7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvenimo menas

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Kinas Rodo TV
„Didysis meistras“
„Didysis meistras“

Žiūrėdamas žinias ar klausydamasis įvairių analitikų (gaila, bet kalbantieji Lietuvos televizijose dažniau primena propagandistus), dažnai pagalvoju, kaip jautėsi žmonės kad ir 1939-ųjų pradžioje, kokias mintis jiems sukeldavo kariuomenių paradai ir juos stebintys prezidentai, generolai, vyskupai ir džiugiai nusiteikę miestelėnai. Ką jie jautė žiūrėdami maršais įgarsintą kino kroniką? Ar jie suprato, kas atsitiks netrukus, ar ruošėsi tam, ar stūmė nemalonias mintis kuo toliau ir bandė pasitikėti politikų žodžiais?

 

Wong Kar Wai filmo „Didysis meistras“ (LNK, gruodžio 5 d. 22.30) veiksmas prasideda 1936-aisiais, japonų invazijos į Kiniją išvakarėse. Pagrindinis filmo veikėjas – kung fu legenda Ip Manas, beje, Bruce’o Lee mokytojas. Tačiau Wong Kar Wai nekūrė tradicinio biografinio filmo. Tony Leung Chiu Wai vaidinamas Ip Manas, regis, pats pasyviausias filmo, kuriame galime stebėti daugybę kovų, veikėjas. Juolab kad „Didžiojo meistro“ pabaigoje apie Ip Maną žinosime ne ką daugiau nei pradžioje. Melancholiškąjį režisierių labiau domina epochos pabaiga. Tai pasakojimas apie išdavystę, garbę ir meilę, kurio fone – karas ir okupacija. Ip Manas režisieriui įdomus kaip liudininkas, o ne kaip istorinė figūra. Wong Kar Wai susitelkia į savo herojaus gyvenimo stilių, gebėjimą jį paversti meno kūriniu. Rytuose gyvenimo kaip meno idėja atsirado dar XIV a., kai elito dalimi galėjo tapti tik gerai išsilavinęs valdininkas, eruditas, pasižymintis rafinuotu skoniu, kuris dar kartu buvo ir menininkas bei kolekcininkas, o ryšio tarp meno ir kasdienio gyvenimo būta labai glaudaus.

 

„Didysis meistras“ prasideda įspūdinga, bene penkias minutes trunkančia kova lyjant. Nors Ip Manui tenka gintis nuo keliolikos užpuolikų, režisierius sugebės parodyti, kaip lietaus lašai krinta nuo baltos meistro skrybelės lyg ašaros. Todėl filmas atrodo gana paradoksalus, nes meistrystę Wong Kar Wai rodo ne tik kaip tobulą tikslumą, bet ir kaip subtilų jausmingumą bei ištikimybę principams (Ip Manas atsisako kolaboruoti su japonais). Neišsakytos Gong Er (Ziyi Zhang) meilės tema tik pratęsia šią temą. Nors Ip Mano biografija pateikiama fragmentiškai, režisierius nuosekliai formuluoja esmę: politinius klausimus filme dažnai iliustruoja kulinarinės metaforos, siuvinėti bateliai gali būti išraiškingesni už kieno nors veidą, o sruvenančio cigaretės dūmo persmelktas oras primena, kad Wong Kar Wai kine visada svarbios keturios stichijos, iš kurių sudarytas pasaulis.

 

Alejandro Gonzálezą Iñárritu taip pat galima pavadinti režisieriumi kaligrafu. „Oskarais“ apdovanotame filme „Hju Glaso legenda“ (LNK, šįvakar, 30 d. 21 val.) jis nuosekliai tyrinėja, ką gali žmogus, susidūręs akis į akį su gamta. Legenda apie Hugh Glassą grįsto filmo veiksmas rutuliojasi 1823-iųjų žiemą Laukinių Vakarų platybėse. Medžiotoją Hju ir jo vedamą kailių medžiotojų ekspediciją užpuola indėnai, gyvi lieka vos keli, tarp jų ir Hju su sūnumi. Kol visi galvoja, ką daryti toliau, Hju susiduria su meška. Sužeistą Hju ekspedicija palieka, nes netiki, kad išgyvens, ir vyras turės žiemą tris šimtus kilometrų šliaužti įšalusia žeme, kad grįžtų namo. Iš visko sprendžiant, jį veda noras atkeršyti ir meilė. Tarp šių dviejų jausmų ir rutuliojasi filmo istorija. Kartu ir tarp dviejų žanrų konvencijų – klasikinio vesterno bei intymios dramos. Kad atskleistų žiūrovams veikėjo psichiką, jo motyvus, režisierius prikaišiojo į filmą daug retrospekcijų. Jose gausu praeities šmėklų ir gana pigios metafizikos, bet tai Holivudas, o ne Honkongas. Tai ne Tony Leung Chiu Wai, o Leonardo DiCaprio, kuris susikaupęs ir tiksliai vaidina viską, kas ištinka jo personažo kūną – sužalotą, sutinusį, kruviną ir pūvantį. Jis vaidina žmogų, kuris pirmiausia kovoja ne su pasauliu, o su savimi. Ir, regis, mėgaujasi visomis kančiomis, kurios teoriškai galėjo ištikti jo personažą. Beje, filmo reklamuotojai visaip pabrėžė, ką teko išgyventi Holivudo žvaigždei, kuris, regis, taip pat norėtų savo gyvenimą paversti menu. Tačiau filmo veikėja tapo ir Emmanuelio Lubezkio kamera, kuri „matoma“ kiekvienoje scenoje, kiekviename kadre.

 

„Hju Glaso legenda“ greičiausiai suerzintų Stokholmo šiuolaikinio meno muziejaus direktorių Kristianą (Claes Bang) – Kanų „Auksine palmės šakele“ pernai apdovanoto Rubeno Östlundo filmo „Kvadratas“ („LRT Plius“, 5 d. 21.30) veikėją. Filmo pradžioje matome sceną, kurioje šis visų numylėtinis duoda interviu amerikiečių žurnalistei En (Elisabeth Moss). Režisierius, regis, iškart viską paaiškina: „Kvadratas“ yra satyra apie elitinio meno pasaulį, bet kartu ir pasakojimas apie tai, kad nepaisant geriausių norų žmonės nesugeba susišnekėti.

 

Instaliacija „Kvadratas“, kurią savo galerijoje pristato Kristianas, yra ir jį sukūrusio menininko manifestas, mat kvadratas – pagarbos ir tolerancijos vieta, kur niekas neturi teisės atsisakyti padėti kitam. Žinoma, daugelis supranta, kad tai dar viena utopija. Pamažu tai ima aiškėti ir Kristianui, kuris pasirengęs viskam, kad tik „parduotų“ parodos idėją viešųjų ryšių specialistams, rėmėjams ir masinei auditorijai.

 

Režisierius ne tik šaiposi iš šiuolaikinio meno, bet ir rodo dviprasmiškas situacijas, į kurias nuolat patenka politinio korektiškumo įsikūnijimas Kristianas. Jos užgriūva veikėją tarsi lavina. Taip Ostlundas atskleidžia ne tik meno pasaulio, bet ir savo gyventojus globojančios valstybės, kurioje visuomenės ir individo interesai ne visada tapatūs, valdymo paradoksus. Mano galva, režisierius tai daro pernelyg prikišamai ir ištęstai, tad metafora apie visuomenei kultūros primetamas tolerancijos ribas pakimba ore ir skamba, sakyčiau, publicistiškai.

 

Visuomenę, kuri jau formuojasi mūsų akyse, nes su didžiuliu pagreičiu savanoriškai netenka privatumo, pagal Philipo K. Dicko apsakymą 2002 m. sukurtame fantastiniame filme „Įspėjantis pranešimas“ (BTV, šįvakar, 30 d. 21 val.) rodo Stevenas Spielbergas. Jis nukelia į 2054 metus, į Vašingtono nusikaltimų prevencijos skyrių. Jo darbuotojai remiasi eksperimentine psichikos technologijų programa ir gali sužinoti apie dar nepadarytą nusikaltimą bei suimti įtariamąjį. Sistema dirba idealiai, bet, pasirodo, baisiausia, kai esi kaltinamas žmogžudyste, kurios dar nepadarei. Į tokią situaciją patenka ir šio skyriaus komisaras Džonas Andertonas (Tom Cruise). Po pusantros paros jis turi užmušti žmogų, kurio nepažįsta. Džonas nori išsiaiškinti tiesą, prasideda gaudynės... Spielbergas ir operatorius Januszas Kaminskis pasitelkė atmintį apie film noir ir sukūrė vizualiai įtaigią ateities viziją. Ateitis filme niūri ir primena sapną, kurį iškart norisi pamiršti.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Didysis meistras“
„Didysis meistras“
„Hju Glaso legenda“
„Hju Glaso legenda“
„Kvadratas“
„Kvadratas“