Nauji filmai – „Aš už tave pakalbėsiu“

Dokumentinio filmo „Aš už tave pakalbėsiu“ (Lietuva, Italija, 2015) režisieriai Maxie Dejoie ir Virginija Vareikytė neslepia norėję, kad apie sovietų valdžios persekiojimą Lietuvoje kalbėtų žmonės, kalėję KGB kalėjime Vilniaus centre, savo kailiu patyrę sekimą ar provokacijas. Filmo kūrėjai atsisakė istorikų, ekspertų komentarų ir pasitikėjo tik filmo personažais bei archyviniais kadrais. Iš pirmo žvilgsnio „Aš už tave pakalbėsiu“ nepretenduoja į istorinį apibendrinimą, nes kūrėjams svarbu perteikti herojų išgyvenimus, prisiminimus, trumpai tariant, išgirsti tiesą iš pirmų lūpų. Tai pabrėžia ir subjektyvi operatoriaus Federico Torresso, kuriam talkino Eitvydas Doškus, kamera. Ji somnabuliškai klaidžioja po dabar Genocido muziejumi tapusio KGB kalėjimo koridorius, Vilniaus gatves ir miegamuosius rajonus. Kadre iškart atsiranda slogi atmosfera, kurią filmo autoriai nori išsaugoti visą filmą. Tai, matyt, aiškiausiai ir išreiškia jų požiūrį į anuos laikus. Deja, jis banalus ir paviršutiniškas, primenantis ekskursijos po KGB muziejų, kuri taip pat rodoma filme, įspūdžius. „Aš už tave pakalbėsiu“ autoriai ėmėsi užduoties, kuri, matyt, peraugo jų sugebėjimus ir žinias. Jie pasiryžo kalbėti už žmones, kurių patirties nesugeba suprasti.

Pasitikėti savo herojais – svarbu ir kilnu, bet juk visi prisimena rusų patarlę „Meluoja kaip liudininkas“. „Aš už tave pakalbėsiu“ herojų prisiminimuose – paskutiniai sovietų valdžios dešimtmečiai ir jo disidentai. Nesakau, kad jie meluoja, bet atmintis vis dėlto – labai subtili materija. Algirdas Statkevičius sunkiai serga, tad įsakmūs jo žmonos Onos bandymai priversti vyrą prisiminti tai, apie ką žino ji pati, filme kartais taip pat nuskamba kaip kankinimas. Vyras ir prisimena fizinę kančią – šaltį, tamsą, iš šalia stovėjusios Konservatorijos sklindančius muzikos garsus.

Vytautas Skuodis savo posūkį į pogrindinę veiklą aiškina vidurio amžiaus krize ir, matyt, visus autentiškus prisiminimus sudėjo į tas šešiolika knygų, kurias parašė. Filme jų nebeliko. Užtat jis rengia susitikimą su savo tardytoju Vytautu Urbonu, kurį įsakmiai pakviečia išgerti kavos. Pastarasis – atradimas ne tik tikram dokumentininkui. Iš trumpai Urbono papasakotos asmeninės istorijos galėtų gimti ir vaidybinis, ir dokumentinis filmas apie žmogaus pasirinkimą sudėtingais laikais. Gaila, kad „Aš už tave pakalbėsiu“ autoriams pasirodė įdomesnės Skuodžio nuotraukos su popiežiais, prezidentais ir kitokiais svarbiais žmonėmis.

Filmo autorių nesugebėjimas įsiklausyti į kalbinamą žmogų trikdo nuo pat filmo pradžios. Kunigas Julius Sasnauskas vedžiojamas po Vilnių, filmuojamas vaikystės kieme, Bernardinų bažnyčioje, radijo studijoje. Jis kalba apie svarbius dalykus, bet jie pakimba ore, dažnai tiesiog užgožiami autoriams, matyt, „egzotiškų“ archyvinių kadrų.

Nesugebėjimas susieti žmogų ir vaizdą ypač ryškus epizode, kai Ona Statkevičienė svarbiausius savo prisiminimus išsako teatrališkai inscenizuotoje, pabrėžtinai degradavusioje erdvėje, kuri nuoširdžias mintis apie vyro ir moters santykius paverčia dirbtiniu monologu.

Tačiau didžiausias filmo nesusipratimas yra prastai suvaidintas ir inscenizuotas kolekcininko Zigfrido Jankausko areštas. Šiame epizode atsisakoma net tariamai intymios filmo intonacijos ir kuriama „Viasat History“ pobūdžio pseudodokumentika. Iš „Aš už tave pakalbėsiu“ visai iškrenta ne tik šis epizodas, bet ir pats personažas, kurį vadinti politiniu disidentu vargu ar galima.

Iš visai kito dokumentinio pasakojimo į filmą atklydo ir buvęs KGB darbuotojas Danas Arlauskas. Iš reportažų apie „Aš už tave pakalbėsiu“ kūrimą buvo galima tikėtis buvusių kagėbistų akistatos su dabartimi, bet epizoduose su Arlausku vėl gana primityviai inscenizuojami KGB pasiklausymo metodai. Į juos, o ne į gana originalų ir atvirą Arlausko savo veiklos vertinimą sutelkiama daugiausia dėmesio.

Tačiau neabejoju, kad filmas sulauks liaupsių, nes supaprastintas požiūris į neseną Lietuvos istoriją dabar visai paklausus. Jis atitinka pseudopatriotinius šūkius, kurių itin pagausėjo žiniasklaidoje. Neseniai viename spaudos pranešime perskaičiau įdomų žanro apibūdinimą –„patriotinis filmas“. „Aš už tave pakabėsiu“, matyt, taip pat iš tokių.