Adomas Mickevičius buvo ne tik didis poetas, bet ir politikas, revoliucionierius, svajojęs apie suvienytą ir laisvą Europą, rengęs sukilimus ir maištus. Prestižinės Paryžiaus aukštosios mokyklos profesorius, vienas labiausiai išsilavinusių savo epochos žmonių, jis susižavėjo iš Lietuvos provincijos atvykusiu šlėktele Towianskiu ir tapo aktyviu šio įkurtos sektos nariu. Mickevičius mėgo opiumą, mėgo keliauti, mokėjo pakerėti aukštuomenės moteris, kurių poeto gyvenime buvo daug. Jis buvo vienas pirmųjų, paskelbusių, kad XIX amžius yra moterų išsivadavimo epocha, o moterys pašauktos lygybei. Poeto mirtis Stambule iki šiol yra istorikų diskusijų objektas, nes gali būti, kad jis iš tikrųjų mirė susirgęs cholera, bet gali būti ir kad buvo nunuodytas. Rašytojas Andrzejus Stasiukas sako, kad jei Mickevičius gyventų dabar, tikriausiai užsiimtu repu, nes dar XIX a. sukeldavo klausytojų transą ritmingomis poetinėmis improvizcijomis, kurios dabar būtų pavadintos freestyle’u. Jis piktino pažįstamus, nes rašė kažką panašaus į mokslinės fantastikos kūrinį „Ateities istorija“, kuriame žmonės skraido balionais į kitas planetas ir turi prietaisų, padedančių susikalbėti per atstumą. Visų šių detalių nepamatysite Valdovų rūmuose surengtoje parodoje, skirtoje svarbiausiam Mickevičiaus kūriniui „Ponas Tadas“. Paroda siūlo tradicinį požiūrį į didįjį poetą. Taip paprasčiau, nes galima tiesiog garbinti genijų.
Moterys kūrėjos panašios pagarbos dažniausiai nesulaukia. Skaičiau daugybę tekstų, kuriuose siekiama visaip sukompromituoti rašytoją George Sand, kuri pasiryžo sugriauti vyrų literatūrinės kūrybos monopolį. Užkliūva ir tai, kad ji dėvėjo vyriškus drabužius, kad turėjo daug meilužių. Kai kurie biografai net aiškina, kad Sand sugriovė Fryderyco Chopino gyvenimą, nors liudininkai tvirtino, kad būtent jų meilės ryšys suteikė sunkiai sergančiam kompozitoriui papildomų metų. Tačiau apie Mickevičių filmo ar serialo, matyt, dar teks palaukti, užtat apie Chopiną sukurta ne taip ir mažai. Vieną jų – Jameso Lapino 1991 m. „Ekspromtą“ – šeštadienį (15 d. 23.10) parodys „LRT“.
Sand ir Chopinas susipažino 1838-ųjų vasarą Ferenco Liszto namuose. Sužavėta Chopino muzikos, rašytoja nusprendžia užkariauti jaunojo kompozitoriaus meilę. Sand vaidina Judy Davis, kurios filmų kadaise nekantriai laukdavau, o jautrų, žavų Chopiną – Hugh Grantas. Išoriškai jis nepanašus, bet puikiai dorojasi su romantiško džiovininko vaidmeniu: rafinuotas gestas, kai kosėdamas prisidengia burną ranka, rodo, kad tai tikras dvasios aristokratas.
„Ekspromtas“ – tipiškas angliškas filmas apie menininkų (filme matome Alfredą de Musset, Eugene’ą Delacroix, Marie d’Agoult) gyvenimą, tačiau jame nepristigs humoro, ironijos, pikantiškų detalių bei puikios muzikos, kurią groja Emanuelis Axas ir Philippe’as Entremont’as.
Į XIX a. pradžią nukels ir Bigaso Lunos filmas „Nuoga macha“ („LRT Plius“, 17 d. 21.30). Jis sukurtas pagal Antonio Larretos romaną, pasakojantį apie dailininką Francisco Goyą ir jo santykius su viena įtakingiausių, turtingiausių ir liberaliausių tų laikų moterų – hercogiene Alba. 1802-ųjų liepą ji surengė vakarienę, skirtą naujų rūmų statybos pabaigai. Tarp svečių buvo jos meilužiai – premjeras Manuelis Godoy’us ir Goya. Kitą rytą keturiasdešimtmetė gražuolė rasta savo lovoje negyva. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Aitana Sanchez-Gijon, Jordi Molla, Jorge Perugorria ir Penelope Cruz.
Mano jaunystės metais visi žavėjosi Claude’o Leloucho filmu „Vyras ir moteris“ (1966), pakiliai pasakojančiu paprastą meilės istoriją. Savotišką variaciją šio filmo tema režisierius sukūrė 2015-aisiais. Tai „Vienas plius viena“ (LRT, 16 d. 22.10), kurio veikėjas – garsus kompozitorius Antuanas (Jean Dujardin), rašantis kino muziką. Jis vyksta į Indiją kurti garso takelio indiškai „Romeo ir Džuljetos“ versijai. Ten Antuanas susipažįsta su prancūzų pasiuntinio žmona Ana (Elsa Zylberstein). Moteris planuoja vykti į šalies pietus, pas garsų gydytoją. Ji žavisi Rytų filosofija ir kviečia kompozitorių vykti kartu. Kaip pasakytų vieno garsaus filmo personažas, tai gražios draugystės pradžia.
Adilis El Arbi ir Bilallis Fallahas filme „Juoda“ („LRT Plius“, 19 d. 22.10) perrašė „Romeo ir Džuljetą“ ir perkelė veiksmą į šių dienų Briuselį. Čia gyvena paauglė Mavela, susijusi su juodaodžių jaunuolių gauja „Black Bronx“. Ji susipažįsta su priešiškos arabų gaujos dalyviu Marvanu. Iš pradžių abu jaunieji veikėjai kovoja su savo jausmais, bet galiausiai pasiduoda aistrai, o gaujos pradeda karą. Vienas jo tikslų – nubausti merginą, kurią visi laiko išdavike. „Juoda“ rodo, kaip gyvena žemiausio socialinio sluoksnio žmonės daugiakultūriame mieste.
Theodore’o Melfi „Nematomi skaičiai“ (TV3, 15 d. 22 val.) – tai biografinis filmas apie NASA centre dirbusias juodaodes matematikes ir inžinieres Katherine G. Johnson, Dorothy Vaughan ir Mary Jackson. Kosminiame centre jos pradėjo dirbti 1961 m., kai JAV ir SSRS lenktyniavo savo kosmoso programomis, o JAV dar nebuvo panaikinta rasinė segregacija. Nors filmas pasirodė 2016 m., kai apie viską jau galima kalbėti atvirai, režisierius atsisakė užaštrinti rasines problemas, nors jo herojės, pavyzdžiui, buvo priverstos naudotis tik juodaodžiams skirtu tualetu. Jis tiesiog pasakoja istoriją apie genialią matematikę Ketrin (Taraji P.Henson), rimtą inžinierę Merę (Janelle Monae) ir geros širdies Dorotę (Octavia Spencer), kurios daro viską, kad dar vienas astronautas pakiltų į kosmosą. Tai akivaizdžiai ne į naudą filmui, nes sudėtingi veikėjai, priešingai nei idealūs, visada bus mūsų amžininkai.
Jūsų – Jonas Ūbis
