Jis labai juokingas, geras ir mielas

Lietuvoje rodomas naujausias Larso von Triero filmas „Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, Danija, Vokietija, Prancūzija, Švedija, 2018) sulaukė prieštaringų vertinimų. Vieniems filmas pasirodė baisus ir žiaurus, kitus prajuokino. Apie tai, kas vyko filmavimo aikštelėje, su aktoriais pasikalbėjo Stanislavas Zelvenskis. Jo pokalbį, išspausdintą „AfišaDaily“, pateikiame sutrumpintą.

 

Ar tikėjotės, kad filmas taip supriešins žiūrovus? Kai kurie reaguoja labai nervingai.

 

Anne Sofie Gråbøl: Taip, aš tikrai laukiau, kad filmas sukels prieštaringas reakcijas. Bet juk taip paprastai ir būna su von Triero filmais.

 

Siobhan Fallon Hogan: Iš anksto žinai, į ką veliesi: jis nebijo eiti ten, kur dar nebuvo įžengusi žmogaus koja, ir tai visada išbandymas žiūrovui. Apskritai von Trieras nepasikeitė – pasikeitė klimatas. Visi tapo pernelyg jautrūs, nieko dabar negalima, o moterų klausimas toks skausmingas. Bet juk filme daug humoro, po komandos „Nufilmuota“ mes pradėdavome kvatoti.

 

Ne kartą esate su juo dirbę. Sako, tai nebūna paprasta.

 

Siobhan Fallon Hogan: Taip, tai mūsų trečias bendras filmas, bet ir dabar, kaip ir „Dovilyje“ ar „Šokančioje tamsoje“, dirbti su Larsu buvo vienas malonumas. Su juo visada jautiesi atsipalaidavęs, juo pasitiki. Jis neišjungia kameros, kol nesuvaidini taip, kaip reikia. Ir kuo vyresni mes visi tampame, kuo labiau pažįstame Larsą, tuo labiau jį mylime ir vertiname. Aš kiekvieną kartą galvoju: kaip man pasisekė! Jo filmavimo aikštelėje nuostabi atmosfera. Tai jaučia visi, nepriklausomai nuo profesijos.

 

Bruno Ganzas: Prieš prasidedant filmavimaviui, likus maždaug trims mėnesiams, kelias dienas praleidome su Larsu svarstydami kiekvieną scenarijaus eilutę.

 

Kokį susidarėte įspūdį?

 

Bruno Ganzas: Larso reputacija ne pati geriausia. Buvau matęs jo filmus, tad buvau pasirengęs sudėtingiems momentams, bet išėjo atvirkščiai – viskas buvo labai miela. Beje, pirmiausia jis pasakė: „Dabar mečiau gerti, bet nežinau, kiek pavyks ištvert ir kas bus filmuojant, tad įspėju, kad būnu labai nemalonus.“ Tačiau man nesvarbu, kaip jam klostosi santykiai su alkoholiu, nežinau, ar filmuojant jis gėrė, bet nė karto nieko panašaus nemačiau, nepajutau ir jis visada buvo ypatingai malonus.

 

O kaip visos tos istorijos?..

 

Siobhan Fallon Hogan: Mano patirtis tik teigiama. Jis labai juokingas ir geras, mielas su visais filmavimo grupės nariais. Kiekvieną kartą, kai girdžiu visa tai, aš tiesiog... tai tikrąja to žodžio prasme paralelinės realybės: tai, ką skaitai, ir tai, ką matai savo akimis.

 

Anne Sofie Gråbøl: Aš taip pat daug ko girdėjau ir kartais man atrodo, kad tai mitas, atsiradęs tuščioje vietoje. Visi tie pasakojimai, koks jis žiaurus su aktoriais, man regis, yra netiesa. Aktoriai dievina Larsą, todėl vėl pas jį grįžta. Jis draugiškas režisierius, tu tampi jo šeimos dalimi. Tas įvykis, apie kurį užsiminėte… Gali būti, kad šis bendradarbiavimas susiklostė nesėkmingai. Bet likusiųjų patirtis kitokia ir labai teigiama. Larsas pasitiki žmonėmis, su kuriais dirba. Jo filmo matymas visada labai aiškus, kiekviena detalė – apgalvota, bet kartu jis pasirengęs ją paaukoti, kad galėtum laisvai reikštis. Jis labai dosnus.

 

Kaip tai pasireiškia?

 

Anne Sofie Gråbøl: Pavyzdžiui, jis nekankina repeticijomis, nenori tavęs pririšti. Jis nori, kad jaustumeisi laisvas ir tiesiogine to žodžio prasme eitum kur panorėjęs, o kamera turės sekti iš paskos. Bet ir operatoriui jis leidžia nukreipti kamerą, kur šiam atrodo reikalinga.

 

Jūsų veikėjos scena viena siaubingiausių filme, joje dalyvauja vaikai. Ar nesuabejojote perskaičiusi scenarijų?

 

Anne Sofie Gråbøl: Priešingai! Mūsų, aktorių, santykiai su personažais beveik sadistiniai. Kam įdomu vaidinti žmogų, kuriam viskas neblogai sekasi? Taip galime likti be darbo. Kiekviena drama, ar Shakespeare’o, ar graikų tragedija, stato žmogų į maksimaliai įtemptą situaciją ir žiūri, kaip jis pasielgs.

 

Kino salėje kai kurie atsisakė žiūrėti sceną, kurioje Džekas šaudo į vaikus.

 

Anne Sofie Gråbøl: Taip, aš juos suprantu. „Namo, kurį pastatė Džekas“ pasaulis be galo neramus, ir tu nesupranti, ar tau juoktis, ar baisėtis. Režisierius priverčia susimąstyti apie save ir tai išmuša iš vėžių.

 

Bruno Ganzas: Kai perskaičiau scenarijų, man kilo klausimų dėl dviejų epizodų: tai scena su krūtimi ir ši scena su vaikais. Aptariau savo abejones su Larsu. Bet jis pasakė: „Tai mano problema, visi kaltins mane, tu niekuo nenusikaltai, nes ne tu tai sugalvojai.“

 

O kokia, jūsų manymu, šių scenų funkcija?

 

Bruno Ganzas: Funkcija? Man regis, klausimas turėtų būti kitoks: kiek toli jis pasirengęs eiti.

 

Siobhan Fallon Hogan: Turėjau problemų dėl tų pačių scenų, bet Larsas mane nuramino. Jis žino, jog esu katalikė, ir pasakė, kad tai juk katalikiškas filmas, nes vaikinas atsidurs pragare. Tad aš matau aiškią žinutę. Nuo to, kaip nugyvensi gyvenimą, priklausys, kur atsidursi pabaigoje. Mūsų laikais žmonės nemėgsta apie tai kalbėti, nes esą viskas sąlygiška. Bet šis filmas tvirtina, kad viskas daugiau nei aišku.

 

Bruno Ganzas: Nepamirškime, kad vis dėlto žiūrime filmą. Tuose filmuose, kuriuos vadina siaubo ar gangsterių kinu, taip pat žudomi žmonės, bet mes nieko neklausiame, tiesiog žiūrime ir sakome, kad tai puiku, kieta ir mums patinka. Šiame filme ta pati medžiaga, tik kitaip pateikta ir skatinanti susimąstyti. Čia žmogžudystė – kažkas kita, ir tai įdomu. Turime reikalą su tokiomis tamsiomis, piktomis materijomis, nuo kurių normalus žmogus stengiasi nusisukti, nes nenori prie to liestis, nenori į tai žiūrėti. Larsas nenori kompromisų, jis daro tai, ką mano esant būtina, ir, žinote, tai labai reta. Jis vertas trupučio pagarbos.

 

Daug kalbama, kad tai labai asmeniškas von Triero filmas. Ar galėtumėte tai pakomentuoti?

 

Bruno Ganzas: Aš? Ne, negaliu.

 

Ta prasme, kad filmas – jo kūrybos komentaras.

 

Anne Sofie Gråbøl: Man tokios mintys taip pat sukosi galvoje. Tai, matyt, ir yra vienas stipriųjų filmo aspektų. Jį galima suprasti, pajausti, suvokti labai skirtingai, be abejo, ir kaip kūrybos komentarą. Bet tai tik vienas ir ne vienintelis iš filmo sluoksnių, jis daug sudėtingesnis. Nenorėčiau visko apibendrinti viena tema ir viena idėja.

 

Ar susimąstėte, kas yra pragaras, kaip jis atrodo?

 

Siobhan Fallon Hogan: Man regis, dauguma labai stengiasi apie tai negalvoti. Man Larso pragaras atrodo labai tikroviškas.

 

Bruno Ganzas: Pragaras! Cha cha. Matyt, pragaro įvaizdis priklauso nuo religijos, nuo to, kaip jį įsivaizdavai būdamas vaikas. Kad ten – ugnis, tamsa... Larso pragaras man padarė didelį įspūdį. Jis juokingas.

 

Ar įspūdis, kad Jūsų personažas kartais pradeda truputį simpatizuoti Džekui, teisingas?

 

Bruno Ganzas: Taip, gali būti, kad kartais Džekas jam patinka. Kartais ne. Filmas nesistengia prasibrauti į pagrindinio veikėjo sielą, paaiškinti jo psichologinę raidą, nuosekliai atvesti prie momento, kai jis sprogs ar pradės ko nors gailėtis. Jokio žiūrovų parengimo, tik vienas aktas paskui kitą. Mums telieka sekti paskui Džeką. Nežinau... Nemanau, kad Larsui patinka žudikai maniakai. Jį domina tamsioji jų pusė, kurią Larsas randa savyje.