Jacques’as Audiard’as ir Tilda Swinton apie „Brolius Sistersus“ ir „Suspiriją“
Šį penktadienį kino teatrų repertuare pasirodo du filmai, kurių premjeros įvyko rugsėjį Venecijos kino festivalyje. Tai pirmas anglų kalba kurtas prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmas „Broliai Sistersai“ („The Sisters Brothers“, Prancūzija, Ispanija, Rumunija, JAV, 2018) ir italo Lucos Guadagnino „Suspirija“ („Suspiria“, JAV, Italija, 2018) – kadaise garsaus Dario Argento siaubo filmo perdirbinys.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gruodį kiekvienas leidinys ar su kinu susijusi organizacija skuba išrinkti geriausią metų filmą arba paskelbti pretendentų į įvairius prizus nominantus. Kriterijai patys įvairiausi, bet visi tikisi, kad potencialūs žiūrovai susidomės paminėtais filmais. Paprastai geriausių metų filmų rinkimus pradeda prancūzų žurnalas „Cahiers du cinema“. Reikia turėti omenyje, kad redakcija renkasi tik iš tų filmų, kurie per pastaruosius dvylika mėnesių buvo rodomi Prancūzijos kino teatruose.
Krėsle prie televizoriaus
Amerikiečių nepriklausomasis Jamesas Gray’us laikomas kritikų numylėtiniu. Filmuose jis rodo Niujorką ir asmenines katastrofas išgyvenančius jo gyventojus, nesvarbu, ar tai būtų mūsų laikai („Mažoji Odesa“, „Jardai“, „Dvi meilužės“), ar praeitis („Kartą Niujorke“). 2016 m. pasirodęs Gray’aus filmas „Prarastasis miestas Z“ (TV3, 8 d. 21.45) perkels į Amazonės džiungles.
Nauji filmai – „Mulai“
Martyno Starkaus filmo „Mulai“ (Lietuva, 2018) herojai – trys už narkotikų kontrabandą Peru nuteisti lietuviai ir Toronto kunigas Edmundas Putrimas. Dar vienas filmo veikėjas yra Limos lūšnynai ir spalvingi jų gyventojai. Gyvenimas čia paprastas ir baisus – užklydęs prašalaitis rizikuoja būti nužudytas net dėl gražių batų.
4 savaitės tekstai
Radijo „Svoboda“ tinklalapyje – Aleksandros Vagner interviu su režisiere Agnieszka Holland, baigusia filmuoti „Garethą Jonesą“ (Lenkija, Ukraina, D. Britanija) – filmą apie britų žurnalistą, kuris 4-ajame dešimtmetyje Ukrainoje tapo Holodomoro, Didžiojo Ukrainos badmečio, liudininku.
Europos kino akademijos garbės apdovanojimas – režisieriui Costa-Gavrasui
Gruodžio 15 d. Sevilijoje vyks Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Joje paaiškės geriausi 2018 m. filmai ir jų kūrėjai. Tačiau kai kurie laureatai skelbiami anksčiau. Vienas jų – režisierius Costa-Gavrasas, kuriam bus įteiktas garbės apdovanojimas. Costa-Gavrasas – penktas šį apdovanojimą pelnęs kūrėjas, anksčiau jį yra gavę portugalų režisierius Manoelis de Oliveira, prancūzų aktorius Michelis Piccoli, anglų aktorius Michaelas Caine’as ir lenkų režisierius Andrzejus Wajda.
Graikijoje gimęs Costa-Gavrasas po Antrojo pasaulinio karo kartu su šeima emigravo į Prancūziją. Paryžiuje jis baigė kino mokyklą IDHEC. Didžiajame kine Costa-Gavrasas debiutavo 1965 m. Sébastieno Japrisot romano „Žudikų kupė“ („Compartiment tueurs“) ekranizacija. Prie filmo atsiradimo daug prisidėjo Yves’as Montand’as ir Simone Signoret. Pasaulinę šlovę režisieriui pelnė filmas „Z“ (1969), gavęs du Kanų kino festivalio apdovanojimus ir du „Oskarus“. Tai politinis detektyvas, kurio veiksmas nukelia į neįvardytą Viduržemio jūros šalį rinkimų išvakarėse. 1981 m. Costa-Gavraso filmas „Dingęs“ („Missing“) apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“, 1990 m. „Muzikinė dežutė“ („Music Box“) – Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“.
Dauguma režisieriaus filmų grįsti dokumentiniais faktais ir politiškai angažuoti, bet pirmiausia Costa-Gavrasą domina žmogus, susiduriantis su įvairiais totalitarinės valdžios pasireiškimais. Režiserius rodo, kaip istorija, politika, valdžios institutai veikia individo likimą. Costa-Gavrasas yra Prancūzijos sinematekos (La Cinémathèque Française) prezidentas.
Nauji filmai – „Mergina“
Ko gero, daugelis sutiktų, kad paauglystė gali būti be galo sudėtingas ir dramatiškas amžius. Fizinis, psichologinis ir socialinis brendimas, kartais tiesiog „kietakaktiškas“ idealizmas ir kartėlis, kai supranti, kad pasaulis neatitinka tavo standartų ar idealų, – visa tai gali įstumti į įtemptą nuolatinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais. Viskas gali dar labiau komplikuotis, jeigu supranti, kad dėl vienokių ir kitokių priežasčių neatitinki socialinių normų (o tam priežasčių ne viena ir ne dvi: seksualumas, orientacija, ekonominė, socialinė padėtis etc.).
Pawełas Pawlikowskis apie „Šaltąjį karą“
Šį penktadienį Lietuvos kino ekranuose pasirodo Paweło Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, D. Britanija, Prancūzija, 2018), vienas rimčiausių kandidatų į geriausio Europos filmo apdovanojimą. Filmo premjera įvyko Kanuose, kur Pawlikowskis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.
Krėsle prie televizoriaus
Žiūrėdamas žinias ar klausydamasis įvairių analitikų (gaila, bet kalbantieji Lietuvos televizijose dažniau primena propagandistus), dažnai pagalvoju, kaip jautėsi žmonės kad ir 1939-ųjų pradžioje, kokias mintis jiems sukeldavo kariuomenių paradai ir juos stebintys prezidentai, generolai, vyskupai ir džiugiai nusiteikę miestelėnai. Ką jie jautė žiūrėdami maršais įgarsintą kino kroniką? Ar jie suprato, kas atsitiks netrukus, ar ruošėsi tam, ar stūmė nemalonias mintis kuo toliau ir bandė pasitikėti politikų žodžiais?
„Skalvija“ rodo „Blondinės meilę“
Gruodžio 2 ir 9 d. Kino klasikos vakaruose „Skalvija“ kartu su Čekijos Republikos ambasada rodo Milošo Formano „Blondinės meilę“ („Lásky jedné plavovlásky“, Čekoslovakija, 1965) – vieną garsiausių čekų Naujosios bangos filmų.
„Blondinės meilės“ sumanymas gimė, kai režisierius išgirdo istoriją apie Prahoje pasiklydusią provincialę, kuriai neseniai sutiktas vyriškis davė neegzistuojantį adresą. Formanas nusprendė šį anekdotą praturtinti spalvingomis detalėmis ir sukurti pasakojimą apie absurdišką jaunų Čekoslovakijos gyventojų kasdienybę. Aštuoniolikmetė Andula (Hana Brejchová) gyvena provincijos mieste, kuriame katastrofiškai stinga jaunų vyrų. Ji dirba fabrike, gyvena bendrabutyje ir kartu su draugėmis svajoja apie meilę. Fabriko direktorius prisiprašo, kad į miestą atsiųstų būrį kareivių, ir surengia šokių vakarą, bet atvyksta ne jauni šauktiniai, o tingūs ir nebejauni rezervininkai, kurie jaunoms darbininkėms entuziazmo nekelia. Tačiau Andula susidomi vakarėlyje grojančiu pianistu. Milda (Vladimír Pucholt) gyvena Prahoje ir mielai praleidžia naktį su Andula. Ji nesiliauja galvojusi apie Mildą ir vieną dieną vyksta į Prahą ieškoti savo meilės. Andulos neviltį, susidūrus su iliuzijų žlugimu ir Mildos tėvais, Formanas rodo ir komiškai, ir kartu pagarbiai. Emocinis dviprasmiškumas tarsi pabrėžia, kad Andula bet kokia kaina stengiasi pabėgti nuo kasdienybės marazmo.