7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Ties kičo ir santūrumo riba

Pawełas Pawlikowskis apie „Šaltąjį karą“

Nr. 39 (1276), 2018-11-30
Kinas
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“

Šį penktadienį Lietuvos kino ekranuose pasirodo Paweło Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, D. Britanija, Prancūzija, 2018), vienas rimčiausių kandidatų į geriausio Europos filmo apdovanojimą. Filmo premjera įvyko Kanuose, kur Pawlikowskis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.

 

Režisierius gimė 1957 m. Lenkijoje. Būdamas keturiolikos kartu su motina išvyko į Didžiąją Britaniją, trumpai gyveno Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, vėliau Londone ir Oksforde studijavo literatūrą bei filosofiją. Oksforde jis lankė ir kino kursus. 1986 m. tapo BBC stažuotoju ir pradėjo kurti dokumentinius filmus. Garsiausi iš jų pasakoja apie Rusiją. Tai 1990 m. pasirodęs „Maskva – Petuškai“ („From Moscow to Pietushki with Benny Yerofeev“, 1990) – rašytojo Venedikto Jerofejevo portretas, 1995 m. „Keliaujant su Žirinovskiu“ („Tripping with Zhirinovsky“) – sarkastiškas pasakojimas apie laive rinkimų kampaniją surengusį skandalingąjį rusų politiką. Pirmą vaidybinį pilno metražo filmą „Paskutinis išėjimas“ („Last Resort“, 2000) Pawlikowskis sukūrė būdamas keturiasdešimt trejų ir buvo įvertintas BAFTA apdovanojimu „daugiausia vilčių teikiančiam kūrėjui“. Tačiau tarptautinį pripažinimą jam pelnė „Mano meilės vasara“ („My Summer of Love“, 2004) – dviejų iš skirtingų sluoksnių kilusių merginų meilės istorija, kuri 2005 m. gavo BAFTA apdovanojimą geriausiam metų britų filmui. Kitą filmą „Moteris iš penkto kvartalo“ („La Femme du V-ième“) jis kūrė Paryžiuje, po pertraukos, susijusios su sunkia žmonos liga ir jos mirtimi. 2013 m. pasirodė Pawlikowskio Lenkijoje kurtas filmas „Ida“, pelnęs ne vieno kino festivalio prizą ir „Oskarą“ geriausiam filmui užsienio kalba.

 

Pateikiame Pawlikowskio pokalbio su pagrindinį vaidmenį „Idoje“ sukūrusia Agata Trzebuchowska fragmentus. Pokalbį vasarą išspausdino žurnalas „Przekrój“.

 

Kodėl Tave taip jaudina komunistų valdymo laikotarpis, kurį dauguma lenkų norėtų pamiršti?

Jame yra kažkas išraiškinga ir epiška. Tai buvo laikai, kai istorija spaudė individą, žmonių figūros buvo stiprios ir ryškios. Kiekvienas sprendimas buvo svarbus ir galėjo sukelti rimtų pasekmių. Buvo galima kažkuo patikėti, kažką įsimylėti, dėl kažko angažuotis ir su tuo likti ilgam. Dabar mus veikia pernelyg daug dirgiklių, esame apsiausti informacijos. Dramaturgijos požiūriu mūsų blanki, taki tikrovė menkai patraukli. Žinoma, tai tam tikras eskapizmas. Anie laikai nėra pasaulis, kuriame norėčiau gyventi, bet jame man gerai sekasi išgalvoti istorijas. Be to, jis mane traukia vizualiai. Nereikalingų garsų ir spalvų trūkumas kuria peizažą, kuriame jaučiuosi gerai. Tai lengvai perkeliama į filmą. Keliomis išraiškos priemonėmis gali sukurti emociją, pakeisti nuotaiką.

 

Ar dilemos, su kuriomis susiduriame dabar, nedomina?

Nežinau, kaip prie jų prieiti. Bet pažįstu daug jaunų kūrėjų, kurie tai moka padaryti. Mane suformavo neorealizmas, Naujoji banga, 8-ojo dešimtmečio amerikiečių nepriklausomųjų kinas. Ten atradau grožį ir įsimylėjau kiną. Bijau, kad liksiu jam ištikimas.

 

Išvykai iš Lenkijos 1971 metais. Kelionė su „Šaltuoju karu“ į 7-ąjį dešimtmetį tai ir kelionė į vaikystę?

Be abejo. Kai išvykau iš Lenkijos, man buvo tik keturiolika, bet vaikystės pasaulis stipriai įsirėžė atmintyje. Dažnai statydamas kadrą jaučiu déjà vu. Šio laikotarpio filmavimas – to, ką jau žinau, atpažinimo žaidimas.

 

Apie „Idą“ sakei, kad tai meilės laiškas Lenkijai. Ar „Šaltasis karas“ – meilės laiškas tėvams?

Nežinau, ar galima pavadinti tai meilės laišku. Mano tėvai galėjo būti ir geresni... Bet taip, tai lyg sveikinimo atvirukas. Tėvams ir Lenkijai. Gal net labiau nei „Idos“ atveju. „Šaltajame kare“ daug lenkiškumo – šalyje, emigracijoje, kaime, muzikoje. Geresnį lenkiškumą reprezentuoja Agatos Kuleszos herojė, ne tokį gerą – Boryso Szyco personažas, tačiau bet kuriuo atveju tai ta Lenkija, kuriai kažkas rūpi. Lenkiški yra ir peizažai, atėję tiesiai iš mano vaikystės. Kaip tas, kuriame filmavome sceną, kai Zulia šoka į vandenį ir plaukdama dainuoja. Nežinau, kaip Joannai Kulig tai pavyko padaryti. Ilgai ieškojome idealios vietos, bet aš ir taip žinojau, kad viskas pasibaigs prie Narvės upės, kuria su tėvu ir pusbroliu Stefanu laivu plaukdavome į Mozūriją. Pamenu keteras, nuo kurių šokinėdavome, banguojančius laukus. Tai buvo mano days of heaven – dangiškos dienos. Apima puikus jausmas, kai gali užfiksuoti ir atkurti kažką, kas taip giliai lindi tavyje.

 

Filmo veikėja yra ir lenkų liaudies muzika.

Kai buvau mažas, per radiją ir televiziją nuolat skambėjo ansamblis „Mazowsze“. Visos tos gegutėlės, širdužėlės man buvo kičo viršūnė. Tada su draugais atradinėjau roko muziką, klausiausi „The Kinks“, „Rolling Stones“, „Small Faces“. Kai prieš porą metų nuėjau į „Mazowsze“ koncertą, jis mane tiesiog sužavėjo. Gyvas dainavimas, choras, gražios aranžuotės, na, ir šokis – kūnų vibravimas erdvėje ir trepsėjimas, nuo kurio kūnas nueina pagaugais. Tai buvo gražu, tai jaudino. Norėjau įspūdžius perkelti į ekraną. Beje, dar prieš kelerius metus „Mazowsze“ bijojo dėl savo ateities, bet dabar po truputį vėl tampa valdžios vizitine kortele. Panašiai kaip filme. Szyco suvaidintas personažas taip pat šiuolaikiškas.

 

Kiek Zulia ir Viktoras turi Tavo tėvų bruožų?

Zulioje yra daug mano mamos. Nors buvo iš kito socialinio sluoksnio, grožiu ir energija ji primena Zulią. Temperamentinga panelė, pirma veikianti ir tik paskui mąstanti, jauniausia šeimoje. Ji visada bėgo iš namų. Slapta mokėsi baleto. Kai tik galėjo, išvyko į Varšuvą, kad užsirašytų į baleto mokyklą. Visą gyvenimą mylėjo vieną tipą, nors turėjo daug nuotykių. Viktoras taip pat primena mano tėvą. Aukštas, tamsus, prieškarinio grožio. Tik tėvas buvo ne muzikas, o gydytojas. Man rūpėjo ne atkurti tėvus, bet parodyti jų ryšio mechanizmus, kurie, panašiai kaip Zulios ir Viktoro, buvo beprotiškai dinamiški. Tėvai išvyko iš Lenkijos, kai jau buvo išsiskyrę, gyveno skirtingose šalyse, išsiskirdavo ir vėl susieidavo iki pat pabaigos. O pabaiga buvo tokia, kokia buvo... Tik tai truko ilgiau nei filme, nes jie buvo kartu keturiasdešimt metų. Jie susipažino labai jauni. Tai buvo ypatinga ir sunki ypatingai sunkių žmonių meilė.

 

„Idą“ ir „Šaltąjį karą“ galima žiūrėti kaip vienas kitą papildančius filmus. Jų tas pats formatas, jie nespalvoti, panašūs kadrai, tik pasakojimo temperatūra kardinaliai skiriasi.

Filmavimo aikštelėje jaučiau abiejų istorijų ryšį. Juolab kad filmavimo grupė buvo ta pati. Tai nuostabi, didelė šeima, visiškai atsidavusi filmui, nors sąlygos anaiptol nebuvo lengvos. Pradėjome filmuoti žiemą, kai buvo minus 25 laipsniai, baigėme vasarą, per pačius karščius. Filmavimas buvo daug sudėtingesnis, bet dvasia panaši. Jei kalbėtume apie formalius skirtumus, „Šaltojo karo“ kadrai gilesni, apšvietimas kontrastingesnis, Paryžiaus scenose beveik „glamūrinis“. Man buvo svarbu, kad iš tų juodos ir baltos neišeitų pilka. Norėjau, kad būtų gilu, intensyvu, beveik „spalvota“, nes tai melodrama iš kūno ir kraujo. Veikėjai chaotiški ir dinamiški. Ypač Zulia. Jos judesys ir muzika priverčia judėti kamerą. O „Ida“ yra kaip malda – statiška, kontempliuojanti.

 

„Šaltasis karas“ – tai pasakojimas apie neįmanomą meilę. Kas ją naikina – žmonės ar politika?

Ir viena, ir kita. Kaip gyvenime. Žmonės dažniausiai ieško vieno paaiškinimo, bet toks retai būna. Zulia ir Viktoras yra iš skirtingų pasaulių. Su tuo susiję jos kompleksai. Jis turi neįgyvendintų ambicijų, jam stinga emocingumo. Jis nori pabėgti iš šalies, jai tas nebūtina. Kai galiausiai jie kartu įsikuria gražiame ir turtingame Paryžiuje, kažkas pradeda gesti. Gyvenimas tremtyje veikia, spaudžia, keičia asmenybę. Jis darosi saldesnis, ji agresyvesnė. Sąmoningai pasirinkau Prancūziją emigracijos vieta. Sunku įsivaizduoti labiau saloninę ir tvankią aplinką, kur kiekviename žingsnyje tau leidžia suprasti, kad esi ne savo namuose. Gali stengtis, o jie gali susidomėti tavimi, nes mėgsta viską, kas egzotiška, bet niekad neturėsi tokių pačių teisių. Tokioje aplinkoje sunku likti savimi, išsaugoti paprastus ir nuoširdžius ryšius.

 

O Zulia labiausiai trokšta tikrumo. Prancūzijoje ji negali būti savimi, tad spjauna į viską ir grįžta į Lenkiją.

Jai meninė pilnatvė tokia pat svarbi kaip kolektyvas. Gal todėl, kad ji kilusi iš „sudėtingos“ šeimos? Ansamblyje „Mazurek“ ji rado ir viena, ir kita. Prieš filmavimą Joanna ilgai repetavo su „Mazowsze“. Kiekvieną savaitę važiavo į repeticijas, kartais likdavo nakvoti ir labai su visais susigyveno. Net yra man sakiusi, kad supranta Zulią, nes pati nepaliktų tokios grupės. Tai tokia didelė, visai nešiuolaikiška šeima, kurioje visi vieni kitais rūpinasi. O jei dar esi ten žvaigždė, tokia vyšnaitė ant torto, kaip Zulia, išvykimas atrodo visai nereikalingas.

 

Ilgai puoselėjai šią istoriją, bet nežinojai, kaip prie jos prieiti. Kas atsitko, kad staiga supratai, jog galėsi ją įgyvendinti?

Man tikrai padėjo „Ida“, nes tai buvo pirmas filmas, kuriame nusprendžiau pasirinkti tokią pasakojimo formą – elipsių naraciją. Nuolat kondensavau siužetą, mėčiau scenas, koncentruodamasis tik į stiprius akcentus. Paaiškėjo, kad toks destiliuotas pasakojimo būdas vis dėlto jaudina. Žinoma, ne visus, bet netikėtai daug žmonių. Tai mane padrąsino tiek, kad nusprendžiau panašiai santūriomis santrumpomis papasakoti „Šaltąjį karą“. Kai buvome festivalyje Teluridėje, savo tėvų istoriją papasakojau Alfonso Cuaronui. Jis pasakė, kad turiu sukurti filmą, kad negaiščiau laiko niekam kitam. Mane rėmė artimieji, bet tik po „Idos“ patikėjau, kad tai pavyks. Manau, kad „Šaltąjį karą“ žiūrės panašiai kaip „Idą“. Pusė žiūrovų apskritai į filmą neis, nes jis išsaugo distanciją. Jame per mažai „kino jausmų“, subjektyvios kameros, aktoriai nesidrasko, neverkia. Nors gal truputį verkia. Ar ne?

 

Nežinau, kas teka Tomaszo Koto veidu, kai jis skambina fortepijonu, prakaitas ar ašaros, bet tai griebia už širdies.

Ašaros, ašaros. Būtent. Galiausiai pasirinkau tą dublį, kuriame jis prakaituoja ir verkia. Viskas šiame filme balansuoja ties kičo ir santūrumo riba. Bet manau, jog daugeliui žiūrovų distancija gali pasirodyti per didelė, kad ši istorija juos sujaudintų. Ir tai gerai. Sunerimčiau, jei filmas patiktų visiems.

 

Parengė K. R.

Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“
Kadras iš filmo „Šaltasis karas“