Krėsle prie televizoriaus
Adomas Mickevičius buvo ne tik didis poetas, bet ir politikas, revoliucionierius, svajojęs apie suvienytą ir laisvą Europą, rengęs sukilimus ir maištus. Prestižinės Paryžiaus aukštosios mokyklos profesorius, vienas labiausiai išsilavinusių savo epochos žmonių, jis susižavėjo iš Lietuvos provincijos atvykusiu šlėktele Towianskiu ir tapo aktyviu šio įkurtos sektos nariu.
Lietuvoje rodomas naujausias Larso von Triero filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, 2018) sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieniems filmas pasirodė baisus ir žiaurus, kitus prajuokino. Apie tai, kas vyko filmavimo aikštelėje, su aktoriais pasikalbėjo Stanislavas Zelvenskis. Jo pokalbį, išspausdintą „AfišaDaily“, pateikiame sutrumpintą.
Jacques’as Audiard’as ir Tilda Swinton apie „Brolius Sistersus“ ir „Suspiriją“
Šį penktadienį kino teatrų repertuare pasirodo du filmai, kurių premjeros įvyko rugsėjį Venecijos kino festivalyje. Tai pirmas anglų kalba kurtas prancūzų režisieriaus Jacques’o Audiard’o filmas „Broliai Sistersai“ („The Sisters Brothers“, Prancūzija, Ispanija, Rumunija, JAV, 2018) ir italo Lucos Guadagnino „Suspirija“ („Suspiria“, JAV, Italija, 2018) – kadaise garsaus Dario Argento siaubo filmo perdirbinys.
Pagal užsienio žiniasklaidą
Gruodį kiekvienas leidinys ar su kinu susijusi organizacija skuba išrinkti geriausią metų filmą arba paskelbti pretendentų į įvairius prizus nominantus. Kriterijai patys įvairiausi, bet visi tikisi, kad potencialūs žiūrovai susidomės paminėtais filmais. Paprastai geriausių metų filmų rinkimus pradeda prancūzų žurnalas „Cahiers du cinema“. Reikia turėti omenyje, kad redakcija renkasi tik iš tų filmų, kurie per pastaruosius dvylika mėnesių buvo rodomi Prancūzijos kino teatruose.
Krėsle prie televizoriaus
Amerikiečių nepriklausomasis Jamesas Gray’us laikomas kritikų numylėtiniu. Filmuose jis rodo Niujorką ir asmenines katastrofas išgyvenančius jo gyventojus, nesvarbu, ar tai būtų mūsų laikai („Mažoji Odesa“, „Jardai“, „Dvi meilužės“), ar praeitis („Kartą Niujorke“). 2016 m. pasirodęs Gray’aus filmas „Prarastasis miestas Z“ (TV3, 8 d. 21.45) perkels į Amazonės džiungles.
Nauji filmai – „Mulai“
Martyno Starkaus filmo „Mulai“ (Lietuva, 2018) herojai – trys už narkotikų kontrabandą Peru nuteisti lietuviai ir Toronto kunigas Edmundas Putrimas. Dar vienas filmo veikėjas yra Limos lūšnynai ir spalvingi jų gyventojai. Gyvenimas čia paprastas ir baisus – užklydęs prašalaitis rizikuoja būti nužudytas net dėl gražių batų.
4 savaitės tekstai
Radijo „Svoboda“ tinklalapyje – Aleksandros Vagner interviu su režisiere Agnieszka Holland, baigusia filmuoti „Garethą Jonesą“ (Lenkija, Ukraina, D. Britanija) – filmą apie britų žurnalistą, kuris 4-ajame dešimtmetyje Ukrainoje tapo Holodomoro, Didžiojo Ukrainos badmečio, liudininku.
Europos kino akademijos garbės apdovanojimas – režisieriui Costa-Gavrasui
Gruodžio 15 d. Sevilijoje vyks Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Joje paaiškės geriausi 2018 m. filmai ir jų kūrėjai. Tačiau kai kurie laureatai skelbiami anksčiau. Vienas jų – režisierius Costa-Gavrasas, kuriam bus įteiktas garbės apdovanojimas. Costa-Gavrasas – penktas šį apdovanojimą pelnęs kūrėjas, anksčiau jį yra gavę portugalų režisierius Manoelis de Oliveira, prancūzų aktorius Michelis Piccoli, anglų aktorius Michaelas Caine’as ir lenkų režisierius Andrzejus Wajda.
Graikijoje gimęs Costa-Gavrasas po Antrojo pasaulinio karo kartu su šeima emigravo į Prancūziją. Paryžiuje jis baigė kino mokyklą IDHEC. Didžiajame kine Costa-Gavrasas debiutavo 1965 m. Sébastieno Japrisot romano „Žudikų kupė“ („Compartiment tueurs“) ekranizacija. Prie filmo atsiradimo daug prisidėjo Yves’as Montand’as ir Simone Signoret. Pasaulinę šlovę režisieriui pelnė filmas „Z“ (1969), gavęs du Kanų kino festivalio apdovanojimus ir du „Oskarus“. Tai politinis detektyvas, kurio veiksmas nukelia į neįvardytą Viduržemio jūros šalį rinkimų išvakarėse. 1981 m. Costa-Gavraso filmas „Dingęs“ („Missing“) apdovanotas Kanų „Auksine palmės šakele“, 1990 m. „Muzikinė dežutė“ („Music Box“) – Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“.
Dauguma režisieriaus filmų grįsti dokumentiniais faktais ir politiškai angažuoti, bet pirmiausia Costa-Gavrasą domina žmogus, susiduriantis su įvairiais totalitarinės valdžios pasireiškimais. Režiserius rodo, kaip istorija, politika, valdžios institutai veikia individo likimą. Costa-Gavrasas yra Prancūzijos sinematekos (La Cinémathèque Française) prezidentas.
Nauji filmai – „Mergina“
Ko gero, daugelis sutiktų, kad paauglystė gali būti be galo sudėtingas ir dramatiškas amžius. Fizinis, psichologinis ir socialinis brendimas, kartais tiesiog „kietakaktiškas“ idealizmas ir kartėlis, kai supranti, kad pasaulis neatitinka tavo standartų ar idealų, – visa tai gali įstumti į įtemptą nuolatinį konfliktą su savimi ir aplinkiniais. Viskas gali dar labiau komplikuotis, jeigu supranti, kad dėl vienokių ir kitokių priežasčių neatitinki socialinių normų (o tam priežasčių ne viena ir ne dvi: seksualumas, orientacija, ekonominė, socialinė padėtis etc.).
Pawełas Pawlikowskis apie „Šaltąjį karą“
Šį penktadienį Lietuvos kino ekranuose pasirodo Paweło Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“ („Zimna wojna“, Lenkija, D. Britanija, Prancūzija, 2018), vienas rimčiausių kandidatų į geriausio Europos filmo apdovanojimą. Filmo premjera įvyko Kanuose, kur Pawlikowskis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.