Kinas

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio, kuris prasidės ateinančių metų vasario 11 dieną, retrospektyva „Germany 1966 – Redefining Cinema“ bus skirta vokiečių kino lūžiui, kuris įvyko 1966-aisiais. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tais metais ir Vakarų, ir Rytų Vokietijose buvo sukurti ypatingi filmai, padėję pagrindus naujam kinui. Retrospektyvoje bus parodyta apie 20 pilnametražių vaidybinių, dokumentinių ir televizijos bei apie 30 trumpo metražo filmų.1966 m., praėjus ketveriems metams po garsiojo Oberhauzeno kino festivalio manifesto, kuriame buvo pasakyta: „Senasis kinas mirė. Mes tikime naujuoju“, Naujosios vokiečių kino bangos kūrėjai Peteris Schamonis, Volkeris Schlöndorffas, Alexandras Kluge pirmąkart sulaukė tarptautinės kritikos dėmesio bei svarbių kino festivalių apdovanojimų. Rytų Vokietijoje tada buvo uždrausti du čia sukurti filmai, kuriuose buvo abejojama vadinamuoju realiuoju socializmu. Hermanno Zschoche’s „Karla“ („Carla“, 1965–1990) ir Jürgeno Böttcherio „Gimę 1945-aisiais“ ( „Jahrgang 45“, 1966–1990) taip pat bus parodyti retrospektyvos programoje.

Tradiciškai rengiamas išsamus retrospektyvos katalogas, kuriame bus išspausdinti ne tik pripažintų autorių tekstai, bet ir istoriniai dokumentai bei nuotraukos. Pirmąkart kino muziejuje bus surengta speciali retrospektyvai skirta ekspozicija, čia taip pat bus rodomos 1966 m. sukurtos televizijos laidos, vyks daug susitikimų. 2016 m. balandį retrospektyva bus pakartota Niujorko modernaus meno muziejuje (MOMA), kuris yra Berlinalės retrospektyvų partneris nuo 2011 metų.

Jorė Janavičiūtė

Pagrindinio vaidmens atlikėjas Antonythasanas Jesuthasanas apie „Dypaną“

„Scanoramoje“ lankėsi Antonythasanas Jesuthasanas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotame Jacques’o Audiard’o filme „Dypanas“. Jesuthasanas – ne profesionalus aktorius, o rašytojas. Iš Šri Lankos kilęs tamilas dabar gyvena Prancūzijoje. Jesuthasano knygos – ne tik grožinė literatūra, bet ir eseistika, pagrindinės kūrybos temos – Šri Lankos situacija, politika, imigrantų problemos, LGBT teisės, kastų sistemos kritika. Jesuthasanas rašo gimtąja tamilų kalba, jo knygos išverstos į kitas kalbas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Jaunas rusų žurnalistas Ilja Klišinas parašė straipsnį „Kodėl internetas veda mus į naujuosius viduramžius?“ Kad Apšvietos amžius baigėsi, autorius, matyt, neabejoja. Aš taip pat – tai akivaizdu vos įsijungus televizorių. Iš televizijų studijų ir internetinių tinklalapių, regis, nebeišlenda įvairios būrėjos, astrologės ir kitos panašių paslaugų teikėjos, o jų įdėmiai klausosi bent jau vidurines mokyklas baigę XXI a. pradžios Lietuvos piliečiai ir net Seimo nariai. Beje, ar pastebėjote, kad panašiose laidose pastarieji jaučiasi daug geriau nei savo darbo vietoje? Atsidūrę joje, jie dažnai taip pat jaučiasi lyg šou. Jei netikite, įsijunkite Seimo televiziją. Ji nepakartojama. Už darnią lietuvišką šeimą kovojantis Gražulis – tikrai ne pats groteskiškiausias šio viešojo absurdo teatro personažas.

Šeštadienį nusipirkęs vieną dienraštį kaskart pagalvoju, kad lietuviai tapo idiotų, kuriems pataikauja visos medijos, tauta, antraip laikraščio tiražas būtų kitoks. Vienas internetinis tinklalapis kasdien pateikia daug informacijos apie seksualinį lietuviškų žvaigždžių gyvenimą. Iš visko sprendžiant, kitokio jos ir neturi. Neskiriu Bunkės nuo Zvonkės ir naujųjų pupyčių nuo senųjų, bet apie jas sužinojau ne iš panašių tinklalapių ar kičinių koncertų, o iš kriminalinių naujienų, kurios, beje, taip pat tapo svarbia naujojo lietuviško šou dalimi. Toks lietuviškas Holivudas: seksas, gangsteriai ir pinigai.

Živilė Pipinytė

Iš kritiko dienoraščio

Nors mačiau apie 30 „Scanoramos“ filmų, svarbiausias šių metų įspūdis – Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“. Taivano režisieriaus filmai visada išsiskiria keista savybe – vizualinis jų grožis žadina ne tik estetinį pasigerėjimą, filmus žiūri tarsi klausytumeis muzikos ar grožėtumeis tobula filosofo fraze, įsimena tanki ir melancholiška rodomo pasaulio atmosfera. Šįkart įspūdis dar gilesnis. „Žudikė“ sukurta sekant wuxia žanru, kurį pasaulyje išpopuliarino Ango Lee filmas „Sėlinantis tigras, tykantis drakonas“, bet susižavėjimas labiau intelektualus. Hou nukelia į senovės Kiniją ir rodo merginą (Shu Qi), kuri vaikystėje buvo pagrobta iš generolo šeimos. Ją užaugino vienuolė – kovos menų meistrė. Mergina tapo tobula žudike ir įsakymų vykdytoja. Dabar ji siunčiama atgal į tėvų namus, kur turi nužudyti vis daugiau politinės įtakos įgyjantį valdytoją, kadaise buvusį merginos sužadėtiniu. Tačiau herojė neskuba vykdyti įsakymo.

Lėtas „Žudikės“ ritmas ir preciziškai sukomponuoti kadrai leidžia įsižiūrėti į dramą, vykstančią filmo herojės širdyje, nors Hou ir operatorius Ping Bee Lee ją rodo tarsi iš toli, pabrėždami distanciją. Mergina stebi rūmų gyvenimą, jų gyventojų intrigas, begalinę valdžios galią, buvusio sužadėtinio mylimas moteris ir materialųjį turtą visąlaik likdama lyg už nematomos ribos, kurią režisierius kuria užuolaidomis, drapiruotėmis, langų ir rūmų interjerų elementais. Taip filme atgyja ir senoji kultūra, jos prabanga ir spalvos, kasdienė buitis ir net garsai. Net svarbios veikėjos kovos netrikdo tokio požiūrio – jos ne pagrindinis pasakojimo ar veiksmo elementas. Kovas, kaip ir veikėjų pokalbius, dažnai užgožia muzikos garsai, paukščių čiulbėjimas ar vėjo ošimas. Hou moka įsiklausyti ir įsižiūrėti į pasaulį, kurio peizažai atrodo amžini, verti ilgos, beveik budistinės kontempliacijos, bet juose gyvenantys žmonės – trapūs. Pagrindinė veikėja vis dvejoja ir stebi. Palaipsniui supranti, kad „Žudikės“ temos – garbė ir pasirinkimas. Mergina nori išlikti lojali ir garbinga, ji nebegali būti tik įrankis svetimose rankose. Ji nori rinktis pati, bet neįvykdo pažado, išvyksta, ir filmo pabaigoje gali įžiūrėti tik tolstantį jos siluetą. Hou, regis, priartėjo prie savo mokytojo Yasujiro Ozu, kuris neskubiuose filmuose taip pat stebėjo kasdienybėje pasinėrusius, bet priverstus rinktis, aukotis ar rezignuoti savo herojus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Richardas Linklateris, kurio filmas „Vaikystė“ pernai sulaukė daug dėmesio visame pasaulyje, rengiasi ekranizuoti Marios Semple romaną „Kur dingai, Bernadete?“ („Where’d you go, Bernadette?“), išverstą į daugelį pasaulio kalbų. Romano forma gana neįprasta: jame nėra tiesioginio pasakojimo, tik romano herojės ir jos dukters laiškai, susirašinėjimas su psichoanalitiku, FTB dokumentai. Bernadetė – ekscentriška moteris. Per kelias dienas ji spėja susipykti su mokyklos tėvų komitetu, partrenkti automobiliu bjaurią kaimynę, pavesti darbus Indijoje esančiai padėjėjai. Jos vyras labai užimtas ir retai būna namuose, bet priprato prie žmonos netikėtumų. Tačiau kai likus dienai iki šeimos kelionės į Antarktidą Bernardetė dingsta, vyras kartu su dukterimi Bi pradeda jos paieškas. Pamažu duktė ima suprasti, kad jos mama kadaise buvo daug vilčių teikianti architektė, bet staiga dingo iš profesijos.

Linklateris susidomėjo šiuo projektu dar vasarį, bet netrukus jo atsisakė, nes norėjo kurti filmą „Projektas „Rouzi“ su Jennifer Lawrence. Tačiau kai aktorė atsisakė filmuotis, jis taip pat paliko filmą ir grįžo prie „Bernadetės...“, kurios vaidmuo siūlomas Cate Blanchett. Dabar aktorė baigia filmuotis naujame Terrence’o Malicko filme, kuris dar neturi pavadinimo, ir australų režisieriaus Juliano Rosefeldto filme „Manifesto“, kur jai teko 12 vaidmenų.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „007 Spectre“

Filmai apie Džeimsą Bondą – tai ritualas. Iš jų tikiesi to, kas būtinai bus: gaudynės, gražios moterys, pasaulį norintys užvaldyti piktadariai ir to pasaulio gelbėtojas agentas 007. Visa tai laukia ir naujame Samo Mendeso filme „007 Spectre“ („Spectre“, D. Britanija, JAV, 2015). Kai pagalvoji, 24 filmai apie Bondą – tai net kelios epochos: Šaltasis karas, sovietų imperijos žlugimas, naujų technologijų įsigalėjimas. Filmai apie Bondą, žinoma, į visa tai reagavo, tad dažnai net nežinodama, kada sukurtas vienas ar kitas filmas, galiu apytiksliai pasakyti metus. „007 Spectre“ po daugelio metų, be abejo, primins apie pasikeitusią įvairių pasaulio žvalgybų situaciją, atsiradus naujausioms informacinėms technologijoms, kai didžiulę grėsmę joms ėmė kelti programišiai. Tačiau šįkart pagrindinis Bondo priešas bus ne programišiai, o jų idėjomis pasinaudojęs toks Francas (Christoph Waltz), kuris nori kontroliuoti viso pasaulio informaciją ir taip jį valdyti. Jis sako: „Informacija yra viskas!“ Todėl dykumoje, meteorito krateryje įsikūręs jo centras, nors iš pirmo žvilgsnio ir primena didžiulę gamyklą, iš tikrųjų yra prigrūstas kompiuterių. Galingoji „Spektro“ organizacija valdo padirbtų vaistų platinimą, prekybą žmonėmis, bet daugiausia pelno jai žada totalus sekimas, t.y. informacinės technologijos.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Spike’o Jonze’o „Ji“ (TV3, 13 d., šiąnakt, 00.20) perkels į netolimą ateitį, kai visas žmonių užgaidas vykdys kompiuteriai. Koks nors pesimistas režisieriaus vietoje sukurtų drastišką filmą, bet Jonze’as vis dar tiki šviesia žmogaus ateitimi. Todėl ir filmo herojus – melancholiškasis Teodoras (Joquin Phoenix) – dirba laiškų rašytoju. Jis rašo laiškus pagal užsakymą. Jie literatūriški, sentimentalūs, suteikiantys adresatui viltį ir paguodą. „Jos“ ateitis neišsižada jausmų. O čia ir slypi konfliktas: žmonės nori mylėti, jausti vienas kito palaikymą, bet yra vieniši, nemoka užmegzti ryšių, pernelyg priklauso nuo kompiuterių. Kas jiems trukdo atsisakyti pastarųjų, Jonze’as nesvarsto. Gal jis ir pats neįsivaizduoja, kaip tai reikėtų padaryti.

Neseniai išsiskyręs Teodoras ilgisi artumo, todėl suprantama, kodėl jis prisiriš prie moters balsu kalbančio, Samanta pasivadinusio kompiuterio. Užteko kelių paslaugos operatoriaus klausimų, kad Samanta tobulai atitiktų Teodoro svajones apie idealią moterį. Ji protinga, jautri, mąstanti, diskretiška, organizuota ir nesugeba nuvilti. Žiūrovams tai taip pat suprantama, nes, kitaip nei Teodoras, mes dar galime įsivaizduoti ir to balso savininkę Scarlett Johansson, nors aktorė ir nepasirodo ekrane. Teodoras ir Samanta pagreitintai pereina visus įsimylėjimo, abejonių, praradimo etapus, patiria palaimą ir skausmą. Jausmai tokie pat nematomi kaip ir Samanta, bet Jonze’as bando juos išgryninti, maksimaliai prie jų priartėti.

Andrzejus Żuławskis apie „Kosmosą“ ir save

„Kosmosas“ – vienas originaliausių ir jaunatviškiausių šiųmetės „Scanoramos“ filmų. Po 15 metų į kiną sugrįžęs Andrzejus Żuławskis, kuriam lapkričio 22 d. sukaks septyniasdešimt penkeri, perkėlė į ekraną paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Gombrowicziui kine iki šiol nesisekė: jo prozos originalumo nepavyko perteikti nei „Ferdydurkę“ ekranizavusiam Jerzy Skolimowskiui, nei „Pornografiją“ į ekraną perkėlusiam Janui Jakubui Kolskiui. Pateikiame šių metų rugpjūtį savaitraštyje „Newsweek“ išspausdinto Żuławskio interviu fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Małgorzata Sadowska.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Sevilijos kino festivalyje šeštadienį paskelbti šių metų Europos kino akademijos apdovanojimų nominantai. Juos išrinko daugiau nei 3 tūkstančiai balsavusių akademijos narių. Į šias nominacijas pretendavo 52 europietiški filmai, tarp jų buvo Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“ ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Laureatai paaiškės gruodžio 12 d. per iškilmingą apdovanojimų teikimo ceremoniją, kuri šiemet vyks Berlyne.

Geriausio 2015 m. Europos filmo apdovanojimui nominuoti šie filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ (rež. Roy Andersson, Švedija, Prancūzija, Vokietija, Norvegija), „Mustangės“ (rež. Deniz Gamze Ergüven, Prancūzija, Vokietija, Turkija), „Avinai“ („Rams“, „Hrutar“, rež. Grímur Hákonarson, Islandija, Danija), „Omaras“ („The Lobster“, rež. Yorgos Lanthimos, D. Britanija, Airija, Graikija, Prancūzija, Olandija), „Viktorija“ (rež. Sebastian Schipper, Vokietija), „Jaunystė“ (rež. Paolo Sorrentino, Italija, Prancūzija, D. Britanija, Šveicarija).

Geriausios Europos komedijos apdovanojimui nominuoti filmai: „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, „Beljė šeima“ („La Famille Belier“, rež. Eric Lartigau, Prancūzija), „Visai naujas testamentas“ („Le Tout nouveau testament“, rež. Jaco Van Dormael, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas).

Pokalbis su filmo „45 metai“ režisieriumi Andrew Haigh

Lapkričio 5 d. prasidėjusi „Scanorama“ žada ne vieną psichologinę dramą. Viena įsimintiniausių – britų režisieriaus Andrew Haigh filmas „45 metai“ („45 Years“). Jis prasideda banaliai: Keit ir Džefas rengiasi 45-ųjų santuokos metinių paminėjimui. Iš pat pradžių akivaizdu, kad priemiestyje gyvenanti inteligentų pora iš tikrųjų myli vienas kitą, o ne tik gyvena šalia vienas kito. Tačiau netrukus ateina laiškas, kuriame rašoma, kad Alpėse rastas prieš pusę amžiaus dingusios Džefo merginos kūnas. Mirusi moteris įsiveržia į poros gyvenimą ir pradeda griauti jos pamatus, skatina Keit susimąstyti, ką jai reiškia ryšys su Džefu. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrę Charlotte Rempling ir Tomas Courtney’us šiemet Berlyne buvo apdovanoti „Sidabriniais lokiais“ už geriausius moters ir vyro vaidmenis. Pateikiame Krzysztofo Kwiatkowskio pokalbio su režisieriumi fragmentus.