Berlinalės laureatai ir atstumtieji
Tarptautinis Berlyno kino festivalis visada pasižymėjo politiniu bei socialiniu angažuotumu. Todėl neabejojau, kad šiemet pagrindinis prizas atiteks moteriai režisierei, juolab kad iš devyniolikos didžiajame konkurse pristatytų filmų keturis ir labai skirtingus režisavo moterys. Vokietės Emily Atef filmas „3 dienos Kiberone“ („3 Tage in Quiberon“) pasakoja apie tris aktorės Romy Schneider 1981-ųjų dienas viename Prancūzijos kurorte, kur ji davė interviu žurnalo „Stern“ žurnalistui.
Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie vieną pirmųjų Amerikos kino kritikų, poetą Harry Alaną Potamkiną (1900–1933), kuris per savo trumpą kritiko karjerą suformulavo net ir dabar aktualius teiginius bei principus. Kaip teigia Brody, dėl estetikos ir politikos, formos ir reprezentacijos, tikrovės ir stiliaus sintezės savo kritiniuose tekstuose ir šiandien Potamkinas būtų laikomas pavyzdiniu kritiku.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Austrų režisierius Michaelis Haneke („Baltas kaspinas“, „Meilė“), kurio naujausias filmas „Laiminga pabaiga“ dar rodomas Lietuvoje, rengiasi kurti serialą „Kelvino knyga“ („Kelvin’s Book“). Tai bus „jaudinanti ir ambicinga istorija“ apie ateitį. Režisierius aiškina, kad norėjo pagaliau papasakoti ilgesnę istoriją, kuri netilptų į tradicinės trukmės filmą. Serialo veiksmas perkels į netolimą ateitį. Grupė jaunuolių sužino stulbinančią tiesą apie tai, kokia iš tikrųjų yra jų valstybė po to, kai jų lėktuvas priverstas nusileisti dėl avarijos. Bus dešimt serialo serijų, jis kuriamas anglų kalba, premjeros data dar nežinoma.
Fatihas Akinas apie filmą „Iš niekur“
Nuo šio penktadienio Lietuvoje rodomas vokiečių režisieriaus Fatiho Akino filmas „Iš niekur“ („Aus dem Nichts“, Vokietija, Prancūzija, 2017). Pernai Kanų kino festivalio konkursinėje programoje rodytas filmas pelnė apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį Diane Kruger. Jos herojė – jauna moteris, keršijanti už vyro ir sūnaus nužudymą.
Krėsle prie televizoriaus
...1969-ųjų pavasarį Viktoras Šklovskis rašo laišką savo paaugliui anūkui iš Jaltos. Čia jis atostogauja ne pirmą kartą ir pastebi, kad per metus užaugo vietinės varnos: „Jos turi savo gyvenimą. Gyvena po šimtą metų, nes neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus. Taip ir auga. Aš jas jau 15 metų matau augančias. Labai norėčiau parašyti (baigti rašyti) knygą ir užaugti. Suprasti, kuo užsiiminėjau visą gyvenimą. Gyvenimas išaugo. Atsirado genetikos, bionikos, kibernetikos. Užaugo piktžolės. Džiaugsmas netapo įvairesnis. Auk, mano berniuk, nebijok gyvenimo.“
„Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“
Naują Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir iki šiol jo garsiausią „Prieš parskrendant į Žemę“ skiria dvylika metų. Būtų galima kalbėti apie pripažinimo, apdovanojimų ir žiūrovų lūkesčių naštą. Tačiau gal būtent dėl tokios ilgos pauzės, kurių režisierius nevengia ir pačiuose savo filmuose, „Nuostabieji lūzeriai“ kuria vieno brandžiausių ir sukaupčiausių pastarųjų metų lietuvių filmų įspūdį, ir ne tik dokumentinio kino erdvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad vien tarptautinės filmavimo komandos sudėtis daro įspūdį (tai bene didžiausias bendros gamybos projektas Europoje, prie filmo kūrimo prisidėjo net aštuonios šalys). Turbūt filmo kūrimo procesas, vadinamoji „virtuvė“ galėtų tapti dar vienu savarankišku filmu.
Iš Berlinalės dienoraščių
Į Berlinalės traukinį šiemet įšokau jam jau pajudėjus, tad įspūdžių ne tiek daug. Kolegos, kaip visada, peikia konkursinę programą, nors, regis, šią savaitę ji jau pasikeitė į geresnę pusę. Kol kas daugiausia kritikų „žvaigždučių“ „Screen International“ žurnale sulaukė festivalį atidaręs Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ ir Aleksejaus Germano jaun. „Dovlatovas“, bet prieš akis – dar penkios įtemptos dienos.
Amerikiečių rašytojas Douglas Kennedy straipsnyje „Kaip film noir paaiškina Donaldą Trumpą“ britų žurnale „New Statesman“ teigia, kad naujojo Amerikos prezidento nuožmus materialistinis baltojo vyro pasaulėvaizdis nėra naujas. Pasak autoriaus, kamuojamas porinkiminių pagirių, jis iškart prisiminė makartizmo laikotarpiu sukurtą Alexanderio Mackendricko „Saldų sėkmės kvapą“ („Sweet Smell of Success“, 1957), kuris atskleidžia, kad socialinis darvinizmas išlieka amerikietiško gyvenimo būdo varomąja jėga.
Krėsle prie televizoriaus
Denis Villeneuve’o „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, 22 d. 23 val.) – šokiruojantis filmas. Jis pasakoja dvi susijusias istorijas, kurių fone – amerikiečių specialiųjų tarnybų karas su meksikiečių narkotikų karteliais. Pirmąją istoriją matome iš FTB agentės Keit (Emily Blunt) perspektyvos. Ji vadovauja greitojo reagavimo būriui. Filmo pradžioje šiai grupei teks vaduoti įkaitus Arizonoje. Kai paaiškėja, kad įkaitų nėra, padėtis tampa dar sudėtingesnė, o Keit atsiduria prie Meksikos sienos. Merginos būrio vadas (Josh Brolin) akivaizdžiai kažką nutyli. Vadą lydi mažakalbis vietinis konsultantas Alechandras (Benicio Del Toro). Tai žmogus be praeities. Gal jis ir yra Sikarijus – samdomas žudikas? Apie tai, koks Alechandro vaidmuo visame šiame galvosūkyje, bus antroji filmo pusė.
Pokalbis su Daniela Vega
Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantastica“, Čilė, JAV, Ispanija, Vokietija, 2017). Pernai jis buvo apdovanotas Berlyno „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų, šiemet nominuotas „Oskarui“ už geriausią filmą ne anglų kalba. Pagrindinė filmo veikėja Marina pakeitė lytį. Ji jaučiasi moterimi ir nori tapti dainininke. Netikėtai mirus Marinos draugui, jauna moteris susiduria ne tik su jo giminių neapykanta bei įtarumu. Marina kovoja už teisę gedėti mylimojo. Pateikiame pokalbių su Daniela Vega, pasirodžiusių internetinėje erdvėje, fragmentus. Su aktore kalbėjosi Marta Bałaga ir Michałas Hernesas.