Kinas

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Kornélis Mundruczó kurs serialą apie pornoindustriją

Vengrų teatro ir kino režisierius Kornélis Mundruczó („Baltasis šuo“, „Delta“, „Jupiterio mėnulis“) pradėjo naują projektą – serialą apie tarptautinę pornoindustriją, kuris kol kas dar neturi pavadinimo. Serialo prodiuseris – Aleksandras Rodnianskis, prodiusavęs ne vieną Andrejaus Zviagincevo ir Aleksandro Sokurovo filmą bei populiarius serialus, tarp kurių „Mano asmeninis priešas“, „Ypatingos paskirties draugė“, „Kipšai“.

Serialo veiksmas rutuliosis Budapešte, kuris dabar laikomas pasauliniu pornografinių filmų gamybos centru. Veikėjais taps šių filmų prodiuseriai, režisieriai, aktoriai, gydytojai ir vairuotojai. Serialo kūrėjai naudosis medžiaga, kurią Europos žurnalistai surinko kalbėdamiesi su pagrindiniais pornoindustrijos veikėjais Budapešte, Niujorke ir Ibicoje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dietologai perspėja, kad per šventes pavojinga persivalgyti, tik niekas neperspėja, kokį pavojų kelia šventinės lietuviškų televizijų programos. Didžiulės porcijos bukų kalėdinių komedijų ir lietuviškos estrados koncertų, laimingosios Valinskienės bei dar laimingesnių Mildažytės ir virėjos Beatos pasirodymai, manau, kenkia sveikatai, juk net kiekviena persaldinta banalybė privalo turėti ribas. Bandysiu pasiūlyti ko nors aštresnio.

Paolo Sorrentino apie „Silvio“

Šį penktadienį kino teatruose pradedamas rodyti naujausias italų režisieriaus Paolo Sorrentino („Didis grožis“, „Jaunystė“) filmas „Silvio“ („Loro“, Italija, Prancūzija, 2018). Provokuojančioje komedijoje režisierius klausia, kas yra didžiausias geismo objektas, ar galima turėti viską – meilę, pinigus, neribotą valdžią ir pripažinimą. Po šio filmo ne vienas kritikas prabilo apie atgimstantį politinį kiną.

Neringa Kažukauskaitė

Pokalbis su režisieriumi Sergejumi Ursuliaku

Sergejus Ursuliakas geriausiai žinomas kaip televizijos serialo „Likvidacija“ (2007) režisierius. Pokario Odesos nusikaltėlių nuotykiai ir gyvenimo dramos prikaustė didžiulės auditorijos dėmesį. Iki šiol šis filmas yra vienas Odesos pasididžiavimų. Tačiau režisieriaus filmografija kur kas turtingesnė.

Ilona Vitkauskaitė

1. „The Economist“ kalbina šiuo metu turbūt žinomiausią filosofą ir kultūros kritiką Slavojų Žižeką, išleidusį naują knygą „Like a Thief in Broad Daylight“ („Kaip vagis vidury baltos dienos“). Pasak Žižeko, gyvename postžmonijos laikais. Šiuo terminu filosofas visų pirma siekia apibūdinti ne gamybos proceso automatizavimą ar robotizavimą, bet didėjančią mokslo, mašinų ir skaitmeninių medijų reikšmę socialinei kontrolei bei reguliavimui. Išsami visų mūsų veiksmų ir įpročių registracija skaitmeninei mašinai leidžia pažinti mus, net mūsų psichiką geriau, nei patys pažįstame save. Tad visuomenės kontrolei nebereikia taikyti senojo „totalitarinio“ atviro dominavimo būdo – esame manipuliuojami ir kontroliuojami, kai veikiame laisvai, sekdami savo poreikiais ir geismais. Tačiau yra dar viena ypatybė, įteisinanti postžmonijos sąvoką, – tiesioginio ryšio tarp mūsų smegenų ir skaitmeninio tinklo perspektyva. Kai tai atsitiks, pasak Žižeko, prarasime pagrindinę žmogiškąją skirtį – distanciją tarp išorinės realybės ir vidinio gyvenimo. Mintimis ne tik bus įmanoma tikrovės intervencija – mašina galės tiesiogiai žinoti, ką mąstome.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Mirė Kazimierzas Kutzas

Gruodžio 18 d. mirė Kazimierzas Kutzas – vienas iškiliausių lenkų kino ir teatro režisierių, scenaristas, politikos veikėjas. Jis gimė 1929 m. Silezijoje, kuriai skirta svarbi kūrybos ir gyvenimo dalis. Kutzas paliko per šimtą filmų, televizijos spektaklių, teatro pastatymų. 1953 m. jis baigė Lodzės kino mokyklą, dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu kuriant filmus „Karta“ ir „Kanalas“, tačiau jo debiutą palaimino Tadeuszas Konwickis. Kutzas 1959 m. debiutavo filmu „Krzyż Walecznych“, kuris polemizavo su tuometiniu požiūriu į Antrojo pasaulinio karo patirtį, o režisieriui pelnė tobulo realisto, gebančio gilintis į žmogaus psichiką, vardą. 1960 m. pasirodė antras Kutzo filmas „Nikt nie woła“ – vienas originaliausių 7-ojo dešimtmečio ne tik lenkų filmų, kuris kritikuotas už formos eksperimentus ir, regis, tinkamai įvertintas jau tik šiame amžiuje. Šiame filme kartu su operatoriumi Jerzy Wójciku Kutzas parodė dviejų įsimylėjėlių, kuriems milžinišką įtaką padarė karas, psichikos peizažą. Trečiasis filmas „Ludzie z pociągu“ (1961) taip pat kurtas Kutzui sąmoningai polemizuojant su vadinamosios Lenkų kino mokyklos stiliumi ir estetika. Filmuose jis atsisakė romantiškų metaforų ir martirologijos, rėmėsi kasdienio personažų gyvenimo stebėjimu, jo vėlesnių filmų veiksmas taip pat dažnai rutuliojasi provincijos miesteliuose ir kaime, bet jų gyventojus kankina ir egzistenciniai klausimai.

Kas įsiminė 2018-aisiais

Šiemet autorių paprašėme prisiminti penkis didžiausią įspūdį padariusius arba, jų manymu, geriausius šiais metais matytus filmus bei trumpai diagnozuoti ir lietuvių kino būklę, mat būta kaip niekad daug lietuviškų premjerų.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šventinės televizijų programos dvelkia tokia nykuma, kad nori nenori esi priverstas pripažinti, jog pikčiurna Grinčas kartais būna teisus. Negana, kad kalėdinė rinkodaros šventė prasideda iškart po Vėlinių ir kiekviename žingsnyje tau bruka nereikalingus daiktus, tai dar ir televizijos lenktyniauja, kuri pasiūlys daugiau niekalo.

7md inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Gruodžio 15 d. Sevilijoje vyko iškilminga Europos kino akademijos apdovanojimų ceremonija. Daugiau nei trys tūkstančiai akademijos narių jau 31 kartą rinko geriausius metų filmus ir kūrėjus. Šiemet daugiausia apdovanojimų pelnė filmas „Šaltasis karas“.

Geriausiu 2018 m. Europos filmu tapo Paweło Pawlikowskio filmas „Šaltasis karas“. Pawlikowskiui taip pat atiteko geriausio metų režisieriaus apdovanojimas bei apdovanojimas už geriausią scenarijų. Už geriausią moters vaidmenį apdovanota pagrindinį vaidmenį filme sukūrusi Joanna Kulig. Filmą sumontavęs Jarosławas Kamińskis pelnė apdovanojimą už geriausią montažą. 

Geriausia Europos komedija paskelbta Armando Iannucci „Stalino mirtis“. Europos atradimo – FIPRESCI prizas įteiktas belgų režisieriui Lukasui Dhontui už filmą „Mergina“. Geriausiu Europos dokumentiniu filmus išrinktas Jane Magnusson filmas „Bergmanas: lemtingi metai“. Geriausiu pilno metražo animaciniu filmu tapo Raulio de la Fuente’s ir Damiano Nenowo filmas „Dar viena gyvenimo diena“ („Another day of life“). Geriausiu trumpo metražo filmu išrinkti „Metai“ („The Years“, rež. Sara Fgaier).

Jonas Ūbis

Kalėdinio „Kino“ skaitymo malonumai

Manau, kad kalėdinį „Kiną“ ne aš vienas pradedu skaityti nuo tradicinės anketos. Visada įdomu sužinoti ką nors beveik intymaus apie kino kritikų asmenines silpnybes. Juolab kad kritikai dažniausiai ir kaltinami, esą jie išreiškia subjektyvią nuomonę, lyg egzistuotų tai, ką marksistai vadino objektyvia kritika.