7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Živilė Pipinytė

Tėvai ir vaikai

Nauji filmai – „Tonis Erdmanas“

Apkūnus, prastai kalbantis angliškai, vilkintis tamsų beformį kostiumą, atsikišusiais dantimis ir vešliu garbanotu tamsiu peruku pasipuošęs, prisistatantis ambasadoriumi, asmeniniu treneriu, verslininku Tonis Erdmanas gerai papildo šiuolaikinio Bukarešto elito vaizdelį – čia dauguma apsimeta tuo, kuo iš tikrųjų nėra. Tonis Erdmanas paryškina karnavališkumo ar farso įspūdį, kuris, ko gero, būdingas visų pokomunistinių šalių tikrovei.

 

Šiuo personažu apsimeta vokietis pensininkas Vinfridas Konradi (Peter Simonischeck), kurio duktė Inesa (Sandra Hüller) sėkmingai dirba Bukarešte verslo konsultante. Nespėjęs su ja pasikalbėti namuose, kur duktė – retas svečias, tėvas netikėtai aplanko Inesą Bukarešte. Žinoma, kaip ir visi tėvai, jis sujaukia puikiai organizuotos jaunos moters planus, eina su ja į priėmimą, veliasi į svarbius pokalbius su verslo partneriais ir net drįsta dukteriai užduoti kvailą klausimą, ar ji laiminga. Išsiųstas namo, jis staiga sugrįžta Tonio Erdmano pavidalu ir vėl bando susigrąžinti dukterį, tiksliau, sugrąžinti ją į gyvenimą iš globalių korporacijų vergijos.

„Tonis Erdmanas“
„Tonis Erdmanas“
„Tonis Erdmanas“
„Tonis Erdmanas“
Ramūnas Aušrotas

Biblinis epas: kaip išrasti Jėzaus etikos dviratį?

Nauji filmai – „Ben-Huras“

Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia“ (2004) sėkmė paskatino Holivudą kurti komercinius religinės tematikos filmus. Tiesa, Holivude viskas vyksta lėtai. Turėjo praeiti dešimt metų, kol buvo patikėta, jog biblinis epas, klestėjęs klasikinio Holivudo laikais (3-iajame dešimtmetyje ir 1945–1960 m.) ir esą sunykęs 7–8-ąjį dešimtmečiais dėl sparčiai vykusio sekuliarizacijos proceso, gali vėl prisikelti. Santykinė komercinė filmų „Nojaus arka“ (2014), „Egzodas: dievai ir karaliai“ (2014), „Prisikėlęs“ (2015) sėkmė leido kalbėti apie šio brangiai kainuojančio žanro atgimimą.

 

Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ („Ben-Hur“, JAV, 2016) yra ir vienas iš tokių filmų, ir ne visai toks. Stiliumi, geografiniu ir istoriniu kontekstu – tai biblinis epas, tačiau siužeto pagrindas – ne biblinė, bet paraleliai jai pasakojama istorija. Tokio pobūdžio filmai 6-ojo dešimtmečio pradžioje taikliai pakrikštyti „peplumais“ (nuo graikiško žodžio peplos, reiškusio plačią skraistę). Holivudui jie yra patogūs tuo, kad biblinio siužeto prigimčiai būdingą religinę žinią galima arba apeiti, arba prie jos liestis netiesiogiai (vadinasi, neįkyrėti nereligingam žiūrovui). Fikcinis siužetas leidžia laisviau interpretuoti temą bei disponuoti faktais, nebijant sulaukti kokios nors religinės bendruomenės pasmerkimo, protestų ar boikoto. Be to, Holivudas turi geriausius pasakotojus, bet nuolat alksta siužetų. O Biblijoje jų apstu.

„Ben-Huras“
„Ben-Huras“
„Ben-Huras“
„Ben-Huras“
Mantė Valiūnaitė, Aistė Račaitytė

Lėtosios peržiūros

„Dialogas #1 Žvilgsnis“: „Įvaikinimas“ ir „Prarasta Katarinos Blum garbė“

Kadangi Lietuvoje neegzistuoja nacionalinė institucija, kuri rūpintųsi nuolatine kino klasikos sklaida, reiklesniam kino žiūrovui beveik vienintelė galimybė pažinti kino meistrus tampa festivalių antrame plane rodomos teminės ar autorinės retrospektyvos. Tačiau jos neretai neatlaiko konkurencijos su šiuolaikinio kino panorama, o net ir tie žiūrovai, kurie randa laiko vienam klasikinio kino seansui, pritrūksta valandėlės jam apmąstyti, su kuo nors pasidalinti. „Lėtosiomis peržiūromis“ stengiamės ne tik sumažinti Vilniaus kino kultūros spragas, bet ir sulėtinti kino žiūrėjimo tempą – leisti kiekvienam filmui „pakvėpuoti“ laike ir žiūrovų galvose. Projektą įkvėpė Londono Šiuolaikinio meno institute beveik trejus metus trukusi Chantal Akerman retrospektyva, kuri ne vienam miestiečiui tapo retais, bet nekantriai laukiamais kultūriniais ritualais, po seanso suburiančiais bendraminčius neformalioms diskusijoms.

„Įvaikinimas“
„Įvaikinimas“
„Prarasta Katarinos Blum garbė“
„Prarasta Katarinos Blum garbė“
„Švininiai laikai“
„Švininiai laikai“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Skandalingas rusų teatro režisierius Konstantinas Bogomolovas pasekė kolegų Ivano Vyrypajevo, Kirilo Serebrennikovo, Vasilijaus Sigarevo, Vladimiro Mirzojevo pėdomis ir nusprendė sukurti filmą. Jis ekranizuoja 2000 m. parašytą Vladimiro Sorokino apsakymą „Nastia“. Filmo veikėjai – dvarininkų šeima, kuri iškepa rusiškoje krosnyje šešiolikos sulaukusią dukterį Nastią, o paskui ją valgo kalbėdamiesi apie Nietzschę, Rusiją ir tarnų auklėjimą. Bogomolovas veiksmą perkėlė į mūsų dienas. Nastią vaidina Olga Fedotova, jos motiną – Elžbieta Latėnaitė, tėvą – vyru nugrimuota Darja Moroz, šventiką – Olegas Garkuša.

Filmui dar nepasirodžius, sukruto rusų visuomenininkai aktyvistai, kurie kaltina rašytoją ekstremizmu, pasityčiojimu iš stačiatikių vertybių ir reikalauja uždrausti platinti Sorokino apsakymą Rusijoje bei patraukti atsakomybėn Bogomolovą.

Beje, Vilniuje, Mažajame teatre statydamas spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“, Bogomolovas Ifigenijos mitą analizavo pasitelkęs būtent „Nastią“.

Tačiau 2017 m. pasirodys ir dar vienas Bogomolovo filmas pagal jo spektaklį „Metai, kai aš negimiau“ („God, kogda ja ne rodilsia“, pagal Viktoro Rozovo pjesę), kuriame vaidina tėvas ir sūnus Olegas ir Pavelas Tabakovai, Ana Čipovskaja ir Darja Moroz.

„Malholando kelias“
„Malholando kelias“
„Tonis Erdmanas“
„Tonis Erdmanas“
Jonas Ūbis

Apie filmus ir jų vertintojus

Vasaros „Kino“ skaitymo malonumai

Šių metų Kanų kino festivalio apdovanojimai paskatino ne vieną diskusiją apie filmų vertinimo kriterijus ir žiuri narius. Tačiau visi sutaria, kad šiemet Kanų didžiojo konkurso žiuri buvo labai konservatyvus. Tai nebūdinga svarbiausiam kino festivaliui, ne vieną dešimtmetį žymėjusiam naujus kino kelius. Vasaros „Kine“, kurio viršelį puošia vieno kontroversiškiausių šių metų Kanų konkurso filmų – Park Chan-wooko „Tarnaitės“ kadras, apie tai rašo ir Aistė Račaitytė straipsnyje „Neapdovanoti nugalėtojai“. Pasižiūrėjusi visus konkursinius filmus, ji padalijo savo prizus bei suabejojo oficialiaisiais. Išsamų šiųmetinio konkurso aptarimą pratęsė Izoldos Keidošiūtės straipsnis apie Jeaną-Pierre’ą Léaud, šiemet Kanuose apdovanotą „Auksine palmės šakele“ už gyvenimo nuopelnus. Léaud buvo prancūzų Naujosios bangos veidas, nes būtent François Truffaut filmas „Keturi šimtai smūgių“, kuriame jis suvaidino dar būdamas keturiolikos, 1959 metais Kanuose ir pareiškė apie naują kūrėjų kartą, kuri nenori kurti „tėtušių kino“.

Jonas Ūbis

Smegenys ir prisiminimai

Krėsle prie televizoriaus

Žiniasklaida nuolat įtikinėja, kad esame seksualiai susirūpinusi tauta. Kasdien net pretenduojančiuose formuoti visuomenės nuomonę portaluose mirga tekstai, masinantys žodžiu „seksas“. Televizijos pokalbių šou kažkokie keisti dėdės ir tetos giriasi savo seksualiniu gyvenimu, tokiose laidose lankosi net politikai ir politikės. Vis dar esu įsitikinęs, kad pornografiškiausia lietuviška televizijos laida yra „Bėdų turgus“. Joje prievartaujami vargšai ir apnuoginami turtuoliai, nes juk tikroji labdara yra anonimiška, tyli ir nežeidžianti tų, kuriems reikia padėti. Tačiau panaši „dvasios pornografija“ klesti ir kine. Vieną tokį atvejį nebe pirmą kartą (29 d. 23 val.) primins LRT Kultūra. Turiu galvoje Steve’o McQueeno filmą „Gėda“ (2011), itin populiarų tarp intelektualų, mėgstančių menines provokacijas. Tai antrasis garsaus britų menininko filmas. Michaelas Fassbenderis jame vaidina niujorkietį, dirbantį reklamos agentūroje, bet iš tikrųjų galvojantį tik apie seksą. Erotinę veikėjo kasdienybę sudrumsčia jo sesuo (Carey Mulligan), kuri atvyksta į Niujorką ir neturi kur gyventi.

„Gėda“
„Gėda“
„Sutrikusi“
„Sutrikusi“
„Sutrikusi“
„Sutrikusi“
„Adamsų šeimynėlė“
„Adamsų šeimynėlė“
„Šilti kūnai“
„Šilti kūnai“
„Šilti kūnai“
„Šilti kūnai“

Mano meilės laiškai

Jimas Jarmuschas apie naują filmą

Noriu, kad būtų aišku: niekas iš „Amazon“ nesikišo į mano darbą. Dabar jau nebėra padalijimo į ujamus menininkus ir mus ujančius prodiuserius. Dabar kino kraštovaizdis visai kitoks. Korporacinis.

Nesidaliju pelnu su „Amazon“. Net jei „Patersonas“ uždirbs milijoną dolerių, man iš to teks gal kokie penki. Seniau, kai gaudavau finansavimą iš Japonijos, Prancūzijos ir Vokietijos, kurdavau filmą, jį parduodavome, o paskui per pusę dalijomės pajamomis. Tai buvo švarus susitarimas.

Dabar susitarimas toks, kad jei režisierius neuždirbs iš ankstesnio filmo, jis neturės kaip prisidėti prie naujo. Aš neuždirbu niekad, todėl turiu remtis finansavimu iš skirtingų šaltinių. Kai sumontavau „Išgyvena tik mylintys“, maniau, kad jau niekad nebekursiu filmų. Bet štai vėl buvome Kanuose, vėl žiūrovai reagavo.

Kalbant apie apdovanojimus, jie tikrai man nieko nereiškia. Festivaliai turėtų prasmę ir be apdovanojimų. Nes todėl, kad buvau Kanuose, Venecijoje, Berlyne ar Lokarne, galėjau ne vienus metus likti nepriklausomu kūrėju, galėjau kontroliuoti tai, ką darau.

Jim Jarmusch
Jim Jarmusch
Kadras iš filmo „Patersonas“
Kadras iš filmo „Patersonas“
Kadras iš filmo „Patersonas“
Kadras iš filmo „Patersonas“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Prieš kelerius metus filmu „Atkirtis“ („Whiplash“) Kanuose išgarsėjęs amerikiečių režisierius Damienas Chazelle’as šiemet atidarys 73-ąjį Venecijos kino festivalį, vyksiantį rugpjūčio 31– rugsėjo 10 dienomis Naujasis Chazelle’o filmas vadinasi „La La Land“, pagrindinius vaidmenis jame sukūrė Emma Stone ir Ryanas Goslingas. Jų herojai – pradedančioji aktorė ir džiazo pianistas – susitinka ir įsimyli vienas kitą Los Andžele. Festivalio programa bus paskelbta birželio pabaigoje. Žiuri šiemet vadovaus teatro ir kino režisierius Samas Mendesas.

Kadras iš filmo „La La Land“
Kadras iš filmo „La La Land“
Aktorė Judi Dench
Aktorė Judi Dench
Kadras iš filmo „DGM: Didysis Gerulis Milžinas“
Kadras iš filmo „DGM: Didysis Gerulis Milžinas“
Kadras iš filmo „Geras berniukas“
Kadras iš filmo „Geras berniukas“
Mantė Valiūnaitė

Rumunų kino panorama ir visa kita

Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kaip ir galima tikėtis, atveria plačią rumunų kino panoramą. Vienoje ar kitoje konkursinėje programoje dėl solidžių prizų galynėjasi ir trumpo, ir ilgo metražo rumunų filmai. „Rumunų kino dienos“ suteikia galimybę pirmą kartą pamatyti naujausius kūrinius festivalio svečiams ir susipažinti su dar nebaigtais rumunų kino projektais.

 

Tačiau festivalio programos visuma atrodo daugiau nei eklektiška. Trys programos, pavadintos „3 x 3“, atkreipia dėmesį į tris režisierius: šiemet tai buvo Chantal Akerman, Šarūnas Bartas ir turkas Zeki Demirkubuzas. Trys šalys partnerės: Kroatija, Lietuva ir Libanas. Avangardinio japonų kino kūrėjo, performansų kūrėjo ir poeto Shion Sono filmų retrospektyva. Speciali vengrų diena, specialūs seansai, specialūs renginiai. Na, ir „konceptualiausia“ programa – „#Animal“. Į ją tiesiog sukrito paskutinių metų filmai, kurių centre daugiau ar mažiau atsidūrė – taip, gyvūnai: nuo Laurie Anderson filmo „Šuns širdies“ iki čeko Olmo Omerzu „Filmo apie šeimą“.

„Šunys“
„Šunys“
„Paskutinė diena“
„Paskutinė diena“
„Sieranevada“
„Sieranevada“
Jonas Ūbis

Iš nugalėjusio idiotizmo šalies

Krėsle prie televizoriaus

Vaikystėje vasaros prasidėdavo knygų ryšuliu iš miesto bibliotekos. Kasmet keitėsi jo turinys, bet įprotis liko: ir dabar atsibudęs matau knygas, kurias skaitysiu per atostogas. „Jokių filmų, televizoriaus ar kompiuterio – tik knygos“, – sakau sau užmigdamas. Jų autorių ir pavadinimų nesakysiu, nes nenoriu žadinti nesveiko pavydo, juk ko verti net pirmieji trys Karlo Ove’s Knausgärdo „Mano kovos“ tomai. Žinoma, iki atostogų dar liko laiko, tad trumpai apie kelis filmus, kuriuos primins televizijos.

 

Vienas pirmųjų mano vaikystės stebuklų buvo Jules’is Verne’as. Jo 1874 m. parašytą romaną kitą ketvirtadienį (23 d. 21.30) primins BTV. Marko Sheppardo „Paslaptingoji sala“ (2012) pasinaudojo knygos motyvais ir nukels į 1864-uosius, kai JAV vyksta pilietinis karas. Penki karo belaisviai pabėga oro balionu, bet audra nuneša juos tolyn į vandenyną ir išmeta paslaptingos salos pakrantėje. Abejoju, ar šis pasakojimas apie laiko duobėn patekusius žmones skirtas suaugusiems žiūrovams ir jį reikėtų rodyti vėlų vakarą. Kita vertus, šiuolaikinių žmonių intelekto lygis akivaizdus kad ir pasiklausius „Auksinio proto“ vedėjų. Todėl nenustebsiu, jei animacinius filmus vaikams televizijos pradės rodyti ir po 24 valandos, nors, man regis, TV3 jau ir dabar elgiasi panašiai.

„Perskaityk ir sudegink“
„Perskaityk ir sudegink“
„Juokdarių vakarienė“
„Juokdarių vakarienė“
„Išganymas“
„Išganymas“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas