovams filmą „Trys dienos“, siūlydama pamatyti jį visame autoriaus kūrybos kontekste.

„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
„Trys dienos“
Šarūnas Bartas. V. Naudžiaus nuotr.
Šarūnas Bartas. V. Naudžiaus nuotr.
Jonas Ūbis

Leiskime jiems pailsėti

Krėsle prie televizoriaus

Praėjo tik dvidešimt penkeri metai, ir Berlyno siena įgijo legendos bruožų. Apie ją kuriami filmai, rašomi prisiminimai, saugomos simboliškos su siena susijusios vietos. Vokiečių sociologai tvirtina, kad kasmet vis daugiau žmonių liudija pasipriešinimą režimui, kuris, būkime sąžiningi, Vokietijos demokratinėje respublikoje (VDR) tikrai nebuvo stiprus. Tačiau žmogaus atmintis linkusi viską padidinti, ypač jei tai susiję su savęs pateisinimu. Šį reiškinį ne pirmus metus galima stebėti ir pas mus: dabar dauguma lietuvių įsitikinę, kad kovojo prieš sovietų valdžią. (Kai kurie, beje, su ja, tiksliau, su Žaliojo tilto skulptūromis, kovoja iki šiol.)

„Bučiuok bučiuok, šauk šauk“
„Bučiuok bučiuok, šauk šauk“
„Kaubojai ir ateiviai“
„Kaubojai ir ateiviai“
„Meilės lapkritis“
„Meilės lapkritis“
„7md“ inf.

Režisieriai apie „Scanoramos“ filmų herojus

 

Olivier Assaysas („Zils Marijos debesys“):
Mano herojai – žmonės, kurie suvokia laiko tėkmę, jo poveikį gyvenimui, ir man buvo svarbu juos apsupti maksimaliu pasaulio grožiu. Tuo grožiu, kuris yra už laiko ribų. Tačiau nenorėjau kurti atviruko, filmuoti neapgyvendintų kalnų vaizdų. Svarbu, kad Zils Marija viršūnė yra aukštai kalnuose, bet ši vieta turi senus ir gilius ryšius su meno pasauliu, su Europos minties istorija.
Norėjau sukurti filmą – Juliette Binoche portretą. Ne tiesiog sugalvoti jai vaidmenį, bet sukurti jos įkvėptą filmą. Toliau viskas vyko taip. Kuo užsiima herojė? Ji repetuoja vaidmenį. Kas „paduoda“ jai replikas? Asistentas. Greičiausiai tai moteris. Kokią pjesę ji repetuoja? Kažką panašaus į „Karčias Petros fon Kant“ ašaras apie keistus, jaudinančius dviejų moterų santykius. Viena moteris vyresnė, antroji – jaunesnė. Taip atsiranda dviprasmiškumas, fizinio suartėjimo pavojus.

„Džimio salė“
„Džimio salė“
Ieva Kotryna Skirmantaitė

Žvilgsnis į gyvenimą pro skalbyklos duris

Pokalbis su „Nepatogaus kino“ festivalio laureatu

Šiemet pirmąkart surengtame „Nepatogaus kino“ konkurse nugalėjo šveicarų režisierių Fredo Florey ir Floriane Devigne filmas „Skalbykla“. Geriausio filmo titulas „Skalbyklai“ atiteko „už nepatogų ir itin kūrybingą filmą, išdrįsusį praverti turtingo Vakarų pasaulio skalbyklos duris“. Beveik visas filmo veiksmas vyksta Lozanos daugiabučio, kurio gyventojai – imigrantai, koridoriuje ir jame įsispraudusioje skalbykloje. Naujoji skalbyklos prižiūrėtoja Claudina bando įvesti tvarką. Tačiau visiems gyventojams – skirtingų religijų ir kultūrų žmonėms – reikia sutarti, kada kam naudotis skalbykla. Šis mini visuomenės modelis turi ir savo „dugną“ – rūsyje įsikūrusį viešnamį. „Skalbykla“ – tai gyvas žvilgsnis į žmonių bendruomenę, jautriai fiksuojantis pastato gyventojų kivirčus ir susitaikymus. Apdovanojimą Vilniuje atsiėmęs Fredas Florey papasakojo apie filmą ir jo užkulisius.
 

„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„Skalbykla“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kasmet skiriamas Europos kino akademijos apdovanojimas už gyvenimo indėlį šiemet bus įteiktas prancūzų režisierei Agnès Varda. Naujosios bangos senele juokais vadinama kūrėja didžiajame kine debiutavo 1954 m. filmu „La Pointe Courte“, kuris numatė būsimų kino permainų stilių. Jau 6-ajame dešimtmetyje ji pasirinko savitą kelią ir iki šiol kuria įvairaus metražo vaidybinius, dokumentinius, eksperimentinius filmus, kartais viename kūrinyje suliedama visas kino rūšis. Varda filmai tiksliai išsaugo užfiksuoto laiko dvasią, juk neatsitiktinai į kiną ji atėjo iš fotografijos. 1961 m. pasirodęs Varda filmas „Kleo nuo 5 iki 7“ iki šiol yra vienas Naujosios bangos grynuolių. Režisierė atvira pasauliui ir savo artimiesiems. Filmuose ji užfiksavo Juodųjų panterų judėjimo pradžią, kūrė pirmuosius prancūzų feminisčių kino manifestus, įamžino savo vyro – režisieriaus Jacques’o Demy vaikystės prisiminimus ir skyrė filmą kino šimtmečiui. Varda filmai pelnė Berlyno „Sidabrinį lokį“ („Laimė“, 1965), Venecijos „Auksinį liūtą“ („Be stogo ir teisės“, 1985), Europos kino akademijos apdovanojimą („Rinkėjai ir rinkėjos“, 2000), Prancūzų kino akademijos „Cezarį“ („Agnès paplūdimiai“, 2008), Kanų kino festivalio Garbės „Aukso karietą“, Garbės „Cezarį“ ir Lokarno kino festivalio apdovanojimą už gyvenimo nuopelnus. Varda yra surengusi parodų Venecijoje, Paryžiuje, Los Andžele.

Agnès Varda
Agnès Varda
Naumas Kleimanas
Naumas Kleimanas
Greta Gerwig filme „Frances Ha“
Greta Gerwig filme „Frances Ha“
Ethanas Hawke’as filme „Vaikystė“
Ethanas Hawke’as filme „Vaikystė“
Jonas Ūbis

Vėlinių egzorcizmai

Krėsle prie televizoriaus

Šį savaitgalį vieni lankys kapines, kiti džiaugsis Helovinu. Panašiai ir mūsų televizijos – LRT rodys daug memorialinių laidų ir šeštadienį (lapkričio 1 d. 15 val.) transliuos mišias iš Antakalnio kapinių, kitos pažers daugybę siaubo filmų ir pasakojimų apie žudikus maniakus. Dalis pastarųjų filmų siužetų jau perkelia į internetą: Stepheno T. Kay’aus „Internetinis žudikas“ (TV1, 2 d. 22.45), Gregory Hoblito „Nesusekamas“ (TV3, 1 d. 23.40), Aarono Harvey’aus „Be kompromisų“ (LNK, 2 d. 00.05). Tačiau nė vienas iš šių filmų nepralenks Davido Fincherio „Zodiako“ (TV1, šįvakar, 31 d. 22.45). Pasakojimas apie Zodiaku pasivadinusį realų žudiką, kuris per dvidešimt metų šiurpino San Fransiską ir žaidė žiaurius žaidimus su žurnalistais bei policininkais, filme peržengia detektyvinio trilerio ribas. Trys filmo herojai – detektyvas, žurnalistas ir karikatūristas, kuriuos suvaidino Jake’as Gyllenhaalas, Markas Ruffalo ir Robertas Downey’s jaun., tampa žudiko paieškų įkaitais. Fincheris „Zodiake“ perkūrė žanro taisykles – jis dokumentiškai tiksliai parodė jokių apčiuopiamų rezultatų neatnešusį tyrimą, abejodamas, ar tiesa neįmanoma, ar jos paieškos netampa tiesiog apsėdimu.

„Zodiakas“
„Zodiakas“
„Sapnų gaudyklė“
„Sapnų gaudyklė“
„Vasara Genujoje“
„Vasara Genujoje“
„Lokas“
„Lokas“
„Zils Marijos debesys“
„Zils Marijos debesys“
„Vaikystė“
„Vaikystė“
„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“
„Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“
„Metų pilietis“
„Metų pilietis“
„Realybės šokis“
„Realybės šokis“
Živilė Pipinytė

Ragai ir kanopos

Nauji filmai – „Rūsys“, „Gustavo nuotykiai“

Knygos „Siaubo filosofija, arba Širdies paradoksai“ autorius Noelis Carrollas atkreipė dėmesį, kad siaubo filmai JAV tapo svarbiu masių estetinės stimuliacijos šaltiniu. Lietuvių kinui tokios stimuliacijos taip pat reikia, todėl į Ričardo Matačiaus filmą „Rūsys“ (Lietuva, 2014) išsirengiau su viltimi. Ją maitino ir mintis, kad žanrinis kinas – gera amato mokykla, būtina bet kuriai nacionalinei kinematografijai. Galėčiau išvardyti daug žanrinio kino privalumų, nes būtent tokie filmai tenkina konservatyvios auditorijos lūkesčius ir kartu nuolat atnaujina ryšį tarp tradicijos ir dabarties. Dualistinis žanrinio kino pobūdis leidžia kurti įvairias opozicijas. Vienas ryškiausių žanrinio kino bruožų yra pasikartojamumas: rinkdamiesi filmą, renkamės žinomus personažus, konfliktus, atomazgas. Kartu žanrinis kinas visada yra simboliškas, juk neatsitiktinai įžvalgus jo tyrinėtojas Jackas Shadoianas teigia, kad žanrai visada yra kultūros metaforos ir psichikos veidrodžiai, leidžiantys pamatyti vienos ar kitos bendruomenės dvasinio gyvenimo ypatumus. Galima sakyti, kad žanrai iš dalies ir formuoja bendruomenės, tautos tapatybę.
Turint omenyje, kad ypač paskutiniais politinių ir socialinių transformacijų dešimtmečiais mūsų geografinėse platumose dvasinis gyvenimas sparčiai kito (beje, bendruomenės taip pat), buvo smalsu, kaip visai tai atsispindės lietuviškame siaubo filme. Juk šio žanro privalumas dar ir tas, kad jis metaforizuoja, išryškina slaptas baimes, nesvarbu, ar jos susijusios su ekonominėmis krizėmis, ar su mokslo pažanga, ar su „svetimu“, „kitokiu“, ar su sparčiomis permainomis, kurių prisibijo bet kuri visuomenė. Siaubo filmų temos nuolat keičiasi, bet taisyklės išlieka, kitaip neliktų universalaus mėgstamo žanro.

„Rūsys“
„Rūsys“
„Gustavo nuotykiai“. O. Žalio nuotr.
„Gustavo nuotykiai“. O. Žalio nuotr.
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienį pasibaigusio Tarptautinio Romos kino festivalio nugalėtoju šiemet tapo Stepheno Daldry filmas „Šiukšlės“ („Trash“). Jį išrinko žiūrovai, kurie galėjo balsuoti išeidami iš salės, oficialiame festivalio tinklalapyje, taip pat specialiai balsavimui skirtose vietose Romos koncertų komplekso „Auditorium“ teritorijoje. „Šiukšlės“ pasakoja apie tris trečiojo pasaulio berniukus, kurie verčiasi šiukšlių rinkimu. Filmui įteiktas prizas „Auksinis Markas Aurelijus“. Kitų oficialių festivalio sekcijų prizininkus taip pat rinko žiūrovai. Jais tapo „12 piliečių“ („Shier gongmin“, rež. Xu Ang), „Haider“ (rež. Vishal Bhardwaj), „Fino a qui tutto bene“ (rež. Roan Johnson), „Looking for Kadija“ (rež. Francesco G. Ranagato).

Kadras iš filmo „Šiukšlės“
Kadras iš filmo „Šiukšlės“
Kadras iš filmo „Dievai“
Kadras iš filmo „Dievai“
Paul Thomas Anderson
Paul Thomas Anderson
Paul Greengrass
Paul Greengrass
Kristen Stewart filme „Zils Marijos debesys“
Kristen Stewart filme „Zils Marijos debesys“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas