Kinas

Kas įsiminė 2015-aisiais

Šiemet prašėme išrinkti 5 geriausius 2015-aisiais matytus filmus (pageidautina, kad jie oficialiai būtų rodyti Lietuvoje – kino teatruose ar festivalių programoje) ir aprašyti įspūdį, kurį šiais metais paliko lietuvių kinas.

Lina Žižliauskaitė

M. Matulytė, J. Budraitis. Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2015, 320 p.

Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.

Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?

Jorė Janavičiūtė

Pokalbis su „Oskaro“ laureatu Matu Kirkby

Europos šalių kino forume „Scanorama“ lankėsi šiemet „Oskarą“ už geriausią trumpametražį filmą „Skambutis“ („Phone Call“) šiemet laimėjęs britų režisierius Matas Kirkby. Jis ilgai dirbo reklaminių ir muzikinių klipų režisieriumi, kūrė juos Adele, „Muse“, „Basement Jaxx“. Į trumpametražį filmą jam pavyko prisikviesti garsius aktorius Sally Hawkins ir Jimą Broadbentą.

Jonas Ūbis

Kalėdiniai „Kino“ skaitymo malonumai

Atrodo, kad šiuolaikiniame kine visko yra per daug – spalvų, judesio, triukų, žvaigždžių, mirčių, triukšmo, sekso... Bet žurnalo redaktorė Santa Lingevičiūtė autoriams uždavė klausimą, ko tam kinui labiausiai trūksta. Paaiškėjo, kad trūksta daug ko, o pirmiausia – gerų filmų ir gerų žiūrovų.

Naujame „Kine“ tradiciškai rasite prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ anonsą. Šiemet festivalis primins teminį rodymą, mat bus demonstruojami filmai apie šeimą. Programoje jų tikrai daug, tik pasigedau pasakojimų apie homoseksualias šeimas. Neabejoju, kad Prancūzijoje tokių yra, tik, matyt, rengėjai mano, kad lietuvių žiūrovai jiems dar nepasiruošę. Tradicinė „Žiemos ekranų“ retrospektyva šiemet bus skirta literatūros ekranizacijoms. Prancūzams visada pavydžiu jų alkio ir smalsumo knygoms, o retrospektyvoje bus galima susitikti ne tik su literatūros (Heinrich von Kleist, Joseph Conrad, Boris Vian), bet ir su kino (Claude Chabrol, Eric Rohmer, Chantal Akerman) klasikais.

Prancūzų kino temą pratęs Rūtos Birštonaitės plunksnos režisieriaus Jacques’o Audiard’o portretas. Jo filmas „Dypanas“ šiemet apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“, o straipsnio autorė tvirtina, kad Audiard’o herojai nenori niekam patikti. Birštonaitė mano, kad Audiard’as kuria filmus apie vyrus, ir su ja sunku nesutikti. „Iš arčiau“ pristatoma ir aktorė Monica Bellucci – jos kūrybinį kelią aptaria Izolda Keidošiūtė.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Įtakingas britų kino žurnalas „Sight and Sound“, pasitelkęs 168 kritikus iš viso pasaulio, išrinko geriausius 2015 metų filmus. Dalis jų pagaminti 2014-aisiais, bet ekranus išvydo šiemet.

Gruodžio 17 d. Amerikos kino akademija paskelbė trumpąjį „Oskarų“ kandidatų į geriausio filmo užsienio kalba apdovanojimą sąrašą. Į jį pateko filmai iš 9 šalių. Šie filmai buvo atrinkti iš 80 pristatytųjų, tarp kurių buvo ir Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“. Penki šios kategorijos nominantai, kartu su kitais „finalistais“ bus paskelbti sausio 14 dieną.

Britų aktorius Benedictas Cumberbatchas filme „The War Magician“ vaidins britų iliuzionistą Jasperą Maskelyne’ą, kuris Antrojo pasaulinio karo metais padėjo sąjungininkams kovoti su naciais.

Pokalbis su režisieriumi Asifu Kapadia

Šeštadienį Berlyne vykusioje Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonijoje geriausiu Europos dokumentiniu filmu paskelbtas britų režisieriaus Asifo Kapadios filmas „Amy“. Tai pasakojimas apie vieną šiuolaikinės populiariosios kultūros žvaigždžių – dainininkę Amy Winehouse (1983–2011). „Amy“ – preciziškai sumontuotas, įžvalgus filmas, kuriame iškyla linksma ir sąmojinga, įsimylėjusi ir subtili, pikta ir erzinanti, autodestruktyvi ir kenčianti dainininkė. Režisierius nieko nekaltina ir neteisina, tik pirštu baksnoja į negailestingas medijas ir rodo, kaip bulvarinių leidinių „moralė“ deformuoja menininkės gyvenimą ir portretą. Lietuvos ekranuose filmas pasirodys netrukus, dar iki Naujųjų.

Asifas Kapadia – išeivių iš Indijos sūnus. Jis gimė 1972 m. Anglijoje, mokėsi Karališkame meno koledže. Kapadia išgarsėjo pilno metražo dokumentiniu filmu „Senna“ (2012), pasakojančiu apie brazilų lenktynininką Ayrtoną Senną. Pateikiame režisieriaus interviu „The Washington Post“ ir „Wysokie obcasy“ fragmentus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventinės televizijų programos primena šiųmetinę eglutę Katedros aikštėje. Jos stilius pasiskolintas iš Walto Disney’aus animacinių filmų ar pramogų parkų. Kičas dar todėl yra kičas, kad nori apsimesti kažkuo kitu. Katedros eglutė apsimeta pasakų nameliu, beje, sukurptu pagal naujųjų lietuvių skonį – kad langai būtų kuo didesni, nepaisant visumos proporcijų. Televizijos taip pat siūlys visokio pramoginio kičo su Valinsku ir kitomis, atsiprašau, „ikonomis“, LRT – dar ir mišių, bet visos, žinoma, ir daug filmų. Iš jų išrinkau tik kelis – liūdnus ir visai nešventiškus. Ne todėl, kad esu kaip piktasis Grinčas. Tiesiog suprantu, kad po saldumynų ir gražumynų visada reikia kažko tikro.

Šiemet „Oskaru“ kaip geriausias filmas užsienio kalba apdovanotas kameriškas, nespalvotas Paweło Pawlikowskio filmas „Ida“ (LRT Kultūra, 23 d. 22.30) nukelia į 6-ojo dešimtmečio pabaigos Lenkiją. Aštuoniolikmetė Ana užaugo vienuolyno prieglaudoje ir rengiasi priimti įžadus. Tačiau prieš tai ji turi įvykdyti vienuolyno vyresniosios valią: susipažinti su vienintele giminaite Vanda (Agata Kulesza). Ši po karo buvo teisėja. Moteris iškart pareiškia, kad iš tikrųjų Ana yra žydė Ida – per karą žuvusios jos sesers duktė. Jos abi važiuoja į kaimą, suranda tėvų namus, kuriuose gyvena lenkų šeima. Vanda įsitikinusi, kad per karą sesers šeimą slėpęs dabartinių šeimininkų tėvas pats ir nužudė žydus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Naujausias testamentas“

Britų mokslininkai neseniai išsiaiškino, kad iškreiptas humoro jausmas – ankstyvas Alzheimerio ligos požymis. Maždaug prieš 15 metų iki nustatant diagnozę, būsimų ligonių požiūris į humorą ima keistis. Jie pradeda domėtis įvairiais farsais, kad ir komedijomis apie poną Byną. Kiek vėliau juos ima linksminti televizijos reportažai apie katastrofas ir nelaimingus atsitikimus. Šiuos tyrimų rezultatus prisiminiau pačioje belgų režisieriaus Jaco Van Dormaelio juodosios komedijos „Naujausias testamentas“ („Le tout nouveau testament“, Belgija, Prancūzija, Liuksemburgas, 2015) pradžioje, kai filmo veikėjas Dievas (Benoit Poelvoorde) sėdi prie savo kompiuterio ir kuria įsakymus, apsunkinsiančius žmonių gyvenimą. Jį linksmina paties sugalvotos katastrofos, nelaimės ir šiaip kiaulystės, pavyzdžiui, kad parduotuvėje eilė šalia visada judės greičiau, o telefonas suskambės patogiai atsigulus į vonią. Dievas akivaizdžiai nemyli žmonių. Jis piktas ir agresyvus. Bet Van Dormaelis rodo ne liguistą Dievą, net atvirkščiai. Tai labai gyvybingas, linkęs į agresiją, terorizuojantis savo šeimą patriarchališkas vyras. Dievas jaučiasi gudresnis už visus, jis yra svarbiausias. Dievo kasdienybė gana atpažįstama, bet iš esmės absurdiška: kai nesėdi prie kompiuterio ir negadina gyvenimo kitiems, jis žiūri sportą per televizorių ir maukia alų.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Šeštadienio vakarą Berlyne įvyko Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Per 3 tūkstančius Akademijos narių išrinko geriausius šių metų filmus bei kūrėjus. Europos kino apdovanojimai (EFA) buvo teikiami 28 kartą. Europos kino akademija įkurta Berlyne 1988 metais.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Steve Jobs“

Kas buvo Steve’as Jobsas, ko gero, žino visi. Jis tapo vienu naujausių masinės kultūros simbolių, tad nenuostabu, kad apie Steve’ą Jobsą jau sukurtas ne vienas vaidybinis ar dokumentinis filmas. Danny Boyle’o filmas „Steve Jobs“ (JAV, 2015), kurio platintojai iš „Forum Cinemas UAB“ kažkodėl neišdrįso pavadinti lietuviškai, nėra tradicinis biografinis filmas, pasakojantis istorinio veikėjo gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Aarono Sorkino scenarijus (drįstu teigti, kad šiame filme scenaristas vis dėlto svarbesnis už režisierių) greičiau primena trijų veiksmų pjesę. Matome Stivą Džobsą – jį vaidina Michaelas Fassbenderis – trimis svarbiais jo gyvenimo momentais, kai 1984, 1988 ir 1998 metais jis rengiasi pristatyti naujus „Apple“ produktus. Šie pristatymai vyksta trijose skirtingose salėse. Salės ir juose susirinkusių žmonių skaičius didėja kartu su augančia filmo įtampa ir Džobso įtaka. Salės žymi perėjimą nuo vieno dramos akto prie kito ir kartu vis labiau pagrindžia vieną svarbiausių filmo metaforų, kai Džobsas lygina save su orkestro dirigentu. Jis taip ir jaučiasi, nes yra įsitikinęs, kad be jo „muzika“ neskambėtų, nors patys artimiausi bendradarbiai tuo abejoja. Fassbenderis nepanašus į Jobsą, bet jis, regis, ir nesistengia toks būti. Aktorius vaidina ne tik skaitmeninės revoliucijos pranašą, bet ir universalų charakterį, o kartu stengiasi išgauti pačias tiksliausias savo personažo natas.