„Skalvijoje“ prasideda Romano Polanskio retrospektyva
Šį penktadienį „Skalvijoje“ prasideda ir iki gruodžio 12 d. vyks ankstyvųjų Romano Polanskio filmų retrospektyva. Jos programoje – Lodzės kino mokykloje sukurti būsimo režisieriaus etiudai, pirmasis pilnametražis „Oskarui“ nominuotas filmas „Peilis vandenyje“, Prancūzijoje, Anglijoje, JAV kurti Polanskio filmai. Ne vienas šių filmų, tarp jų „Akligatvis“, „Rozmari kūdikis“, „Kinų kvartalas“, paskatino kiną keistis. Tarp jų Lietuvoje iki šiol nežinomas režisieriaus filmas „Nuomininkas“ (1976), kuriame Polanskis suvaidino ir pagrindinį vaidmenį.
Pagal siurrealistinį Roland’o Toporo (1938–1997) romaną „Chimeriškas nuomininkas“ („Le Locataire chimérique“, 1964) sukurtas filmas aktualus iki šiol, nes tai „kito“, „svetimo“ istorija. Toporas, kaip ir Polanskis, buvo žydų imigrantų iš Lenkijos sūnus, gimęs Paryžiuje, tik jo tėvas buvo garsus skulptorius ir jis buvo penkeriais metais jaunesnis už režisierių. Toporas mokėsi garsiojoje Nacionalinėje dailės mokykloje (Ecole des Beaux-Arts) Paryžiuje, dirbo knygų iliustruotoju, karikatūristu ir scenografu, rašė pjeses ir dainas, vaidino, režisavo. Įkvėptas Antonino Artaud Žiaurumo teatro, kartu su Fernando Arrabaliu ir Alejandro Jodorowsky 1962 m. Toporas įkūrė „Panikos judėjimą“ (Mouvement panique).
„Nuomininko“ scenarijaus bendraautoris – Gérard’as Brachas, su kuriuo Polanskis kartu kūrė „Pasibjaurėjimo“ scenarijų. Autobiografinėje knygoje „Roman by Polanski“, Polanskis rašė: „Nuomininką“ nufilmavau greičiausiai: nuo tos akimirkos, kai paėmiau į rankas romaną, iki premjeros praėjo vos aštuoni mėnesiai.“
Nauji filmai – „Šnipų tiltas“
Steveno Spielbergo filmo „Šnipų tiltas“ („Bridge of Spies“, JAV, Vokietija, 2015) pagrindas – garsi Šaltojo karo istorija, kai JAV ir Sovietų Sąjunga pirmąkart apsikeitė šnipais: JAV sugautas ir nuteistas Rudolfas Abelis buvo iškeistas į virš Uralo numušto žvalgybinio lėktuvo pilotą Francisą G. Powersą. Apsikeitimas vyko Berlyne, ant Rytų ir Vakarų dalis jungusio Genikės tilto. Šis apsikeitimas laikomas Abelio advokato Jameso B. Donovano nuopelnu. Be abejo, filme teko atsisakyti ne vienos istorinės detalės, kai ką pakeisti (pavyzdžiui, Berlyno siena čia statoma žiemą, nors iš tikrųjų tai vyko vasarą), kai ką supaprastinti, bet Šaltojo karo atmosfera filme perteikta gana tiksliai.
Scenarijų parašė broliai Coenai, tik specifišką jų intonaciją, matyt, nuslopino režisierius, kuriam visada arčiau prie širdies buvo ne ironija, o patosas. Tačiau lemtingiausias, man regis, buvo pagrindinio herojaus pasirinkimas. Juo tapo ne šnipas ir ne lakūnas, o advokatas Donovanas (Tom Hanks). Tai leido režisieriui išvengti bet kokių dviprasmybių ir nuosekliai kurti dar vieną filmą apie amerikietiškas vertybes.
Veiksmas prasideda 1957-aisiais, kai Niujorko advokatui ir draudimo bylų specialistui Džeimsui Donovanui pasiūloma ginti rusų šnipą Rudolfą Abelį (Mark Rylance). Teismas turi įrodyti JAV teisingumo pranašumus, bet nuoširdžiai savo darbą dirbantis Donovanas sulaukia visuotinio pasmerkimo, nes gina rusų šnipą, esą vertą tik mirties bausmės.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Praėjusį penktadienį oficialiai pranešta, kad 2015 m. rugsėjo 5 d. mirė Setsuko Hara – japonų aktorė, vaidinusi ne viename Yasuhiro Ozu ir Akiros Kurrosawos filme. Jai buvo 95-eri. Filmuotis ji pradėjo būdama penkiolikos metų, iš kino pasitraukė 1963-iaisiais.
Setsuko Hara buvo viena mylimiausių japonų aktorių. Ji laikoma japonų kino aukso amžiaus simboliu ir įkūnijo idealią moterį. Aktorė išgarsėjo subtiliais moterų, kurios turi rinktis iš pareigos šeimai ir noro eiti savo keliu, portretais. Tokias herojes ji kūrė ir garsiausiuose Ozu filmuose „Tokijo istorija“ bei „Vėlyvas pavasaris“.
Pirmą didelį vaidmenį aktorė suvaidino 1937 m. bendrame japonų ir vokiečių gamybos filme „Samurajaus duktė“ („Atarashiki tsuchi“, rež. Armold Fanc, Mansaku Itami). Pasirodžiusi ne viename karo propagandos filme, ji nusifilmavo pirmajame pokariniame Akiros Kurosawos filme „Negaila mūsų jaunystės“ („Waga seishun ni kuinashi“, 1946), nukeliančiame į 4-ojo dešimtmečio Japoniją. Filmo pagrindas buvo japono, kuris bendradarbiavo su rusų šnipu Richardu Sorge, istorija. Aktorė suvaidino idealistę profesoriaus dukterį. Su Kurosawa ji vėl susitiko 1951-aisiais filmuojant „Idiotą“ (pagal F. Dostojevskį).
Krėsle prie televizoriaus
Sekmadienio vakarą (29 d. 21 val.) BTV pradeda serialą, kuris dar nerodytas sukėlė tarptautinį skandalą ir papiktino Maskvą. Tai brangiausias visų laikų norvegų serialas „Okupuoti“, jame Europos Sąjungos prašymu Rusija okupuoja Norvegiją. Serialo idėja 2008-aisiais, dar gerokai prieš Rusijai aneksuojant Krymą, kilo populiariam detektyvų rašytojui Jo Nesbø.
Kodėl seriale ES nusprendžia, kad būtina įsikišti į Norvegijos gyvenimą? Ten į valdžią ateina radikalūs ekologai, kurie dėl klimato krizės uždaro naftos ir dujų gavybą. Tarptautinės bendruomenės vardu kalbanti ES nori, kad rusai vėl pradėtų išteklių gavybą. Norvegija iš tikrųjų yra viena iš trijų didžiausių Europos naftos ir dujų tiekėjų, tad toks scenarijus neatrodo fantastiškas. Okupacija vyksta gana sklandžiai: karas nekyla, norvegai išsaugo savo turtus ir gyvenimo būdą, nesikėsinama į asmeninę piliečių laisvę. Tačiau mėnuo po mėnesio situacija vis dėlto keičiasi. Detektyvinė „Okupuotų“ intriga intensyvėja, tarp filmo veikėjų atsiranda čečėnų teroristas ir pogrindžio kovotojų už šalies laisvę, valdančioji partija byra, o atpirkimo ožiu turi tapti premjeras, nors šalyje daugėja užsimaskavusių Rusijos specialiųjų tarnybų smogikų... Intriga supinta įdomiai, skirtingų socialinių grupių personažai padeda kurti įtikinamą šalies portretą. Rusijos pasiuntinę Iriną Sidorovą seriale suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė. Iš jos herojės lūpų kartais nuskamba frazės, primenančios nesenus Sergejaus Lavrovo ar Vladimiro Putino pasisakymus. Interviu rusų dienraščiui aktorė sakė, kad filmuodamasi taip ir nesužinojo, kuo baigsis serialas, kas yra gerieji, o kas blogieji personažai.
Nauji filmai – „Kunigo naudą velniai gaudo“
Naujos lietuviškos komedijos „Kunigo naudą velniai gaudo“ (2015) anonsas kvietė į filmo premjerą „tikrus bachūrus“. Kitądien po premjeros kažkuriame interneto šiukšlyne perskaičiau, kad į ją buvo kviesta tik rinktinė publika. Pagalvojau, kad tarp šių dviejų žiūrovų grupių, matyt, nėra skirtumo. Panašiai jo nėra tarp lietuviškų serialų, kurie gali stebinti nebent išskirtinai kvailais pavadinimais, ir naujojo filmo. Ne todėl, kad ir serialų, ir šio filmo titruose kartojasi tos pačios pavardės. Tiesiog kokybės ar išradingumo, originalumo požiūriu visiškai nesiskiria jų dramaturgija, režisūra, vaidyba ar net kostiumai. Žiūrint filmą sunkiausia buvo patikėti, kad dabar galima kurti tokį primityvų, archajišką kiną už profesionalumo ribų ir kad jį noriai žiūri lietuviai. „Kunigo naudą velniai gaudo“ – tikra visuotinio provincialumo apoteozė ir tai net suprantama, nes tauta nori žiūrėti filmus apie save.
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Lietuviai – teatro tauta. Lyg patvirtinant šį jau folkloru tapusį teiginį, pastaruoju metu galima (pa) stebėti susidomėjimą teatru lietuvių filmuose: per „Sirenų“ festivalį žiūrovams pristatyti Miko Žukausko „Trikampiui pakilus: Krystian Lupa stato „Didvyrių aikštę“, Juozo Javaičio ir Audronio Liugos „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“. Dvi „Scanoramos“ lietuviškos premjeros – taip pat apie teatrą. Tai Akvilės Gelažiūtės „Deminas: dvi tvirtovės“ ir Jokūbo Viliaus Tūro filmas „Apie Joną“. Kas lietuvių kino kūrėjams yra teatras ir ko jame ieškoma?
„Apie Joną“ – antrasis pilnametražis dokumentinis J. V. Tūro filmas „Scanoramoje“. Pokalbyje su žiūrovais Tūras sakė, kad kurti filmą apie teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų jį paskatino vadinamoji režisieriaus legenda ir spalvinga asmenybė, jo vitališkumas. Filmu jis bandė įminti Vaitkaus mįslę. Pavadinimas iškart nurodo familiarų santykį su filmo protagonistu. Tūras filmuoja režisieriaus kasdienybę: Vaitkus vairuoja automobilį, geria kavą, klausosi radijo – Lietuvos bei regiono aktualijų ir rusiško „popso“, pjauna žolę, bendrauja su žmona. Žinoma, rodo ir profesinę erdvę – teatrą, paskaitas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kartais Vaitkus pasisako vienu ar kitu aktualiu klausimu: švietimo sistemos, aktoriaus pašaukimo, dvasinio gyvenimo, kalba apie savo „tremtį“ Rusų dramos teatre ir tautinius supriešinimus. Taip tarsi siūloma pažinti kitokį, „nelegendinį“ Vaitkų.
Pagal užsienio žiniasklaidą
66-ojo tarptautinio Berlyno kino festivalio, kuris prasidės ateinančių metų vasario 11 dieną, retrospektyva „Germany 1966 – Redefining Cinema“ bus skirta vokiečių kino lūžiui, kuris įvyko 1966-aisiais. Pasak festivalio direktoriaus Dieterio Kosslicko, tais metais ir Vakarų, ir Rytų Vokietijose buvo sukurti ypatingi filmai, padėję pagrindus naujam kinui. Retrospektyvoje bus parodyta apie 20 pilnametražių vaidybinių, dokumentinių ir televizijos bei apie 30 trumpo metražo filmų.1966 m., praėjus ketveriems metams po garsiojo Oberhauzeno kino festivalio manifesto, kuriame buvo pasakyta: „Senasis kinas mirė. Mes tikime naujuoju“, Naujosios vokiečių kino bangos kūrėjai Peteris Schamonis, Volkeris Schlöndorffas, Alexandras Kluge pirmąkart sulaukė tarptautinės kritikos dėmesio bei svarbių kino festivalių apdovanojimų. Rytų Vokietijoje tada buvo uždrausti du čia sukurti filmai, kuriuose buvo abejojama vadinamuoju realiuoju socializmu. Hermanno Zschoche’s „Karla“ („Carla“, 1965–1990) ir Jürgeno Böttcherio „Gimę 1945-aisiais“ ( „Jahrgang 45“, 1966–1990) taip pat bus parodyti retrospektyvos programoje.
Tradiciškai rengiamas išsamus retrospektyvos katalogas, kuriame bus išspausdinti ne tik pripažintų autorių tekstai, bet ir istoriniai dokumentai bei nuotraukos. Pirmąkart kino muziejuje bus surengta speciali retrospektyvai skirta ekspozicija, čia taip pat bus rodomos 1966 m. sukurtos televizijos laidos, vyks daug susitikimų. 2016 m. balandį retrospektyva bus pakartota Niujorko modernaus meno muziejuje (MOMA), kuris yra Berlinalės retrospektyvų partneris nuo 2011 metų.






Pagrindinio vaidmens atlikėjas Antonythasanas Jesuthasanas apie „Dypaną“
„Scanoramoje“ lankėsi Antonythasanas Jesuthasanas, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį Kanų „Auksine palmės šakele“ šiemet apdovanotame Jacques’o Audiard’o filme „Dypanas“. Jesuthasanas – ne profesionalus aktorius, o rašytojas. Iš Šri Lankos kilęs tamilas dabar gyvena Prancūzijoje. Jesuthasano knygos – ne tik grožinė literatūra, bet ir eseistika, pagrindinės kūrybos temos – Šri Lankos situacija, politika, imigrantų problemos, LGBT teisės, kastų sistemos kritika. Jesuthasanas rašo gimtąja tamilų kalba, jo knygos išverstos į kitas kalbas.
Krėsle prie televizoriaus
Jaunas rusų žurnalistas Ilja Klišinas parašė straipsnį „Kodėl internetas veda mus į naujuosius viduramžius?“ Kad Apšvietos amžius baigėsi, autorius, matyt, neabejoja. Aš taip pat – tai akivaizdu vos įsijungus televizorių. Iš televizijų studijų ir internetinių tinklalapių, regis, nebeišlenda įvairios būrėjos, astrologės ir kitos panašių paslaugų teikėjos, o jų įdėmiai klausosi bent jau vidurines mokyklas baigę XXI a. pradžios Lietuvos piliečiai ir net Seimo nariai. Beje, ar pastebėjote, kad panašiose laidose pastarieji jaučiasi daug geriau nei savo darbo vietoje? Atsidūrę joje, jie dažnai taip pat jaučiasi lyg šou. Jei netikite, įsijunkite Seimo televiziją. Ji nepakartojama. Už darnią lietuvišką šeimą kovojantis Gražulis – tikrai ne pats groteskiškiausias šio viešojo absurdo teatro personažas.
Šeštadienį nusipirkęs vieną dienraštį kaskart pagalvoju, kad lietuviai tapo idiotų, kuriems pataikauja visos medijos, tauta, antraip laikraščio tiražas būtų kitoks. Vienas internetinis tinklalapis kasdien pateikia daug informacijos apie seksualinį lietuviškų žvaigždžių gyvenimą. Iš visko sprendžiant, kitokio jos ir neturi. Neskiriu Bunkės nuo Zvonkės ir naujųjų pupyčių nuo senųjų, bet apie jas sužinojau ne iš panašių tinklalapių ar kičinių koncertų, o iš kriminalinių naujienų, kurios, beje, taip pat tapo svarbia naujojo lietuviško šou dalimi. Toks lietuviškas Holivudas: seksas, gangsteriai ir pinigai.
Iš kritiko dienoraščio
Nors mačiau apie 30 „Scanoramos“ filmų, svarbiausias šių metų įspūdis – Hou Hsiao-hsieno „Žudikė“. Taivano režisieriaus filmai visada išsiskiria keista savybe – vizualinis jų grožis žadina ne tik estetinį pasigerėjimą, filmus žiūri tarsi klausytumeis muzikos ar grožėtumeis tobula filosofo fraze, įsimena tanki ir melancholiška rodomo pasaulio atmosfera. Šįkart įspūdis dar gilesnis. „Žudikė“ sukurta sekant wuxia žanru, kurį pasaulyje išpopuliarino Ango Lee filmas „Sėlinantis tigras, tykantis drakonas“, bet susižavėjimas labiau intelektualus. Hou nukelia į senovės Kiniją ir rodo merginą (Shu Qi), kuri vaikystėje buvo pagrobta iš generolo šeimos. Ją užaugino vienuolė – kovos menų meistrė. Mergina tapo tobula žudike ir įsakymų vykdytoja. Dabar ji siunčiama atgal į tėvų namus, kur turi nužudyti vis daugiau politinės įtakos įgyjantį valdytoją, kadaise buvusį merginos sužadėtiniu. Tačiau herojė neskuba vykdyti įsakymo.
Lėtas „Žudikės“ ritmas ir preciziškai sukomponuoti kadrai leidžia įsižiūrėti į dramą, vykstančią filmo herojės širdyje, nors Hou ir operatorius Ping Bee Lee ją rodo tarsi iš toli, pabrėždami distanciją. Mergina stebi rūmų gyvenimą, jų gyventojų intrigas, begalinę valdžios galią, buvusio sužadėtinio mylimas moteris ir materialųjį turtą visąlaik likdama lyg už nematomos ribos, kurią režisierius kuria užuolaidomis, drapiruotėmis, langų ir rūmų interjerų elementais. Taip filme atgyja ir senoji kultūra, jos prabanga ir spalvos, kasdienė buitis ir net garsai. Net svarbios veikėjos kovos netrikdo tokio požiūrio – jos ne pagrindinis pasakojimo ar veiksmo elementas. Kovas, kaip ir veikėjų pokalbius, dažnai užgožia muzikos garsai, paukščių čiulbėjimas ar vėjo ošimas. Hou moka įsiklausyti ir įsižiūrėti į pasaulį, kurio peizažai atrodo amžini, verti ilgos, beveik budistinės kontempliacijos, bet juose gyvenantys žmonės – trapūs. Pagrindinė veikėja vis dvejoja ir stebi. Palaipsniui supranti, kad „Žudikės“ temos – garbė ir pasirinkimas. Mergina nori išlikti lojali ir garbinga, ji nebegali būti tik įrankis svetimose rankose. Ji nori rinktis pati, bet neįvykdo pažado, išvyksta, ir filmo pabaigoje gali įžiūrėti tik tolstantį jos siluetą. Hou, regis, priartėjo prie savo mokytojo Yasujiro Ozu, kuris neskubiuose filmuose taip pat stebėjo kasdienybėje pasinėrusius, bet priverstus rinktis, aukotis ar rezignuoti savo herojus.