7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kinas

Kas įsiminė 2015-aisiais

Nr. 46 (1152), 2015-12-25
Kinas
„Ponas Terneris“
„Ponas Terneris“

Šiemet prašėme išrinkti 5 geriausius 2015-aisiais matytus filmus (pageidautina, kad jie oficialiai būtų rodyti Lietuvoje – kino teatruose ar festivalių programoje) ir aprašyti įspūdį, kurį šiais metais paliko lietuvių kinas.

 

Neringa Kažukauskaitė

„Iš to, kas yra prieš“ („From What is Before“, rež. Lav Diaz, Filipinai, 2014, rodytas „Kino pavasario“ programoje) – kaip viename interviu sakė pats šio filmo režisierius: „Geriausias būdas suprasti meną – patylėti apie jį“. Po šio filmo tą ir norėjosi daryti – tylėti.

 

„Dypanas“ („Dheepan“, rež. Jacques Audiard, Prancūzija, 2015, rodytas „Scanoramos“ programoje) – už išmintingą ir jautrų kelių realybių atskleidimą filme.

 

Du iki šiol nematyti režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio filmai „Laisvės kumščio teisė“ („Faustrecht der Freiheit“, 1975, Vokietija), „Trylikos mėnulių metai“ („In einem Jahr mit 13 Monden“, 1978, Vokietija), rodyti LGBT festivalyje „Kreivės“, – už priminimą, kokie stiprūs ir nesenstantys yra šio režisieriaus filmai.

 

„Mažasis Kenkenas“ („P’tit Quinquin“, rež. Bruno Dumont, 2014, Prancūzija, rodytas „Kino pavasario“ programoje) – už originalų sugebėjimą suderinti filme juodą humorą, absurdą, satyrą, detektyvinę intrigą, mistiką ir metafiziką.

 

Kino išradėjų brolių Lumière’ų 98 restauruotų filmų almanachas „Liumjerai!“ („Lumière!“, 1895–1905), lydimas Kanų festivalio ir „Institut Lumière“ direktoriaus Thierry Frémaux gyvų komentarų Odesos tarptautiniame kino festivalyje – už tikrąją pažintį su brolių Lumière’ų filmais, apie kuriuos, pasirodo, tiek mažai težinojau.

 

Pasidalinti bendru įspūdžiu apie šiemetinius Lietuvos kino metus tikrai negalėčiau, nes lietuviško kino šiais metais mačiau nedaug: du pilno metražo filmus – „Sangailės vasara“ (rež. Alantė Kavaitė) ir „Ramybė mūsų sapnuose“ (rež. Šarūnas Bartas) bei ilgai savo laiko laukusį dokumentinį filmą „Suokalbis“ (rež. Arturas Jevdokimovas). Tad galiu nebent trumpai apie juos. Naujausiame Barto filme išsaugoma (nors ir nebėra tokia stipri) viena labiausiai brangintų jo kino savybių – jie tiesia trapią jungtį link mūsų pačių: mūsų skaudulių, baimių, abejonių, nusivylimo ir kitų išgyvenimų. „Sangailės vasara“ suteikė beveik fizinę galimybę pajusti jaunatviškų įsimylėjimų virpinamą vasaros orą ir pakilimo skristi pojūtį. „Suokalbis“ dar kartą patvirtino, kad kiekvienas filmas turi savo likimą. Ilgai nebaigtas ir pasirodęs tik dabar filmas tapo gražiu atsisveikinimu su praėjusia epocha.

 

Gediminas Kukta

Scenos, kurios nepaleidžia. Mergina prie pianino. Prieš kelias minutes klube sutiktam vaikinui skambina Franzo Liszto „Mefisto valsą“. Vėliau su trimis jo draugais apiplėš banką. Spruks automobiliu, grįš į klubą, šoks apimta euforijos, kadrą užliejant Nilso Frahmo muzikai. Baimę keis pergalės skonis. Pergalės skonį – šūviai, bėgimas nuo policijos, viešbutis, krauju permirkusi patalynė, ašarotas merginos veidas. Už kambario lango švis. Bet kol kas mergina skambina, į kiekvieną klavišą įspausdama vienatvę. Scena-raktas. Ašis. Tai – Sebastiano Schipperio „Viktorija“. Gyvas, jaunatviškas, pulsuojantis ir vienu kadru papasakotas tragiškas noktiurnas.

 

Ant scenos pasirėmusi ranka ir pakreipusi galvą sėdi mergina. Ji ką tik laimėjo penkias prestižinių muzikos apdovanojimų „Grammy“ statulėles. Istorinis įvykis. Bet viskas, apie ką galvoja ši pavargusi mergina, yra dar viena narkotikų dozė. Nes „be narkotikų viskas taip nuobodu“, prisipažįsta geriausiai savo draugei. Šiuos žodžius draugė persako mums, žiūrovams. Po merginos mirties praėjus ketveriems metams. Tai – Asifo Kapadia „Amy“. Intymus ir atviras niekada nenorėjusios išgarsėti Amy Winehouse portretas – veidas, kūnas, balsas. Jos kelias į šlovę. Jos inertiškas susinaikinimas.

 

Berniukas ant galinės automobilio sėdynės. Yigalo Amiro, 1995 m. nužudžiusio Izraelio premjerą Yitzhaką Rabiną, sūnus. Jis dar nežino, kad už saugaus vaikystės pasaulio jo laukia neapykanta degantys žmonės. Jie reikalauja atpildo – jei ne žudikui, tai bent jo atžalai. Sudėtinga istorija, užduodanti daug klausimų apie nusikaltimą ir bausmę, žmogiškumą ir moralę, meilę ir kančią. Tai – paskutinis nuostabiojo Herzo Franko dokumentinis filmas „Anapus baimės“.

Tikiuosi, kad kitais metais Lietuvos ekranuose pamatysiu ir Pulčinelos bei jauno veršiuko odisėją po kamoros nualintas pietinės Italijos žemes vieno įdomiausių šių dienų dokumentininkų Pietro Marcello naujame filme „Graži ir prarasta“. Bei haliucinuojantį, sapnišką Beno Riverso filmo „Dangus dreba, žemė bijo, o dvi akys nėra broliai“ finalą. Scenos iš šių dokumentinių filmų nepaleidžia iki šiol ir teikia vilties – kol kine bus tokių drąsių ir originalių kūrėjų, jam viskas gerai.

O lietuviškas kinas? Jis ir šiais metais nepabudo iš nutylėjimų, metaforų, filosofijų ir susireikšminimo letargo.

 

Santa Lingevičiūtė

Jia Zhangke „Kalnai gali pasislinkti“ („Shan he gu ren“) – už tai, kad šio režisieriaus kūrybingumas su kiekvienu filmu vis labiau skleidžiasi.

Małgorzata Szumowska „Kūnas“ („Body / Ciało“) – už humoro jausmą ir kūniškumą.

Cristián Jiménez „Užkadrinis balsas“ („La Voz en Off“) – už literatūriškumą.

Yorgos Lanthimos „Omaras“ („Lobster“) – už gyvenimišką absurdiškumą.

Claude Lelouch „Jis plius ji“ („Un plus une“) – už tai, kad režisierius išlieka savimi ir gali priversti apsiverkti nuo jausmų lengvumo ir kartu neįmanomumo.

 

Rasa Paukštytė

Jūsų anketos privalumas, kad nebūtina teisintis, kodėl įsimintiniausių ar geriausių šįmet matytų mano filmų sąrašas yra toks:

„Lobis“, rež. Corneliu Porumboiu („Scanorama“);

„Rūsyje“, Ulrichas Seidlis („Kino pavasaris“);

„Ponas Terneris“, rež. Mike’as Leigh („Kino pavasaris“);

„Sutikite Marloną Brando“ (Alberto ir Davido ir Mayslesų retrospektyva VDFF).

 

Iš repertuarinių – „Žmogus-paukštis“ (rež. Alejandro Gonzalez Inarritu) ir „007. Spectre“ (rež. Sam Mendes).

O lietuviškame kine viskas po senovei. Tiesa, šįmet gal labiau išsigrynino, buvo įvaizdintas nuoseklaus kino, kaip kultūros dalies, pozicijų praradimo jausmas (jį šiek tiek „retušuoja“ Lietuvos kino centre gana nuosekliai restauruojamas ir skaitmeninamas vaidybinio kino paveldas, „Meno avilio“ iniciatyva išleista geros kokybės mūsų dokumentikos klasikos kolekcija). Korektiškos ir be sentimentų „ano kino“ laidotuvės Arturo Jevdokimovo „Suokalbyje“. „Edeno sode“ pasirodę Saulius Kizas, Povilas Stankus, Viktorija Kuodytė priminė, koks turtingas aktorių vaidmenų galėjo būti ir nebuvo mūsų pastarųjų dviejų dešimtmečių kinas. Nevalingas, nesąmoningas sovietmečio veikėjų mitologizavimas Giedrės Žickytės „Meistre ir Tatjanoje“ man neatrodo sveikas, nors girdėjau, kad žmonės iš filmo sužino, kokia gera buvo lietuviška fotografija sovietmečiu – irgi gerai. Prajuokino Ramūnas Cicėnas, jį cituoja kažkoks reklaminis spaudos pranešimas: „Nesvarbu, ką vaidinti, svarbu su kuo.“ Argi ne dalinis atsakymas į anketos klausimą ir nacionalinio kino „meinstrymo“ esmės formuluotė? Su šventėmis.

 

Živilė Pipinytė

1. Taivano režisieriaus Hou Hsiao-hsien „Žudikė“ („Nie yin niang“, Kinija, 2015, „Scanorama“), regis, priartėja prie didžiosios kino siekiamybės materializuoti tai, kas nematoma, – jausmus, mintis, abejones, atsakomybės už save ir kitus poreikį. Tai tobulo ritmo ir tobulų kadro kompozicijų filmas, jis prilygsta seniesiems kinų peizažams. Bet „Žudikė“ sukelia ne tik norą grožėtis. Gal be to viską persmelkiančio materialaus pasaulio grožio, kuris neišvengiamai praeina, filmas prarastų dalį savo filosofinės ištarmės?

 

2. Britų režisierius Mike’as Leigh filme „Ponas Terneris“ („Mr. Turner“, D. Britanija, Vokietija, Prancūzija, 2014, „Kino pavasaris“) rodo XIX a. tapytojo Williamo Turnerio gyvenimą, bet režisierius nekuria biografinio filmo apie menininką. Leigh visada sugeba savo herojus rodyti taip, kad filmas tampa švelniai ironišku ir įžvalgiu žmogaus troškimų, pasirinkimų, iliuzijų tyrimu. Leigh atsisako supriešinti meną ir gyvenimą: poreikis tapyti – natūrali jo herojaus būsena.

 

3. Małgorzatos Szumowskos „Kūnas“ („Body/Ciało“, Lenkija, 2015, „Kino pavasaris“ ir Lenkų kino festivalis) kalba apie šiuolaikinio žmogaus situaciją ir rodo tikrovę, kurioje gyvename. Tikrovę, kuri atskiria kūną nuo sielos. Vienišiems, visaip besistengiantiems nuo jos atsitverti filmo herojams (kartu ir žiūrovams) režisierė suteikia šansą pažiūrėti į save ir pamatyti kitus – artimus ir tolimus – ir rodo, kaip kūnas ir siela pradeda atgyti.

 

4. Christiano Petzoldo „Feniksas“ („Foenix“, Vokietija, Prancūzija, 2014, „Kino pavasaris“) – pasakojimas apie sugrįžimą į save. Filmo herojė Nelė po karo grįžta į Berlyną, kad surastų savo vyrą. Vyras jos neatpažįsta, o gal nenori atpažinti. Petzoldas kuria sąlygišką kino realybę, nes po Holokausto, kurį išgyveno filmo herojė Nelė, ji gali būti tik fantomiška. Petzoldas grįžta prie tobulo Douglaso Sirko melodramų ar Alfredo Hitchcocko „Svaigulio“ stiliaus. Regis, taip jis bando atgaivinti vieną „kiniškiausių“ žanrų – melodramą, kurį nesugrįžtamai diskreditavo televizijos serialai ir „meilės romanai“.

 

5. Andrzejus Żuławskis „Kosmose“ („Cosmos“, Portugalija, Prancūzija, 2015, „Scanorama“) rodo tai, kas vyksta kuriančio žmogaus galvoje. Absurdą, nes akivaizdu, kad ir jaunojo filmo veikėjo Vitoldo galvoje perkuriama tikrovė yra absurdiška. „Kosmosas“ pabrėžtinai teatrališkas ir ironiškas, karštligiško ritmo, kupinas beveik romantiško erotizmo, apsėdusio pagrindinius filmo herojus, net siurrealistiškas. Bet finale akivaizdu, kad Żuławskis ne tik ekranizuoja paskutinį Witoldo Gombrowicziaus romaną. Režisierius ir provokuoja, ir kartu rodo, ko dabar stinga kinui, į kurį jis leidžia sau pasižiūrėti lyg iš šalies.

 

Lietuvių kino padėtis gana dviprasmiška. Keli lietuviški filmai 2015-aisiais buvo atrinkti į svarbiausių kino festivalių programas. Lietuvių žiūrovai mieliau žiūrėjo klojimo teatro lygio komedijas. Deja, nei lietuviškas „arthouse“, nei „kinas liaudžiai“ nepasižymėjo kino kalbos ir minčių originalumu, greičiau pabrėžė vis gilėjantį provincijos pojūtį. Todėl su viltimi laukiu Linos Lužytės ir Andriaus Blaževičiaus pilnametražių debiutų.

 

Kultūros ir kino valdininkai vis dažniau kalba apie fantomišką „lietuvių kino industriją“, bet tų kalbų fone dar akivaizdžiau, kad lietuvių kinui stinga originalių idėjų ir sąmoningos kino politikos, kurios kaip nebuvo, taip ir nėra. Tačiau džiugina, kad Konkurencijos taryba pagaliau pastebėjo kartelinį susitarimą tarp kino teatrų, kuris jau seniai buvo Polišinelio paslaptis.

 

Mantė Valiūnaitė

Labiausiai įsiminę filmai, kurie buvo rodyti 2015 m. Lietuvos kino teatruose ir tarptautiniuose kino festivaliuose Lietuvoje:

1. „Arklio pinigai“ („Cavalo dinheiro“, rež. Pedro Costa, Portugalija, 2014) – už svorį, atvirumą ir meistrišką kino kalbą.

2. „Mamytė“ („Mommy“, rež. Xavier Dolan, Canada, 2014) – už rafinuotą turinio ir formos vienovę. Įsiminė kaip viena maloniausių ir ypatingiausių kino patirčių.

3. „Kosmosas“ („Cosmos“, rež. Andrzej Żuławski, Prancūzija, Portugalija, 2015) – už interpretacinių galimybių gausą, už vieno puikaus kūrinio pagrindu sukurtą naują stiprų kūrinį.

4. „Siriška meilės istorija“ („A Syrian Love Story“, rež. Sean McAllister, D. Britanija, 2015) – už drąsą, kuri priverčia permąstyti režisieriaus vaidmenį dokumentiniame kine.

5. „Viktorija“ („Victoria“, rež. Sebastian Shipper, Vokietija, 2015) – už išbaigtą ir precizišką filmo įgyvendinimą ir intensyvumą.

 

Lietuviškas kinas 2015 m. padovanojo net dvi vertas dėmesio vaidybinio kino premjeras – Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ ir Šarūno Barto „Ramybė mūsų sapnuose“. Filmai suskambėjo ne tik lietuvių kino kontekste, bet ir užsienyje. Abu džiugino akį bei kėlė žiūrovams klausimus ir gana garsias rašančiųjų apie kiną diskusijas. Lyginant šiuos filmus su Karlovy Varų konkursinės programos „Vakarų Rytai“ filmais, galima drąsiai jais didžiuotis. Didžiuliame tarptautiniame kino katile, kur kartais nebeaišku, kodėl vieni ar kiti filmai atsiduria didžiajame ekrane, Alantės Kavaitės ir Šarūno Barto filmai atrodo tikrai solidžiai.

 

Būta ir kitų filmų – metų gale „Skalvijos“ kino centras surengė ciklą „Scena“, nes dokumentinių filmų skaičius apie teatrą, teatro režisierius ir aktorius nustebino! Bet galvojant apie visus metus, nacionalinio kino situacija vis dar atrodo vangi – tarsi niekaip negalime pabusti ir pamatyti, kas mus supa ir kaip būname. Nors tikrai buvo džiuginančių jaunųjų kūrėjų trumpametražių filmų, kad ir Kamilės Milašiūtės „After Rave“, Jurgio Matulevičiaus „Tardytojas“, Audriaus Antanavičiaus „Mėgėjai“ ar Marijos Kavtaradzės ir Vytauto Katkaus „Iglu“.

 

Linas Vildžiūnas

1. „Leviatanas“ (rež. Andrej Zviagincev),

2. „Audros vaikai“ (rež. Lav Diaz),

3. „Ponas Terneris“ (rež. Mike Leigh),

4. „Lobis“ (rež. Corneliu Porumboiu),

5. „Mano mama“ (rež. Nanni Moretti, „Scanorama“).

 

Dar noriu paminėti Jano Nemeco retrospektyvą „Scanoramoje“, o ypač jo 1964 m. debiutą „Nakties deimantai“. Netikėtai supratau, kodėl dabartinis kinas paprasčiausiai nebegali toks būti. Ne tik dėl nespalvoto kadro grafikos, bet pirmiausiai todėl, kad nutrintos paties pasaulio faktūros. Pasaulis liko be veido. Kolektyvinį Sudetų vokiečių portretą (Nemeco sukurtą su neapykanta) švelniau atkartojo Michaelio Haneke’s „Baltas kaspinas“.

 

Lietuvių kinas (neturiu minty komercinės grafomanijos) nepaliko jokio įspūdžio. „Sangailės vasara“ – tarptautinio masto kuriozas, rodantis, iki kokios banalybės nusirito festivalių atrankos kriterijai ir vertinimų konjunktūra. Neįkvepia ir „Ramybė mūsų sapnuose“, nors vienintelis pasaulinio lygio mūsų kino režisierius turi teisę į nesėkmę.

 

Svarbiausias meninis metų įvykis man yra Krystiano Lupos režisuota Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštė“, geriausias vaidmuo – Eglės Gabrėnaitės fenomenaliai suvaidinta ponia Citel.

Bjauriausias įvykis – labai lietuviška konspiracija prieš Audronį Liugą. Kultūros ministerijos kompetencija ir strateginis abejingumas jau net nebestebina. O Nacionaliniam galima palinkėti sėkmingų statybų ir ilgų kūrybinių atostogų.

 

 

Žymos:
„Ponas Terneris“
„Ponas Terneris“
„Žudikė“
„Žudikė“
„Viktorija“
„Viktorija“
„Kūnas“
„Kūnas“
„Lobis“
„Lobis“
„Leviatanas“
„Leviatanas“