7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kinas

Jonas Ūbis

Ritualai ir riestainiai

Krėsle prie televizoriaus

Pervertęs velykines lietuviškų televizijų programas išsigandau, kad jos kelia pavojų gyvybei – toks saldžios ir beviltiškai kičinės tautinės estrados kiekis per kelias švenčių dienas gali susargdinti ir sveiką organizmą, ką jau kalbėti apie BTV pirmadienio (17 d.) nesusipratimą, kai nuo 10.10 iki 20.50 tauta galės grožėtis Mantu Stonkumi laidoje „Su cinkeliu“. Tačiau toks „ritualinis“ programų sudarytojų požiūris į šventes atspindi ir lietuvišką religingumą – jame taip pat dominuoja ne tikėjimas Dievu, o tradicijos, ritualai, įpročiai. Švęsti Velykas ar kitas religines šventes vis dažniau prilygsta apsilankymui kad ir Kaziuko mugėje, kur taip pat galima pabrėžti ištikimybę tradicijoms, pavyzdžiui, nusiperkant verbų ar riestainių. Lietuviai dabar turi dvi ideologijas – šiaudinį patriotizmą ir kulinariją. Jos abi gerai dera prie vaišėmis nukrauto švenčių stalo.

„Budiu“
„Budiu“
„Pranciškus“
„Pranciškus“
„Hitchcockas ir Truffaut“
„Hitchcockas ir Truffaut“
„Moteris Berlyne“
„Moteris Berlyne“
Rimgailė Renevytė

Drąsiai nedrąsūs filmai

„Kino pavasario“ studentų filmų konkursas

Trumpametražiai Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų studentų filmai į „Kino pavasario“ konkurso programą atrinkti atsižvelgiant į istorijos atskleidimą, kino kalbos įvaldymą ir originalaus braižo formavimąsi. Konkurse dalyvavo keturi vaidybiniai, vienas animacinis ir vienas eksperimentinis dokumentinis kūrinys.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos bakalauro studentės Saulės Bliuvaitės vaidybinis filmas „Gyvenimas yra gražus ir niekada nesibaigia“ paveikia atšiauria, tačiau hipnotizuojančia atmosfera: triukšmas, abejingi žmonės. Naktinį Vilniaus gyvenimą režisierė paverčia niekur nevedančia kelione. Filmo stiprybe tampa forma ir, be abejo, operatoriaus Lino Žiūros darbas. Daugiausia klausimų sukėlė aktoriai – gal tokių personažų kaip orumą praradusi mergina (Justina Nemanytė) ir racionalioji jos draugė (Eglė Ancevičiūtė) ir rastume kiekviename naktiniame klube, tačiau jųdviejų santykis pernelyg plokščias, o konfliktai provokuojami dirbtinai – tai priešinasi filmo formai bei nuotaikai. Subtiliau pažvelgus į verbalinę filmo dalį ir gal net ją sumažinus, dėmesį kur kas labiau kaustytų kadrų energija ir atpažįstamas abejingumas bei tragizmas.

„Kosminis triušis“
„Kosminis triušis“
„Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“
„Pasivaikščiojimas augalų pasaulyje“
Ieva Tumanovičiūtė

Nuo septynių iki trisdešimties minučių

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Trumpas konkursas“

Trumpametražio kino žiūrėjimo patirtį geriausiai apibūdina žodis „įvairovė“. „Kino pavasaryje“ pasižiūrėti trisdešimt du „Trumpo konkurso“ filmus galima per vieną ilgą naktį arba per penkias dienas teminiuose seansuose: „Trileris“, „Vaikai“, „Šeima“, „Jausmai“ ir „Svajonė“. Didžioji dalis Vidurio ir Rytų Europoje sukurtų trumpametražių filmų – vaidybiniai, tačiau kiekvienoje šešių ar septynių filmų grupėje yra ir dokumentinio bei animacinio kino.

Trumpiausias septynių minučių konkurso filmas – ne pirmą kartą „Kino pavasaryje“ pristatomos latvių režisierės Lailos Pakalniņos „Sapnas“ (Latvija, 2016) – gali pasirodyti ilgiausias, nes kamera fiksuoja tikrąjį laiką ir sujuda tik kartą. Nespalvotame kadre rodomas apsnigtas namas, į kurį retkarčiais užsuka žmonės, matomi tik įeinantys ir išeinantys, kas vyksta viduje – paslaptis. Tai parduotuvė, kaip paaiškėja, esanti prie valstybės sienos. Kitas vieno kadro dokumentinis filmas „Sienos“ (rež. Damjan Kozole, Slovėnija, 2016) verčia įsižiūrėti. Tuščiame vingiuojančio kelio peizaže niekas nevyksta, kol dešinėje pasirodo žmonės – keli, grupė, minia. Jų vis daugėja ir jie artėja prie kameros. Iš aprangos, daiktų nešulių aiškėja, jog tai pabėgėliai. Moterys, vyrai, vaikai (kartais pamojantys kamerai) ir kariai eina bei pradingsta už kadro ribos, kuris finale, kaip ir pradžioje, lieka tuščiu peizažu. Kiek pabėgėlių praėjo per dešimt minučių? Keli šimtai, tūkstantis?

„Budėjimas“
„Budėjimas“
„Artimi ryšiai“
„Artimi ryšiai“
„Motinos diena“
„Motinos diena“
Ilona Vitkauskaitė

Būtasis dabarties laikas

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

Kas yra tasai „Baltijos žvilgsnis“, – pavadinimas, provokuojantis nepatiklų sarkastišką šypsnį? Programos sudarytojai sufleruoja, kad tai galėtų būti istorinis ir kultūrinis sąmoningumas, atsakomybė reaguoti į nerimą keliančią dabartį ir jos politines grimasas bei konfliktus. Šiam žvilgsniui taip pat nesvetimos formos paieškos, sveikas (o kartais ir gerai apskaičiuotas) avantiūrizmas. Tai įrodo ne vienas į programą įtrauktas filmas – nuo istorinio, neadekvačių kontroversijų net Lietuvoje sulaukusio Wojciecho Smarzowskio filmo „Voluinė“ (atrodo, pasisakiusieji prieš filmą arba jo nematė, arba matė tai, ką norėjo) iki anarchistine ir feministine dvasia alsuojančio Agnieszkos Holland „Pėdsako“. Iš pirmo žvilgsnio gana pritempta Baltijos jūros regiono kino tapatybės paieškų koncepcija netrukdo sudaryti įdomios, ambicingos konkursinės programos, kurioje šiemet parodyti keturi dokumentiniai ir šeši vaidybiniai filmai.

„Pėdsakas“
„Pėdsakas“
„Austerlicas“
„Austerlicas“
„Mokinys“
„Mokinys“
„7md“ inf.

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kovo 31 d. Jeruzalėje mirė kino režisierius Michailas Kalikas – vienas ryškiausių sovietų Naujosios bangos kūrėjų. Kalikas gimė 1927 m. Archangelske, teatralų šeimoje. Jis studijavo teatrologiją Maskvos teatro institute (GITIS), 1949 m. įstojo į Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). 1951 m. kartu su kitais studentais Kalikas buvo apkaltintas „žydų buržuaziniu nacionalizmu“ ir nuteistas dešimt metų kalėti. 1954 m. jis buvo išlaisvintas, reabilituotas ir tęsė mokslus.

 

Pirmą savarankišką vaidybinį filmą „Lopšinė“ („Kolybelnaja“) Kalikas sukūrė 1959 m. Kišiniove, kino studijoje „Moldovafilm“. 1961 m. ten pat sukurtas ir jo filmas „Žmogus eina paskui saulę“ („Čelovek idiot za solncem“) – vienas pirmųjų sovietų Naujosios bangos filmų, tapęs vėlesnio poetinio kino pagrindu ir paveikęs ne vieną atlydžio kino kūrėją. Filme poetiškai rodoma viena mažo berniuko diena, jo sutikti žmonės atskleidžia skirtingą požiūrį į gyvenimą. 1964 m. Kalikas ekranizavo Boriso Balterio apysaką „Iki pasimatymo, berniukai“. Pasakojimas apie pajūrio miestelyje gyvenančius draugus, kurių jaunystę nutraukė karas, sulaukė oficiozinių leidinių kritikos ir netrukus buvo uždraustas. Kaliko filmas „Mylėti...“ ekranuose pasirodė 1968 m., jis buvo be autoriaus sutikimo permontuotas ir sutrumpintas. Kai režisierius kreipėsi į teismą, jam buvo iškelta baudžiamoji byla, o autorinė filmo kopija per kratą atimta. 1971 m. Kalikas emigravo į Izraelį. Autorinę „Mylėti...“ versiją režisierius iš dalies atkūrė tik 1990 metais, konfiskuota kopija taip ir nebuvo rasta. Atkurtame „Mylėti...“ yra ir valdžią papiktinęs epizodas, kuriame apie meilę kalba rusų disidentų itin gerbiamas stačiatikių šventikas ir filosofas Aleksandras Menis. Kaliko filmai dabar laikomi sovietų kino klasika. 1991 m. režisierius sukūrė savo paskutinį filmą – autobiografinį „Ir sugrįžta vėjas...“ („I vozvraščiajetsa veter...“).

Kadras iš Michailo Kaliko filmo „Mylėti..“
Kadras iš Michailo Kaliko filmo „Mylėti..“
Olivier Assayas
Olivier Assayas
Tom Hardy
Tom Hardy
Sergejus Bondarčiukas (Pjeras Bezuchovas) filme „Karas ir taika“
Sergejus Bondarčiukas (Pjeras Bezuchovas) filme „Karas ir taika“
LKS inf.

Mirė kino režisierius Algirdas Dausa

(1940 12 11 – 2017 04 07)

Balandžio 7 dieną, eidamas 77-uosius metus, po ilgos ir sunkios ligos mirė kino režisierius Algirdas Dausa.

 

Algirdas Dausa gimė 1940 m. gruodžio 11 d. Vilniuje. 1965 m. jis baigė Maskvos kinematografijos institutą (VGIK). Kine Dausa debiutavo 1963 m., drauge su režisieriumi Algirdu Tumu sukūręs dokumentinį filmą „Naktis prieš parodos atidarymą“. 1966 m. Dausa sukūrė vieną geriausių savo dokumentinių filmų „Ten, už durų“, pasakojantį apie Panevėžio dramos teatrą ir režisierių Juozą Miltinį.

Živilė Pipinytė

Žvaigždėtas dangus

Audriaus Stonio „Moteris ir ledynas“

Audriaus Stonio filmai atrodo labai asmeniški, nors režisierius tiesiogiai ir nekalba apie save. Matyt, todėl, kad jie skamba kaip dialogas su savimi ar vidinis monologas, tik Stonys vengia žodžių ir dažniausiai kalba vaizdais. Į režisieriaus filmus įeiti paprasta – iš pradžių jie atrodo minimalistiški, kad ir pilni paslapties, bet atviri žvilgsniui. Juose dažnai gali pasijusti kaip literatūros kūrinyje – herojaus vietoje. Bet pilnaverčiais Stonio filmų veikėjais gali tapti debesis, vėjas, lėktuvo sparnas, po vaiko rogutėmis gurgždantis sniegas ar po žydinčiu bijūno krūmu besikapstanti višta. Nors Stonio filmuose ir veikėjai, ir tikrovė atsiveria palaipsniui, režisieriui visada rūpi įvardyti pasaulį, kuris antraip, matyt, ir neegzistuotų, būtų tik blausus moralinio įstatymo mūsų viduje atspindys. Šio įstatymo nuojauta Stonio filmuose yra visada, kaip ir žvaigždėtas dangus. Naujausias režisieriaus filmas „Moteris ir ledynas“, kurio lietuvišką premjerą surengė „Kino pavasaris“, regis, dar labiau priartėjo prie Karaliaučiaus filosofo apmąstymų apie nesuinteresuotą grožį, Dievą ar protą, kuris yra regimybės buveinė, apie klausimus, kuriuos vis dar užduodame gamtai ir sau. Panašūs klausimai nuolat skamba Stonio filmuose.

Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Kadras iš filmo „Moteris ir ledynas“
Jonas Ūbis

Laiko idealai

Krėsle prie televizoriaus

Rašytojas ir kultūros tyrinėtojas Andrejus Gorčakovas (Olegas Jankovskis) atvyksta į Italiją ieškoti kadaise čia gyvenusio XVIII a. rusų kompozitoriaus pėdsakų. Gorčakovui padedanti vertėja Judženija bando suprasti jo nuotaikas. Gorčakovas jaučiasi svetimas Italijoje, bet ir grįžti namo negali. Jis susidraugauja su kelionėje sutiktu Domeniku, kurį visi laiko bepročiu. Šis sako, kad pasaulį gali išgelbėti tik pasiaukojimas, o rašytoją vis labiau užvaldo tėvynės ilgesys...

Taip trumpai galima nusakyti pirmąjį savanoriškoje tremtyje kurtą Andrejaus Tarkovskio filmą „Nostalgija“ (LRT Kultūra, 8 d. 21 val.). Gorčiakovas filme – lyg režisieriaus alter ego. 1984 m. kalbėdamasis su Gideonu Bachmanu apie „Nostalgijos“ kūrimą, Tarkovskis sakė: „Man svarbiausia – nebūti suprastam visų. Jei filmas yra meno forma (esu įsitikinęs, kad galime tam pritarti), tada reikia nepamiršti, kad meno kūrinys nėra vartojimo prekė. Jis greičiau yra kūrybos maksimumas, išreiškiantis savo epochos idealus. Meno kūrinį kuria laiko, kuriame gyvename, idealai. Jie niekad netaps prieinami visiems. Tam, kad bent kiek prie idealų priartėtų, žmogus turi augti ir tobulėti dvasiškai.“

„Nostalgija“
„Nostalgija“
„Pabandom iš naujo“
„Pabandom iš naujo“
„Dangoraižio apiplėšimas“
„Dangoraižio apiplėšimas“
„Tuštybės mugė“
„Tuštybės mugė“

Esu kuklus – noriu tik pakeisti pasaulį

Aki Kaurismäki apie filmą „Kita vilties pusė“

Naujas suomių režisieriaus Aki Kaurismäki filmas „Kita vilties pusė“ („Toivon tuolla puolen“, Suomija, Vokietija, 2017) šiemet Berlinalėje pelnė prizą už geriausią režisūrą. Filmas rodomas „Kino pavasario“ programoje, netrukus jis pateks ir į kino teatrų repertuarą. Pateikiame Tatjanos Rozenštain pokalbio su režisieriumi Berlyne, vasarį išspausdinto savaitiniame žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
„Kita vilties pusė“
  < PUSLAPIS IŠ 259  >>> Archyvas