7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Gydykimės Paryžiuje

Krėsle prie televizoriaus

Per Jonines LRT nusprendė pamaloninti žiūrovus ir parodyti labiausiai išreklamuotą visų laikų lietuvių filmą. Vis dėlto abejoju, ar „Lošėjas“ (24 d. 21 val.) tinka tegu ir dirbtinės aludarių šventės vakarui: seniai nemačiau filmo, kurio kūrėjai (režisierius Ignas Jonynas, scenarijaus autorius Kristupas Sabolius) neturėtų net menkiausios empatijos savo pačių sugalvotiems personažams. Autorių ambicijos, regis, buvo parodyti, kaip politinės santvarkos transformacija palietė kasdienį gyvenimą ir eilinių piliečių likimus. Tokiais piliečiais filme tapo uostamiesčio greitosios medikai ir jų pacientai – prostitutės, desperatai, savižudžiai. Šiame užburtame žmogiškosios menkybės rate sukasi pagrindinis filmo veikėjas – gydytojas Vincentas (Vytautas Kaniušonis). Norėdamas išbristi iš skolų jis sugalvoja lošimą iš žmonių gyvybių. Kiti filmo medikai, taip pat beširdžiai gobšuoliai, tampa Vincento lošimo dalyviais. Iš jų išsiskiria nebent Ieva (Oona Mekas) – vieniša, sūnų auginanti Vincento kolegė. „Lošėjo“ kūrėjai ją „pakiša“ pagrindiniam personažui, kad šis patirtų šių dienų kinui taip būtiną „atsivertimą“. Tačiau nepaisant isteriškos Jano Egličio kameros ir barokiškų agresijos vaizdų, siužetą nuolat klampina anemiška, visas europietiško art house klišes surinkusi dramaturgija: vienprasmiški pagrindiniai personažai visą filmą išlieka statiški, žaidimo motyvas pernelyg nuvalkiotas, kad būtų įtikinamas, mirtina Ievos sūnaus liga turi pridengti tikros dramos stoką, įvykiams stinga logikos, ypač „mįslinga“ atrodo filmo pabaiga. „Lošėjo“ dance macabre neįtikina, nes filmas pernelyg rėksmingas ir nuspėjamas.

„Lošėjas“
„Lošėjas“
„Mano didysis O!“
„Mano didysis O!“
Mantė Valiūnaitė

Dokumentinio pasakojimo galimybės

22-ajam Šefildo dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Vėjo šukuojamame Anglijos mieste, kalvotose ir vingiuotose gatvėse šešioms dienoms (birželio 5–10 d.) įsikūrė „Sheffield Doc/Fest“ – festivalis, skirtas dokumentiniam kinui ir kitoms dokumentinio pasakojimo formoms. Išnaudodamas įvairiausias Šefildo vietas – nuo botanikos sodo iki miesto rotušės – festivalis kvietė ne tik žiūrėti filmus, juos pardavinėti ir burti būsimų projektų komandas, bet ir diskutuoti apie dabartinį kiną.
 
Šefildo festivalis išsiskiria dėmesiu socialinėms, ekologijos problemoms, angažuotam kinui. Speciali programa šiais metais skirta ir interaktyvios dokumentikos bandymams – įvairios diskusijos ir projektai bei parodos siekė pristatyti naujausias interaktyvumo dokumentiniame pasakojime tendencijas. Geriausiu interaktyviu projektu tapo Gabo Aroros ir Chriso Milko „Debesys virš Sidros“ (http://vrse.works/clouds-over-sidra/).
 
Dvylika į konkursinę festivalio programą atrinktų dokumentinių filmų varžėsi dėl pagrindinio prizo. Didžiojo žiuri prizas atiteko Seano McAllisterio „Sirijos meilės istorijai“ („A Syrian Love Story“). Pristatydamas filmą režisierius minėjo Johno Cassaveteso filmo „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984) atmosferą, kuri pasikartojo filmuojant Amero ir Ragdos iš Sirijos meilės istoriją. Filmo herojai kartais filmuojami išties kasavetiškais stambiaisplanais. Alkoholis, ilgos naktys, ašaros ir pyktis, beprotiškas noras būti kartu ir dalyvauti revoliucijoje tik sustiprina šį įspūdį. McAllisteris savitai trina dokumentinio ir vaidybinio kino ribas, užkadrinis balsas tampa autorinio dokumentinio kino ženklu, žyminčiu ne tik pasakojamos istorijos raidą, bet ir režisieriaus asmenybę ir dalyvavimą filmo veikėjų šeimos gyvenime, keliančiame ne vieną etinį klausimą.

„Sirijos meilės istorija“
„Sirijos meilės istorija“
„Nusidėjėlis Mekoje“
„Nusidėjėlis Mekoje“
„Rusiškas genys“
„Rusiškas genys“
Parengė Ž. P.

Trumpas film noir pradžiamokslis

Prasideda „Kinas po žvaigždėmis“

 Birželio 18 d. Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) kieme bus atidarytas šeštus metus vykstantis projektas „Kinas po žvaigždėmis“. Vasaros kino sezoną pradės pernai Kanų kino festivalio Didžiuoju prizu apdovanota autobiografinė italų režisierės Alice Rohwacher drama „Stebuklai“.

 

Filmas pasakoja apie paauglės Dželsominos ir jos ekscentriškos šeimos, gyvenančios dideliame name Toskanoje, vasarą. Mergaitė gyvena toli nuo civilizacijos, nuošaliame kampelyje, kur dar sunku sutikti turistus. Būtent čia persikėlė jos tėvai – buvę hipių komunos nariai, kad būtų arčiau gamtos ir apsaugotų vaikus nuo pasaulio degradacijos. Šią vasarą šeima tradiciškai skirs medaus, iš kurio jie pragyvena, rinkimui. Dželsomina nori apsaugoti šeimą nuo bankroto ir svajoja laimėti televizijos turnyro, kurį veda paslaptingoji Milė (Monica Belluci), prizą, nors tai ir prieštarauja tėvų vertybėms. Kai vasara baigsis, Dželsominos ir jos trijų jaunesnių seserų gyvenimas pasikeis.

„Abejonės šešėlis“
„Abejonės šešėlis“
„Dviguba kompensacija“
„Dviguba kompensacija“
„Dviratininko mirtis“
„Dviratininko mirtis“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sekmadienį Sočyje baigėsi 26-asis atviras Rusijos kino festivalis „Kinotavr“. Pagrindinis festivalio prizas atiteko režisierei Annai Melikian už filmą „Apie meilę“ („Про любовь“). Šio filmo herojai bando atsakyti į klausimą, kas yra meilė. Melikian rodo įvairiausių personažų ir įvykių pynę: jauną porą, kuri verčiau renkasi gyventi persikūnijusi į japonų anime herojus, iš savo šefo nepadorų pasiūlymą gavusią sekretorę, japonę, atvykusią į Maskvą ieškoti ruso vyro, buvusią žmoną, kurią jos vyras pasamdė neįprastai užduočiai, ir dar daug mažų istorijų bei jų veikėjų. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Renata Litvinova, Michailas Jefremovas, Marija Šalajeva, Julija Snigir, Vladimiras Maškovas, Jevgenijus Cyganovas. „Apie meilę“ pelnė ir kino platintojų prizą. Tai ne pirmas „Kinotavr“ apdovanojimų pelnęs režisierės filmas: pernai geriausios aktorės prizą pelnė Severija Janušauskaitė už vaidmenį Melikian filme „Žvaigždė“.
 
Kiti festivalio apdovanojimai šiemet atiteko: už geriausią režisūrą – Aleksejui Fedorčenkai („Revoliucijos angelai“); už geriausią moters vaidmenį – Polinai Grišinai („Išgelbėjimas“, „Спасение“); už geriausią vyro vaidmenį – filmo „Skudurinė sąjunga“ („Тряпичный союз“) aktorių ansambliui: Vasilijui Butkevičiui, Aleksandrui Paliui, Pavelui Činariovui, Ivanui Jankovskiui; už geriausią debiutą – Ellai Manžejevai („Žuvėdros“, „Чайки“), už geriausią operatoriaus darbą – Andrejui Naidionovui („Radinys“, „Находка“); Grigorijaus Gorino prizas už geriausią scenarijų – Vasilijui Sigarevui ir Andrejui Iljenkovui („Ozo šalis“, „Страна Оз“); Mikaelo Tariverdijevo prizas už geriausią muziką – Nicolas Rabaeusui („Petruškos sindromas“ , „Синдром Петрушки“).

Renata Litvinova filme „Apie meilę“
Renata Litvinova filme „Apie meilę“
Brad Pitt
Brad Pitt
Michael Haneke
Michael Haneke
Aviv Alush
Aviv Alush
Mae West
Mae West

Manęs nebereikia

„Skalvija“ rodo Maurice’o Pialat filmą „Lulu“

Kino klasikos seansuose – prancūzų režisieriaus Maurice’o Pialat (1925–2003) filmas „Lulu“ (1980). Pialat buvo Naujosios bangos režisierių bendraamžis, bet debiutavo kine vėliau, 1967 m. filmu „Apnuoginta vaikystė“ („L`Enfance nue“). Per 35 metus jis sukūrė tik 10 filmų, tačiau Pialat buvimas prancūzų kine – itin svarbus. Vienas bekompromisiškiausių prancūzų kūrėjų nesitaikė prie jokių kino madų. Todėl ir buvo nušvilptas per 1987 m. Kanų kino festivalio uždarymą, kai „Auksinė palmės šakelė“ atiteko jo filmui „Po šėtono saule“ („Sous le soleil de Satan“). Į salės reakciją jis atsakė nepadoriu gestu ir keliais žodžiais: „Jei jūs manęs nemylite, aš taip pat jūsų nemyliu.“ Užtat Pialat filmuose mielai vaidino didžiausios prancūzų kino žvaigždės Gerard’as Depardieu, Isabelle Huppert, Sandrine Bonnaire, Sophie Marceau. Matyt, jos suvokė, kad alinantis darbas filmavimo aikštelėje, ilgi epizodai, kuriuose nieko nevyksta, dažnai improvizuoti dialogai yra būsimo kino stebuklo sudėtinė dalis.
 
Pateikiame vieno paskutinių režisieriaus interviu, kurį jis 2000 m. davė „Cahiers du cinéma“ kino kritikui ir istorikui Charles’iui Tessonui, fragmentus.

Maurice‘as Pialat filmuojant „Van Goghą“
Maurice‘as Pialat filmuojant „Van Goghą“
„Apnuoginta vaikystė“
„Apnuoginta vaikystė“
„Lulu“
„Lulu“
Jonas Ūbis

Kovojant už išlikimą

Krėsle prie televizoriaus

Dokumentinio filmo „Kartą mano motina“ (LRT kultūra, 15 d. 19.30) režisierė Sophia Turkiewicz įtikina, kad nepažįstame savo tėvų. Jos filmas atsirado iš noro suprasti, kodėl prieš daugelį metų motina ją atidavė į prieglaudą. Mama Helena gimė prieškario Lenkijoje, ji patyrė našlaitės ir benamės dalią, paauglė atsidūrė Gulage, pabėgo, atsidūrė Azijoje, klajojo po pasaulį, kol iš tuometinės Rodezijos atvyko į Australiją. Čia ir gimė Sophia. Atkurdama motinos biografiją audringos XX a. istorijos fone, režisierė gilinasi į aplinkybes, kurios nulėmė abiejų moterų likimą. Žiūrint filmą kyla daug klausimų. Ar ji sugebės atleisti motinai? Ar vaikai gali vertinti tėvų pasirinkimą, ypač jei jis buvo daromas ekstremaliomis aplinkybėmis? Ar tik aplinkybės kaltos?
„Kartą mano motina“ – pirmasis dokumentinis Turkiewicz filmas. Iki tol ji dažniausiai kūrė televizijos filmus. Režisierė sugeba įtraukti žiūrovus į pasakojamą istoriją, jungia archyvinę medžiagą, motinos prisiminimus ir kelionių į vietas, susijusias su motinos klajonėmis, kadrus. Bet kartu tai ir filmas apie kovą už išlikimą.

„Ekskursantė“
„Ekskursantė“
„Liono gauja“
„Liono gauja“
Kora Ročkienė

Žvilgsnis į Lietuvą

Mūsų kinas Lenkijos festivaliuose

Sekmadienį baigėsi 55-asis Krokuvos kino festivalis, pristatęs specialiąją programą „Žvilgsnis į Lietuvą“. Ta proga Krokuvoje buvo surengta konferencija, skirta dokumentinių filmų gamybai Lietuvoje, lietuvių kino platinimui bei Vilniaus dokumentinių filmų festivaliui. Susitikime dalyvavo Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, režisierius Audrius Stonys, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, Asta Tumaitė iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kino kritikė Izolda Keidošiūtė (LRT) ir VDFF atstovė, „Skalvijos“ kino centro direktorė Vilma Levickaitė.
 
Pasak „Gazeta Wyborcza“ Krokuvos priedo, Rolandas Kvietkauskas susitikime sakė: „Mums svarbiausia yra žiūrovai, nes jų dėka filmų gamyba turi prasmę. Mūsų centras remia lietuvių kinematografijos raidą, rūpinasi parama pradedantiesiems prodiuseriams, bet daugiausia dėmesio skiria profesionaliam pasirengimui kinematografininko profesijai. Džiaugiuosi, kad lietuvių pasiūlymai rodomi čia, Krokuvoje, ir užtikrinu, kad ateinančiais metais tęsime ciklą „Focus on Lithuania“ kitose šalyse“.

„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
„Ramybė mūsų sapnuose“, rež. Š. Bartas
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Filmą apie vampyrus ir okultinę Maskvą pagal Olego Malovičkos scenarijų „Sparnai“ Rusijoje kurs Emilis Vėlyvis. Ten jis pristatomas kaip labiausiai kasinio Lietuvos istorijoje filmo autorius. Pagrindinis vaidmuo teko Ivanui Jankovskiui – aktoriaus Olego Jankovskio anūkui ir režisieriaus Filipo Jankovskio sūnui. Šio veikėjo mylimąją vampyrę vaidins Liubovė Aksionova. Gėrio jėgoms filme atstovaus Leonidas Jarmolnikas ir Danila Jakuševas, blogio – Michailas Jevlanovas ir Sabina Achmedova.

 

Gražią amerikiečių universitetų tradiciją, kai universiteto absolventams kalbą sako garsus ir nusipelnęs visuomenės veikėjas, rašytojas ar menininkas, šiemet pratęsė režisierius Christopheris Nolanas, kalbėjęs Prinstono universitete. Ne vieną filmą apie Briusą Veiną – didvyrį Betmeną sukūręs režisierius prisipažino: „Sekdami didžiosiomis tokių pasisakymų tradicijomis paprastai visi sako: „Sekite paskui savo svajonę.“ Bet aš nenorėčiau to kartoti, nes netikiu. Norėčiau, kad jūs sektumėt paskui realybę. (...) Jaučiu, kad laikui bėgant pradedame suvokti realybę kaip vargšę mūsų svajonės giminaitę. Norėčiau jums įrodyti, kad mūsų svajonės, mūsų virtualios realybės – šios abstrakcijos, supančios mus ir teikiančios mums malonumą, iš tikrųjų yra realybės atmainos.“
Nolanas atsiprašė visų, kurie nematė jo „Pradžios“, nes toliau kalbėdamas rėmėsi savo filmu: „Kodėl „suveikė“ filmo finalas: Leonardo DiCaprio herojus Kobas liko su savo vaikais savo subjektyvioje tikrovėje. Daugiau jo niekas nebejaudina ir būtent tai svarbiausia: gali būti, kad visi realybės lygmenys turi teisę egzistuoti. Kamera rodo besisukantį vilkelį, nors vos tik jis pradeda lėtėti, filmas baigiasi.“

Aktorius Ivanas Jankovskis
Aktorius Ivanas Jankovskis
Marion Cotillard filme „Pradžia“
Marion Cotillard filme „Pradžia“
Režisierius Jamesas Ponsoldtas
Režisierius Jamesas Ponsoldtas
Damienas Odoulis „Baimės“ filmavime
Damienas Odoulis „Baimės“ filmavime
Clintas Eastwoodas filmuojant „Amerikiečių snaiperį“
Clintas Eastwoodas filmuojant „Amerikiečių snaiperį“
Jonas Ūbis

Kad netektų galvoti apie raviolius

Krėsle prie televizoriaus

Senoji Europa mėgo meilės istorijas, kurios baigiasi blogai. Tačiau prieš kelis šimtus metų, kai ėmė rastis masinė kultūra, jos ir tragedijos mišinys dar neatrodė nesuderinamas, todėl atsirado iki miesčionio lygio travestuota tragedija – melodrama. Holivudą iš pradžių ši pusiausvyra tenkino, bet optimistai amerikiečiai (antraip nebandytų nuolat gerinti pasaulio) sugalvojo romantinę komediją, kuri visada baigiasi gerai. Lietuviai jau atleido amerikonams, kad šie po karo jų neišvadavo, ir stengiasi visaip juos mėgdžioti. Prisipažinsiu, mane iki šiol stebina tokia tautos šizofrenija – gyventi Europoje ir siekti amerikietiškų idealų, kuriuos, bijau, dabar daugeliui įkūnija Kim Kardashian. Tačiau kai lietuviai imasi romantinių komedijų, kažkodėl matome „Moterys meluoja geriau“.
 
Edwardo Zwicko komedija „Meilė ir kiti narkotikai“ (BTV, 10 d. 21.30) rodo tragikomiškas farmacijos pramonės atstovo Džeimio (Jake Gyllenhaal) peripetijas, kai šis „Viagros“ atstovas įsimyli visišką savo priešingybę – žavią merginą, prietarų neturinčią dailininkę Megę (Anne Hathaway), sergančią Parkinsono liga. Filmas, beje, turi realų pagrindą, nes sukurtas pagal 2005 m. išleistą Jamie Reidy knygą „Hard Sell: The Evolution of a Viagra Salesman“. Nors gal ašarų filmo žiūrovams ir neteks gausiai lieti, savo terapinę funkciją filmas tikrai atliks – ko verta kad ir vienos pagyvenusios Parkinsono ligos aukos replika apie drebančias rankas, kuriomis daug geriau sekasi masturbuotis.

„Meilė ir kiti narkotikai“
„Meilė ir kiti narkotikai“
„Nuodėminga aistra“
„Nuodėminga aistra“
„Žalioji širšė“
„Žalioji širšė“
Kora Ročkienė

Iš paprastų dalykų

Agnès Varda filmų programa

Neseniai pasibaigusio Kanų kino festivalio uždarymo ceremonijoje „Garbės šakelė“ už gyvenimo nuopelnus įteikta prancūzų režisierei, scenaristei, fotografei Agnès Varda. Ji – vienintelė tokį apdovanojimą pelniusi moteris. Gegužės 23 d. Kanuose vykusioje diskusijoje „Women in motion“ apie savo vietą kine režisierė sakė: „Mano problemos buvo ne kiną kuriančios moters, bet šiuolaikinio kino. Norėjau pakeisti meno viziją taip, kaip literatūroje ją pakeitė Jamesas Joyce’as ar Virginia Woolf. (...) Mane domino tik mintis kurti novatorišką ir laisvą kiną.“ Tačiau meniniai Varda eksperimentai kėlė visuomenei ir ypač moterims aktualius klausimus, nors pati režisierė savo feminizmą vadina subtiliu: „Kovojau už visas moterų teises, už kurias reikėjo kovoti, bet niekad nenorėjau tapti kinematografininke, atstovaujančia feminizmui. Aš buvau feministė gana subtiliu būdu. Panašiai kaip „Kleo nuo 5 iki 7“, kai mano herojė liaujasi matyti save kitų žvilgsniuose ir tampa moterimi, matančia save savo žvilgsnyje. Kitaip savimi tampa „Bastūnės“ herojė. (...) Sugebėjimai ir talentas nesusiję su lytimi. Svarbu ne tai, kad esi moteris, o tai, ką darai. Kurti laisvą kiną reiškia kurti paribiuose. Labai nustebau, kad gausiu apdovanojimą ir esu tuo patenkinta. Vyrai, gavę šį prizą anksčiau, uždirbo milijonus kino industrijai. Tad aš didžiuojuosi, kad apdovanojimą lėmė ne komercinė mano filmų vertė.“

Agnès Varda
Agnès Varda
„Kleo nuo 5 iki 7“
„Kleo nuo 5 iki 7“
„Bastūnė“
„Bastūnė“
„Agnesės paplūdimiai“
„Agnesės paplūdimiai“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas