Amerikiečių nepriklausomasis Jamesas Gray’us laikomas kritikų numylėtiniu. Filmuose jis rodo Niujorką ir asmenines katastrofas išgyvenančius jo gyventojus, nesvarbu, ar tai būtų mūsų laikai („Mažoji Odesa“, „Jardai“, „Dvi meilužės“), ar praeitis („Kartą Niujorke“). 2016 m. pasirodęs Gray’aus filmas „Prarastasis miestas Z“ (TV3, 8 d. 21.45) perkels į Amazonės džiungles. Jis sukurtas pagal 2009 m. išleistą Davido Granno knygą, kurioje suformuluotos naujos hipotezės apie garsiojo britų keliautojo Percy Fawcetto likimą. XX a. pradžioje Fawcettas paskelbė atradęs anksčiau nežinomos indėnų civilizacijos pėdsakus. Tačiau atradimas nesulaukė pripažinimo tarp mokslininkų, kurie indėnus vadino „laukiniais“. Fawcettas nusprendė ieškoti džiunglėse mitinio Eldorado ir taip įrodyti, kad jo teorija teisinga. Gray’us sukūrė gana niūrią odę ambicijoms, stumiančioms žmones į kalnus, kosmosą ar jūrų gelmes, nors „Prarastas miestas Z“, regis, ir apsimeta istoriniu biografiniu filmu. Gal todėl kažkas pavadino filmą nederančiu prie šių dienų kino konteksto ir todėl nuostabiu.
Filmo veikėjas, kurį suvaidino Charlie Hunnamas, atrodo taip, tarsi būtų nužengęs iš Conan-Doyle’io ar Kiplingo knygų. Beje, su pirmuoju jie buvo gerai pažįstami. Jaunystėje karininkas Fawcettas tarnavo Ceilone ir Šiaurės Afrikoje, o būdamas beveik keturiasdešimties nusprendė atsiliepti į britų Karališkosios geografų draugijos kvietimą ir vykti į Pietų Ameriką, kur netrukus galėjo prasidėti Brazilijos ir Bolivijos karas dėl kaučiukmedžių miškų.
Filmo Fosetas turi nubraižyti Amazonės žemėlapį ir pažymėti vietas, į kurias dar nebuvo įžengęs baltasis. Nors ekspedicija truks ne vienus metus, o Foseto žmona Nina (Sienna Miller) yra nėščia, jis sutinka kartu su adjutantu Henriu (Robert Pattinson) plaukti į Braziliją. Akivaizdu, kad filmo herojus kuo toliau, tuo labiau balansuoja ties beprotybės riba. Iš tikrųjų jis ieško ne aukso, bet įrodymo, kad europiečių rasizmas yra niekingas, kad žmonių negalima dalinti į civilizuotus ir laukinius.
„Prarastasis miestas Z“ trunka per dvi valandas, apima dvidešimt herojaus gyvenimo metų. Gray’ui svarbūs visi antrojo plano personažai, padedantys sukurti unikalią filmo atmosferą. Ją kuria ir operatorius Darius Khondji, kurio nufilmuoti kadrai primena klasikinius paveikslus. Nuolat pasikartojantis režisieriaus ir operatoriaus žaidimas su šešėliais suteikia „Prarastajam miestui Z“ haliucinacijos pobūdį, todėl nesunku pasinerti į filmą tarsi į laiko upę.
Tiesos paieškos gali sugriauti likimą. Apie tai iš dalies ir Irano režisieriaus, apdovanoto „Oskaru“, Berlyno „Auksiniu lokiu“ ir kitais svarbiais prizais, Asgharo Farhadi 2016 m. filmas „Komivojažierius“ („LRT Plius“, 12 d. 21.30). Jis prasideda metaforiška scena, kai pagrindiniai filmo veikėjai Emadas ir Rana bėga iš griūvančių namų. Gal prasidėjo žemės drebėjimas, o gal skilusios sienos – tik šalia vykstančios statybos pasekmė. Pora išsinuomoja butą, kurio vienas kambarys užgriozdintas buvusios nuomininkės daiktais. Tačiau kitą dieną, kai vyro nėra namie, į butą įsibrauna nepažįstamasis. Greičiausiai tai tos nuomininkės – prastos reputacijos moters – klientas. Emadas nusprendžia išsiaiškinti, kas atsitiko Ranai, juolab kad įsibrovėlis paliko savo daiktų, o sužeista žmona visiškai užsidarė savyje, nors ir tikisi vyro pagalbos.
Visą likusį filmą Emadas ieškos nepažįstamojo, o paraleliai vyks mėgėjiško teatro repeticijos – filmo veikėjai repetuoja Arthuro Millerio „Komivojažieriaus mirtį“. Tai ne pirmas Farhadi filmas, kuriame herojai bando išsiaiškinti, kas iš tikrųjų įvyko, o režisierius pamažu atskleidžia tamsias žmogaus sielos puses. Farhadi kuria kasdienybės trilerius, manipuliuoja žiūrovais, viename epizode priversdamas žiūrovą patikėti, kad herojus yra auka, o kitame – kad jis budelis. „Komivojažieriuje“ įdomu stebėti, kaip šiuolaikinis inteligentas Emadas taps buku moralistu ir fundamentalistu, o jo ieškomas smulkus prekeivis sužadins gailestį. Farhadi yra ir puikus šiuolaikinio Irano kasdienio gyvenimo stebėtojas, mokantis pasinaudoti kadaise už geležinės uždangos tokia populiaria Ezopo kalba. Kruopščiai apgalvota kiekvienos „Komivojažieriaus“ scenos dramaturgija ir mizanscenos, o dokumentinė filmavimo maniera maskuoja siužeto sąlygiškumą. Tada supranti, kad filmas kalba apie nusivylimą savimi ir tais, kurie šalia tavęs.
Irane tokių filmų kaip Philippe’o de Chauverono „(Ne)tikros prancūziškos vestuvės“ (LRT, 9 d. 21.55), žinoma, nerodo. Šios komedijos siužetas primena barzdotą anekdotą: konservatyvusis ponas Vernėjus (Christian Clavier) turi keturias gražuoles dukras. Viena ištekėjo už žydo, kita už arabo, trečia už kino. Tėvas tikisi, kad bent jaunėlė Lora (Elodie Fontan) pagaliau parves į namus tikrą kataliką. Ji tikrai susižada su kataliku, bet Čarlis (Noom Diawara) yra juodaodis.
Prancūzijoje ši komedija buvo neįtikėtinai populiari. Kiekvienas Vernėjaus susidūrimas su žentais gerai parašytas: su tautybe ir tikėjimu susiję stereotipai iš pradžių tampa ilgų diskusijų objektu, o paskui sugriaunami keliais gegais. De Chauveronas užkabina ne vieną temą: tai ir vaikų auklėjimas, ir svetimi kapitalai, išstumiantys prancūziškus verslus, ir slopinami rasiniai prietarai. Visa tai pridengiama storu humoro sluoksniu. Kartais skamba juokingai, kartais – be galo naiviai, nors sekmadienio vakarą tokie filmai gal net geriau už migdomuosius, ypač jei rengiatės balsuoti už Arvydą Juozaitį. Filmo mintis paprasta: tėvai visada nepatikliai žiūrės į žentus, motinos bus atlaidžios, o dukterys norės būti mylimos. Nesvarbu, kokia to mylinčiojo odos spalva ar tikėjimas.
„LRT Plius“ baigia rodyti Alfredo Hitchcocko retrospektyvą ir pabaigoje siūlo dokumentinį Kento Joneso filmą „Hičkokas ir Triufo“ („LRT Plius“, 8 d. 21 val.). „Hitchcock/Truffaut“ vadinasi ir garsioji knyga, į kurią sudėti François Truffaut pokalbiai su režisieriumi, įrašyti 1962 m. rugpjūčio 14–19 d. Holivude. Knyga dar vadinama „kinematografo biblija“. Ji nenusibosta ir kiekvienąkart joje randi atsakymus į dar nesuformuluotus klausimus, o kalbant paprasčiau – Hitchcockas joje paaiškina viską ir apie savo filmus, ir apie tai, kaip kuriamas kinas apskritai. Iš esmės Jonesas ir jo bendraautoris Serge’as Toubiana nieko naujo neprideda, bet, matyt, filmas skirtas tiems, kurie knygos neskaitė, nors iš jos ir gimė žanras, kurį dabar vadiname pokalbių su režisieriais knygomis.
Žinoma, be tos knygos nebūtų ir Hitchcocko mito, nes būtent jaunieji „Cahiers du cinéma“ kritikai (Truffaut, Godard’as, Chabrolis, Rivette’as, Rohmeras...) dar 1954-aisiais pradėjo spausdinti tekstus apie didįjį režisierių, meistrą, kino metafiziką Hitchcocką, lygino jį su Dostojevskiu, Thomu Mannu ir kitais pasaulinio masto kūrėjais. Knygos idėja gimė, kai pirmąkart atvykęs į JAV Truffaut suprato, kad Hitchcockas čia laikomas viso labo geru amatininku.
Suprantama, kad jų pokalbių 1962-aisiais niekas nefilmavo. Liko tik garso įrašai, kelios fotografijos. Filme apie Hitchcocką kalba bene dešimt šiuolaikinių kino režisierių, svarstančių, kokią įtaką jiems padarė Hitchcockas, nors klausantis kyla įtarimas, kad pirmiausia jie kalba apie save.
Jūsų – Jonas Ūbis
