7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Istorijos iššūkiai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 3 (1197), 2017-01-20
Kinas Rodo TV
„Aukojant pėstininką“
„Aukojant pėstininką“

... Paryžius, 1791-ųjų birželis. Rašytojas, revoliucionierius ir libertinas Nicolas Edme Restifas de la Bretonne’as gilią naktį pastebi, kad iš karaliaus rūmų išvažiuoja paslaptinga karieta. Suintriguotas ir padedamas Giacomo Casanovos, pradeda ją sekti. Paaiškėja, kad karieta vejasi kitą, kurioje sėdi karališkosios šeimos nariai, bandantys pabėgti nuo revoliucijos. Deja, atvykę į Vareną birželio 22 d. naktį Liudvikas XVI ir karalienė bus suimti.

 

Filmą „Vareno naktis“ („LRT Kultūra“, 21 d. 21 val.) 1982-aisiais sukūrė italų režisierius Ettore Scola, jame vaidino kino ir teatro garsenybės, jau įrašytos į kino istoriją. Tai – Jeanas Louis Barrault, Marcello Mastroianni, Hanna Schygulla, Harvey’is Keitelis (jis įkūnija trečią šio filmo rašytoją amerikietį Thomasą Paine’ą), Jeanas-Claude’as Brialy, Andrea Ferreol, Laura Betti, Danielis Gelinas, Jeanas Louis Trintignant’as, Michelis Piccoli.

 

Scola kūrė filmą apie vienos epochos pabaigą ir kitos pradžią. Tai, ko gyvenimo tėkmėje dažniausiai nepastebime ar nesuprantame, ir tik praėjus daugeliui metų suvokiame, ko liudininkai buvome. Todėl režisieriui svarbu, kad įvykiai būtų pamatyti kelių personažų akimis, ir neatsitiktinai jais tapo svarbios epochos asmenybės – rašytojai, intelektualai bei įtakinga karaliaus dvaro dama. „Vareno naktis“ – tai ir fantazija istorijos tema, nors epocha atkurta labai tiksliai, ir ginčas apie neįgyvendintas Prancūzijos didžiosios revoliucijos sekėjų svajones bandant suvokti esminę klaidą.

 

Kurti istorinį filmą – visada iššūkis. Jau kelios savaitės ir kino teatre, ir įsijungus televizorių mane persekioja naujo lietuvių istorinio filmo reklama. Kaskart ją pamatęs susigūžiu, nes matau persirengėlius, nemokančius vaidinti statistus, apsimetančius 1971-ųjų Kauno maištautojais, ir  girdžiu dialogus, kuriuos, matyt, parašė primityvaus istorijos vadovėlio autorius. Suprantu, kad iš filmo istorinių įžvalgų, o juo labiau kažko panašaus į Scolos bandymus suprasti dabartį geriau nelaukti.

 

Nežinau, ar tokių įžvalgų netrūksta ir Edwardo Zwicko 2014 m. filme „Aukojant pėstininką“ („LRT Kultūra“, 25 d. 23.30) apie vieną svarbų Šaltojo karo epizodą, kai 1972 m. Reikjavike vyko šachmatininkų Boriso Spaskio ir Bobby Fischerio mūšis dėl pasaulio čempiono vardo. Jo nugalėtojas turėjo įtvirtinti savo šalies intelektinę viršenybę, tačiau nė vienas, nė kitas žaidėjas neturėjo teisės pralaimėti, o dvikovą gaubia pasaulinis skandalas, kurį apdainavo net Vladimiras Vysockis. 

 

Pagrindinis Zwicko filmo personažas – taip ir nesubrendęs Fischeris (Tobey Maguire). Jis – ekscentrikas ir paranojikas, žydas ir antisemitas, įtariantis visus. Rusus, kad žaidžia sutartas varžybas, žydus ir komunistus – pasauliniu sąmokslu, FTB darbuotojus, kad, pasitelkę elektros rozetes ir dantų plombas, klausosi pokalbių, motiną, kad ji nuodėminga. Fischeris – genijus, apsėstas minčių apie laimėjimą. Spaskis (Liev Schreiber) – visiška jo priešingybė: ramus, susikaupęs, priverstas taisktytis su nuolat (net paplūdimyje) lydinčiais kagėbistais, besislepiantis už juodų akinių.

 

Kita vertus, Zwickas kalba ne tik apie politiką. Kai Spaskis ploja Fischeriui, ką tik padariusiam savižudišką ėjimą ir laimėjusiam partiją, vis dėlto tai yra jų bendros laisvės akimirka, peržengianti visas politinių, socialinių ir kitokių taisyklių ribas.

 

Patys spręskite, ar verta ieškoti istorijos scenaristo Briano Helgelando režisūriniame debiute „Legenda“ (LRT, 26 d. 22.50). Tai pasakojimas apie 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečio Londono nusikaltėlius brolius dvynius Ronaldą ir Reggy Kray’us. Broliai vadovavo įtakingiausiai Istendo gaujai, užsiėmė reketu, žudymu, plėšimu, o jų naktiniame klube lankėsi net Holivudo žvaigždės. Man regis, pagrindinis filmo atrakcionas – ne pasakojimas apie savo laikų antiherojus, o brolius (psichopatą ir protingąjį) vaidinantis Tomas Hardy. Kita vertus, epocha filme atkurta tiksliai ir gal net sužadins nostalgiją.

 

Johno Maddeno filmas „Įsimylėjęs Šekspyras“ (LRT, 22 d. 23.45) nukels į 1594-uosius, kai jaunas dramaturgas išgyvena kūrybinę krizę – mūza jį paliko, pinigų nėra, o teatro savininkas kuo greičiau reikalauja naujos pjesės. Didžiosios istorijos šioje romantinėje komedijoje ieškoti neverta, juolab kad prieš naujuosius metus patys anglai patvirtino, jog Shakespeare’o pjeses greičiausiai rašė ir Christopheris Marlow. Tai pasakojimas apie meilę ir fantazija apie tai, kaip gimsta genialūs kūriniai.

 

„LRT Kultūra“ tęsia Pedro Almodovaro filmų retrospektyvą ir ateinantį ketvirtadienį (26 d. 21 val.) prisimins retai rodomus „Virpančius kūnus“ (1997 m.), sukurtus pagal Ruth Rendell romaną. Kalbėdamas apie šį filmą Almodovaras prisipažino, kad jį užbūrė pirmasis knygos skyrius: „Literatūra turi daug didesnę įtaigos galią nei kinas, – jis turi galią hipnotizuoti, bet tai nėra vienas ir tas pats. Kartais mane visiškai užhipnotizuoja koks nors filmas, bet išėjęs iš kino salės suprantu, kad filmas man visiškai nepatiko. Perskaičius knygą nieko panašaus neatsitinka.“

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Aukojant pėstininką“
„Aukojant pėstininką“
„Legenda“
„Legenda“
„Virpantys kūnai“
„Virpantys kūnai“