Kinas

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai tik įsijungiu lietuvišką televiziją, iškart išgirstu karo trimitus. Karas pas mus nevyksta, bet kasdien televizoriaus ekrane galima pamatyti lietuvių savanorius, karinius žaidimus žaidžiančias pramogų verslo įžymybes ir politikus, leidimo laikyti ginklus namuose reikalaujančius šaulius, karinius lėktuvus Šiauliuose, manevrus ir epą apie begalinius Krašto apsaugos ministerijos poreikius. Atvirai sakant, ši propaganda gerokai nusibodo. Nors mus agituoja pamilti ginklus, tankus ir uniformas, vis dėlto tai iškrypimas. Todėl siūlau pasižiūrėti filmus, kuriuose kalbama apie vyrų ir moterų santykius. Meilės ir gyvenime, ir televizijoje niekad nebūna per daug. Ji visais laikais buvo svarbesnė už karus ir prezidentus, kad ir kokias aistras žadintų pastarieji.

Tai supranta net snobai, todėl TV1 (šįvakar, 11 d. 22.55) siūlo pasižiūrėti Jameso Ponsoldto filmą „Kablys“ (2012). Filmo veikėjai – jauna šeima. Keit (Mary Elizabeth Winstead ) ir Čarlis (Aaron Paul) mėgsta muziką, linksmybes ir alkoholį. Kai Keit pasiekia ribą ir iškyla grėsmė prarasti darbą, ji kreipiasi į anoniminių alkoholikų grupę. Naujas gyvenimas nėra toks lengvas, nes moteriai teks pagaliau atsakyti į klausimą, ar jos santuoka tikrai pagrįsta meile. Filmas pelnė pagyrimų ne viename nekomercinio kino festivalyje, įtariu, kad visiems patiko jo antialkoholinė ištarmė.

Kora Ročkienė

Michaelas Fassbenderis apie save ir Makbetą

Pagrindinį Danny Boyle’o filmo „Steve Jobs“ veikėją ir Makbetą Justino Kurzelio ekranizacijoje (ekranuose nuo šio penktadienio) suvaidinęs Michaelas Fassbenderis išgarsėjo sulaukęs trisdešimties. Jis dažnai nusirenginėja prieš kamerą, tad nenuostabu, kad visus domina ne tik Fassbenderio – aktoriaus, bet ir naujojo vyriškumo simbolio fenomenas. Pateikiame aktoriaus interviu „Zwerciadlo“ žurnalistei Annai Serdiukow fragmentus.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Ateinančių metų vasario 11 dieną 66-ąjį tarptautinį Berlyno kino festivalį atidarys naujas brolių Ethano ir Joelio Coenų filmas „Hail, Caesar!“ Filmas nukels į vėlyvuosius Holivudo „aukso amžiaus“ laikus – 6-ąjį dešimtmetį ir rodys vieną didelės kino studijos, sprendžiančios galybę įvairiausių problemų, dieną. Vaidmenis filme sukūrė Joshas Brolinas, George’as Clooney, Aldenas Ehrenreichas, Ralphas Fiennesas, Jonah Hillas, Scarlett Johansson, Frances McDormand, Tilda Swinton ir Channingas Tatumas.

1998 m. Berlyno konkurse buvo parodyta Coenų komedija „Didysis Lebovskis“, 2010-aisiais festivalį atidarė jų vesternas „Tikras išbandymas“.

„Puiku, kad Joelis ir Ethanas Coenai dar kartą atidarys Berlinalę. Jų humoras, unikalūs veikėjai ir fantastiškas sugebėjimas pasakoti istorijas tikrai padarys įspūdį žiūrovams. „Hail, Caesar!“– geriausia 2016-ųjų Berlinalės pradžia“, – sako festivalio direktorius Dieteris Kosslickas.

Krėsle prie televizoriaus

Žiūrėti filmą per kurią nors lietuvišką televiziją kartais nemenkas išbandymas: įgarsintojai jaučiasi geresniais aktoriais už kino žvaigždes, vertimas primityvus, o pirmoji reklaminė pauzė prasideda po keliolikos minučių ir visos jos trunka ilgai – gali net pamiršti, apie ką filmas. Anonsai ir reklamos taip pat kelia alergiją. Kažkodėl televizininkai mano, kad jų garsintojai, kad ir ką reklamuotų – klasikinės muzikos atlikėją ar naujus bulvių traškučius, visi kaip vienas turi rėkti, staugti, putoti, tarsi jiems į intymias vietas kąstų nuodingos gyvatės. Tie specifiški garsai mane nuo televizijos atgraso labiausiai. Bet šią savaitę teks pasiimti ausų kištukus, nes žiūrėti bus ką.

Ridley Scottas 2007 m. filme „Amerikos gangsteris“ (LRT, 10 d. 21.30) atsigręžė į laikus, kai nusikalstamumo „verslą“ po truputį perėmė JAV juodaodžiai. Pagrindiniai filmo personažai – juodaodis gangsteris, nusprendęs sukurti savo narkotikų imperiją, Frenkas Lukas (Denzel Washington) ir jo pėdomis sekąs doras policininkas Ričis Robertsas (Russell Crowe). Kasdien milijonus uždirbantis Lukas tampa Harlemo dievuku. Scottui įdomūs vienas kitą idealiai papildantys protagonistai, bet jam svarbu ir ironiškai pasvarstyti, kaip transformuojasi populiarūs mitai, nes gangsteris įkūnija self made man ir laisvosios rinkos idėją, o doro Robertso nekenčia net jo kolegos. (Beje, abu prototipai konsultavo filmo kūrėjus.) Tokį kiną malonu žiūrėti, nes jame daug postmodernistinių ir sinefiliškų aliuzijų.

Kora Ročkienė

„Skalvijoje“ prasideda Romano Polanskio retrospektyva

Šį penktadienį „Skalvijoje“ prasideda ir iki gruodžio 12 d. vyks ankstyvųjų Romano Polanskio filmų retrospektyva. Jos programoje – Lodzės kino mokykloje sukurti būsimo režisieriaus etiudai, pirmasis pilnametražis „Oskarui“ nominuotas filmas „Peilis vandenyje“, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV kurti Polanskio filmai. Ne vienas šių filmų, tarp jų „Akligatvis“, „Rozmari kūdikis“, „Kinų kvartalas“, paskatino kiną keistis. Tarp jų Lietuvoje iki šiol nežinomas režisieriaus filmas „Nuomininkas“ (1976), kuriame Polanskis suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.

Pagal siurrealistinį Roland’o Toporo (1938–1997) romaną „Chimeriškas nuomininkas“ („Le Locataire chimérique“, 1964) sukurtas filmas aktualus iki šiol, nes tai „kito“, „svetimo“ istorija. Toporas, kaip ir Polanskis, buvo žydų imigrantų iš Lenkijos sūnus, gimęs Paryžiuje, tik jo tėvas buvo garsus skulptorius ir jis buvo penkeriais metais jaunesnis už režisierių. Toporas mokėsi garsiojoje Nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole des Beaux-Arts) Paryžiuje, dirbo knygų iliustruotoju, karikatūristu ir scenografu, rašė pjeses ir dainas, vaidino, režisavo. Įkvėptas Antonino Artaud Žiaurumo teatro, kartu su Fernando Arrabaliu ir Alejandro Jodorowsky 1962 m. Toporas įkūrė „Panikos judėjimą“ (Mouvement panique).

„Nuomininko“ scenarijaus bendraautoris – Gérard’as Brachas, su kuriuo Polanskis kartu kūrė „Pasibjaurėjimo“ scenarijų. Autobiografinėje knygoje „Roman by Polanski“, Polanskis rašė: „Nuomininką“ nufilmavau greičiausiai: nuo tos akimirkos, kai paėmiau į rankas romaną, iki premjeros praėjo vos aštuoni mėnesiai.“

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Šnipų tiltas“

Steveno Spielbergo filmo „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, JAV, Vokietija, 2015) pagrindas – garsi Šaltojo karo istorija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numušto žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą. Apsikeitimas vyko Berlyne, ant Rytų ir Vakarų dalis jungusio Genikės tilto. Šis apsikeitimas laikomas Abelio advokato Jameso B. Donovano nuopelnu. Be abejo, filme teko atsisakyti ne vienos istorinės detalės, kai ką pakeisti (pavyzdžiui, Berlyno siena čia statoma žiemą, nors iš tikrųjų tai vyko vasarą), kai ką supaprastinti, bet Šaltojo karo atmosfera filme perteikta gana tiksliai.

Scenarijų parašė broliai Coenai, tik specifišką jų intonaciją, matyt, nuslopino režisierius, kuriam visada arčiau prie širdies buvo ne ironija, o patosas. Tačiau lemtingiausias, man regis, buvo pagrindinio herojaus pasirinkimas. Juo tapo ne šnipas ir ne lakūnas, o advokatas Donovanas (Tom Hanks). Tai leido režisieriui išvengti bet kokių dviprasmybių ir nuosekliai kurti dar vieną filmą apie amerikietiškas vertybes.

Veiksmas prasideda 1957-aisiais, kai Niujorko advokatui ir draudimo bylų specialistui Džeimsui Donovanui pasiūloma ginti rusų šnipą Rudolfą Abelį (Mark Rylance). Teismas turi įrodyti JAV teisingumo pranašumus, bet nuoširdžiai savo darbą dirbantis Donovanas sulaukia visuotinio pasmerkimo, nes gina rusų šnipą, esą vertą tik mirties bausmės.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Praėjusį penktadienį oficialiai pranešta, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. mirė Setsuko Hara – japonų aktorė, vaidinusi ne viename Yasuhiro Ozu ir Akiros Kurrosawos filme. Jai buvo 95-eri. Filmuotis ji pradėjo būdama penkiolikos metų, iš kino pasitraukė 1963-iaisiais.

Setsuko Hara buvo viena mylimiausių japonų aktorių. Ji laikoma japonų kino aukso amžiaus simboliu ir įkūnijo idealią moterį. Aktorė išgarsėjo subtiliais moterų, kurios turi rinktis iš pareigos šeimai ir noro eiti savo keliu, portretais. Tokias herojes ji kūrė ir garsiausiuose Ozu filmuose „Tokijo istorija“ bei „Vėlyvas pavasaris“.

Pirmą didelį vaidmenį aktorė suvaidino 1937 m. bendrame japonų ir vokiečių gamybos filme „Samurajaus duktė“ („Atarashiki tsuchi“, rež. Armold Fanc, Mansaku Itami). Pasirodžiusi ne viename karo propagandos filme, ji nusifilmavo pirmajame pokariniame Akiros Kurosawos filme „Negaila mūsų jaunystės“ („Waga seishun ni kuinashi“, 1946), nukeliančiame į 4-ojo dešimtmečio Japoniją. Filmo pagrindas buvo japono, kuris bendradarbiavo su rusų šnipu Richardu Sorge, istorija. Aktorė suvaidino idealistę profesoriaus dukterį. Su Kurosawa ji vėl susitiko 1951-aisiais filmuojant „Idiotą“ (pagal F. Dostojevskį).

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Sekmadienio vakarą (29 d. 21 val.) BTV pradeda serialą, kuris dar nerodytas sukėlė tarptautinį skandalą ir papiktino Maskvą. Tai brangiausias visų laikų norvegų serialas „Okupuoti“, jame Europos Sąjungos prašymu Rusija okupuoja Norvegiją. Serialo idėja 2008-aisiais, dar gerokai prieš Rusijai aneksuojant Krymą, kilo populiariam detektyvų rašytojui Jo Nesbø.

Kodėl seriale ES nusprendžia, kad būtina įsikišti į Norvegijos gyvenimą? Ten į valdžią ateina radikalūs ekologai, kurie dėl klimato krizės uždaro naftos ir dujų gavybą. Tarptautinės bendruomenės vardu kalbanti ES nori, kad rusai vėl pradėtų išteklių gavybą. Norvegija iš tikrųjų yra viena iš trijų didžiausių Europos naftos ir dujų tiekėjų, tad toks scenarijus neatrodo fantastiškas. Okupacija vyksta gana sklandžiai: karas nekyla, norvegai išsaugo savo turtus ir gyvenimo būdą, nesikėsinama į asmeninę piliečių laisvę. Tačiau mėnuo po mėnesio situacija vis dėlto keičiasi. Detektyvinė „Okupuotų“ intriga intensyvėja, tarp filmo veikėjų atsiranda čečėnų teroristas ir pogrindžio kovotojų už šalies laisvę, valdančioji partija byra, o atpirkimo ožiu turi tapti premjeras, nors šalyje daugėja užsimaskavusių Rusijos specialiųjų tarnybų smogikų... Intriga supinta įdomiai, skirtingų socialinių grupių personažai padeda kurti įtikinamą šalies portretą. Rusijos pasiuntinę Iriną Sidorovą seriale suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. Iš jos herojės lūpų kartais nuskamba frazės, primenančios nesenus Sergejaus Lavrovo ar Vladimiro Putino pasisakymus. Interviu rusų dienraščiui aktorė sakė, kad filmuodamasi taip ir nesužinojo, kuo baigsis serialas, kas yra gerieji, o kas blogieji personažai.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Kunigo naudą velniai gaudo“

Naujos lietuviškos komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“ (2015) anonsas kvietė į filmo premjerą „tikrus bachūrus“. Kitądien po premjeros kažkuriame interneto šiukšlyne perskaičiau, kad į ją buvo kviesta tik rinktinė publika. Pagalvojau, kad tarp šių dviejų žiūrovų grupių, matyt, nėra skirtumo. Panašiai jo nėra tarp lietuviškų serialų, kurie gali stebinti nebent išskirtinai kvailais pavadinimais, ir naujojo filmo. Ne todėl, kad ir serialų, ir šio filmo titruose kartojasi tos pačios pavardės. Tiesiog kokybės ar išradingumo, originalumo požiūriu visiškai nesiskiria jų dramaturgija, režisūra, vaidyba ar net kostiumai. Žiūrint filmą sunkiausia buvo patikėti, kad dabar galima kurti tokį primityvų, archajišką kiną už profesionalumo ribų ir kad jį noriai žiūri lietuviai. „Kunigo naudą velniai gaudo“ – tikra visuotinio provincialumo apoteozė ir tai net suprantama, nes tauta nori žiūrėti filmus apie save.

Ilona Vitkauskaitė

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros

Lietuviai – teatro tauta. Lyg patvirtinant šį jau folkloru tapusį teiginį, pastaruoju metu galima (pa) stebėti susidomėjimą teatru lietuvių filmuose: per „Sirenų“ festivalį žiūrovams pristatyti Miko Žukausko „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, Juozo Javaičio ir Audronio Liugos „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Dvi „Scanoramos“ lietuviškos premjeros – taip pat apie teatrą. Tai Akvilės Gelažiūtės „Deminas: dvi tvirtovės“ ir Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“. Kas lietuvių kino kūrėjams yra teatras ir ko jame ieškoma?

„Apie Joną“ – antrasis pilnametražis dokumentinis J. V. Tūro filmas „Scanoramoje“. Pokalbyje su žiūrovais Tūras sakė, kad kurti filmą apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų jį paskatino vadinamoji režisieriaus legenda ir spalvinga asmenybė, jo vitališkumas. Filmu jis bandė įminti Vaitkaus mįslę. Pavadinimas iškart nurodo familiarų santykį su filmo protagonistu. Tūras filmuoja režisieriaus kasdienybę: Vaitkus vairuoja automobilį, geria kavą, klausosi radijo – Lietuvos bei regiono aktualijų ir rusiško „popso“, pjauna žolę, bendrauja su žmona. Žinoma, rodo ir profesinę erdvę – teatrą, paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais Vaitkus pasisako vienu ar kitu aktualiu klausimu: švietimo sistemos, aktoriaus pašaukimo, dvasinio gyvenimo, kalba apie savo „tremtį“ Rusų dramos teatre ir tautinius supriešinimus. Taip tarsi siūloma pažinti kitokį, „nelegendinį“ Vaitkų.