Kinas

Šiemet autorių paprašėme prisiminti penkis didžiausią įspūdį padariusius arba, jų manymu, geriausius šiais metais matytus filmus bei trumpai diagnozuoti ir lietuvių kino būklę, mat būta kaip niekad daug lietuviškų premjerų.

 

Narius Kairys

Ką mes matome žiūrėdami į gyvūnus? Johnas Bergeris savo programinėje esė „Kam žiūrėti į gyvūnus?“ teigia, kad save pačius. Atrodytų, anokia čia bėda, tačiau iš tiesų antropomorfizuodami gyvūnus mes ne tik atimame iš jų gyvūniškumą, bet ir paverčiame juos tiesiog reginiu savo žvilgsniui. Be kita ko, stebėdami gyvūnus patys jiems tarsi tampame nematomi. Ir štai rezultatas: gyvūnai nyksta, jie nyksta mūsų akyse... Prie gyvūno, kaip reginio, tiražavimo ir eksploatavimo, žinoma, daug prisideda ir kinas. Ir vis dėlto ne kas kitas, o būtent kinas, kuriame stebėjimo procesą medijuoja kamera, gali pasiūlyti kitokio reginio konstravimo bei dekonstravimo režimus, kurie leistų naujai permąstyti gyvūno ir žmogaus santykį antropoceno epochoje bei įsivaizduoti antropocentristinio mąstymo alternatyvą.

 

Sutapimas ar ne, bet šiais metais kino ekranus išvydo trys Lietuvoje kurti filmai, vienu ar kitu aspektu nagrinėjantys gamtos ir žmogaus santykio problematiką. Tai Mindaugo Survilos „Sengirė“, Aistės Žegulytės „Animus Animalis (istorija apie žmones, žvėris ir daiktus)“ bei Rugilės Barzdžiukaitės ir Dovydo Korbos „Rūgštus miškas“. Žiūrint šiuos filmus norisi tikėti, kad pagaliau – bent jau kine – vaduojamės iš provincialaus požiūrio, taikliai išreikšto posakiu „Ne mano daržas, ne mano ožka“, mat šie filmai tarsi byloja priešingą dalyką: „Tavo daržas, tavo ožka.“ Todėl nė kiek nestebina, kad visų trijų filmų, kurių projektus kūrėjai pristatė prieš pusantrų metų, t.y. 2017 m. vasarą, „Meno avilio“ kolektyvo surengtoje kino stovykloje „Sveiki atvykę į antropoceną!“, premjeros įvyko prestižiniuose pasaulio festivaliuose: Tarptautiniame Amsterdamo dokumentinio kino festivalyje, Leipcigo dokumentinio kino festivalyje bei Lokarno kino festivalyje. Taigi, tai puikus Lietuvoje sukurtų filmų – formaliai priskirtinų dokumentinio kino krypčiai – pasiekimas (ką jau kalbėti apie fenomenalią „Sengirės“ sėkmės istoriją Lietuvos kino teatruose), liudijantis, kad esame įdomūs ne tik patys sau, bet ir pasauliui.

 

Neringa Kažukauskaitė

„Aš tik noriu kalbėti tiesą apie žmogaus buvimą“, – sakė apie savo kūrybą didysis švedų režisierius Ingmaras Bergmanas. Jo gimimo šimtmečiui paminėti skirti filmai (ypač Margarethe von Trottos „Ingmaro Bergmano beieškant“, Marie Nyreröd „Bergmano sala“), TV laidos, knygos, straipsniai, žiūrėtos / peržiūrėtos jo paties juostos man tapo turbūt svarbiausiu šių metų kino įvykiu. Atrodytų, net ta šiųmetė proga jį prisiminti yra ne atsitiktinė, o dabar itin aktuali, reikšminga ir skaudžiai primenanti, kaip šiuolaikiniame kino pasaulyje trūksta tokio masto figūros. Jo kino centre – būtent tiesa apie žmogaus buvimą (neparanki ir apeinama, nenorima girdėti šiandien), konfliktai, vykstantys žmogaus sieloje, amžini mūsų vidiniai riksmai ir šnabždesiai apie mirtį, vaikystę ir senatvę, tikėjimo paieškas, meilės santykių sudėtingumą, vienatvę. Bergmano sukurti vieni ryškiausių pasaulio kine moterų paveikslai, kiekvienas šviečiantis lyg deimantas, atskleidžiantys moteryje slypinčią galingą gamtos jėgą.

 

Nudžiugino ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, siekiantis profesionaliai pristatyti ir sudominti publiką kino ištakomis.

 

Metų atradimu man tapo italų režisierės Alice Rohrwacher juostos – tiek per LRT rodytas jos ilgametražis vaidybinis debiutas „Dangiškas kūnas“, tiek mūsų kino sales pasiekęs „Laimingasis Ladzaras“, – išsiskiriančios humaniškumu.

 

Iš matytų lietuviškų premjerų labiausiai įsiminė dokumentiniai ilgametražiai filmai: „Rūta“ (rež. R. Darulis, R. Buožis), „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ (rež. A. Matelis), „Sengirė“ (rež. M. Survila), „Močiute, guten Tag“ (rež. J. ir V. Samulionytės). Lietuviškų filmų premjerų šiemet buvo tikrai gausu. Ar filmų kiekybė teigiamai paveikė filmų kokybę, ar plėtėsi lietuviškas kinas ne tik į plotį, bet ir gilį, kūrybingas naujų išraiškos priemonių ir formų paieškas, svarbias temas? Palikime šį klausimą diskutuoti ilgu šventiniu laikotarpiu.

 

Gediminas Kukta

Didžiąją dalį šių metų geriausiųjų pamačiau Kanų kino festivalyje. Nežinau, ką tai sako apie kino metus apskritai, bet kitąmet, atrodo, reikės ten sugrįžti. Taigi – penketukas.

 

„Degantis“ („Beoning“, rež. Lee Chang-dong). Peržiūra žurnalistams. „Debussy“ salė. Ekrane – festivalio vinjetė. Laipteliai iki „Auksinės palmės šakelės“. „Degantis“ jos negavo. Kaip, beje, ir jokio kito oficialios konkursinės programos prizo. Įvertino tik Tarptautinė kino kritikų aosciacija FIPRESCI. Bet filmas vertas daugiau. Po aštuonerių metų pertraukos sugrįžęs korėjietis sukūrė dramą, detektyvą, trilerį. Žanrai maišosi, išsprūsta. Ne jie čia ir svarbu. Tai – katės ir pelės žaidimas. Tiek herojų tarpusavyje, tiek autoriaus su žiūrovais. Meistriškai režisuotas ir paslaptingas.

 

„Laimingasis Ladzaras“ („Lazzaro felice“, rež. Alice Rohrwacher). „Grand Lumière“ salė. Premjera. Sėdžiu balkone ir nervinuosi, kad ekranas per toli. Jame jau transliuoja raudonąjį kilimą. Kūrybinė grupė lipa laiptais ir žengia į salę. Plojimai. Po filmo – kurtinantys. Nusileidžiu keliomis eilėmis žemiau. Baltas smokingas užstoja vaizdą. Juoda suknelė užsikirtusi šaukia „bravo“. Braunuosi. Parteryje režisierė apkabina aktorių Adriano Tardiolo. Šis santūriai šypsosi. Ta jo šypsena... Joje telpa italų neorealizmas, Renesanso tapyba, šventųjų paveikslėliai. Ovacijos tęsiasi. Filmuoju telefonu. 36 sekundžių įrašas. Dar ir dabar prieš rašydamas įsijungiau.

 

„Ilga dienos kelionė į naktį“ („Di qiu zui hou de ye wan“, rež. Gan Bi). Tai buvo ilga filmo kelionė į mane. Pradžia – vėl Kanuose. Įžanga. Ekrane rašo, kad tai nėra 3D filmas, bet reikia sekti herojų ir, atėjus laikui, užsidėti akinius. Pradžia vargina. Veikėjų dialoguose per daug poezijos. Vaizde kyšo Tarkovskio ausys. Pakylu nuo kėdės ir nusivylęs palieku salę. Praeina pusmetis. Talino kino festivalis. Vakaras po skrydžio. Siaubingai noriu miego, bet suteikiu filmui antrą šansą. Prie salės nerimsta žiūrovas: „O kur, sakykite, 3D akiniai?“ Savanoriai nežino. Likus kelioms minutėms iki seanso – išdalina. Visi užsideda. Tada nusiima. Laukia tos akimirkos. Ji ateina likus valandai iki pabaigos. 3D dalis. Tada įvyksta gražiausi filmo dalykai. Retas šiuolaikinis režisierius taip meistriškai dirba su laiko dimensija.

 

„Namas, kurį pastatė Džekas“ („The House That Jack Built“, rež. Lars von Trier). Ankstus rytas. Valgau kruasaną ir trimis greitais kąsniais užbaigiu prie pat apsaugos. Ši kruopščiai iškrato kuprinę. Merci. Susirenku. Naktį lijo. Raudonasis kilimas šlapias. Lietus nuplaus ir kraujo šliūžę filme. Tą akimirką žudikas maniakas Džekas pasijus beveik išrinktasis. Finale jis net pretenduos į rojų, bet raudonas apsiaustas nutemps į pragaro bedugnę. Aukšto lygio kino pramoga. Citatų ir nuorodų mišrainė. Narcisizmo viršūnė.

 

„Ekstazė“ („Climax“, rež. Gaspar Noé). Kanuose nespėjau ir pamačiau tik „Scanoramoje“. „Vingis“. Nekantrauju. Apie filmą girdėjau daug gerų atsiliepimų, todėl bijau nusivilti. Pagauna nuo pirmų minučių. Istorija apie šokėjus, kurie po repeticijos patys to nežinodami išgeria stipriais narkotikais praskiesto gėrimo, – grynas kino potyris. Jokių filosofijų, antro dugno ir didelių prasmių. Pusantros valandos šiurpais per odą lakstančio draivo. Po seanso einu naktinio Vilniaus gatvėmis, stabteliu prie baro, kuriame kaip tik didžėjauja kolega, bet į vidų neužeinu. Vieno vakarėlio per akis.

 

Ilgesniame sąraše vietos rastų ir trys dokumentiniai filmai – Vitalijaus Manskio „Putino liudininkai“ („Svideteli Putina“), Corneliu Porumboiu „Begalinis futbolas“ („Fotbal Infinit“) ir Nicolas Philibert’o „Kiekviena akimirka“ („De chaque instant“). Šių dienų dokumentikoje, iš kurios vis dažniau eliminuojamas žmogus ir pasakojama peizažais bei balsais už kadro, sprendimas į kadrą grąžinti žmogų, paradoksalu, atrodo net originaliai.

 

Santa Lingevičiūtė

„Tranzitas“ (rež. Christian Petzold). Labai vertinu režisierius, nesivaikančius sensacijų ir madų. Petzoldo kinas – ne lengvam vartojimui, o jei taikytume vartojimo etiketes – ne koks „H&M“ megztinis, bet „Levi’s“. Prekė brangi, užtat veikiančios smegenys ją dėvės ilgai. Man tranzitinė filmo būsena – tarytum skaistykla (kalbant religiniais terminais). Neskaitęs filmo aprašymo ne iš karto suvoki, kad Antrasis pasaulinis karas perkeliamas į šias dienas, betgi ir ne iš karto suvoki, žmogau, kad visas gyvenimas – tarytum pereinamasis laikotarpis: stringi, sukiesi tame pačiame rate ir pats nenori iš jo ištrūkti.

 

„Ramiai sėdintis dramblys“ (rež. Hu Bo). Taip, filmo socialinis kontekstas svarbus. Bet ne vien jis. Nemėgstu ilgos trukmės filmų, nes dažnai jais pabrėžiama režisieriaus poza ar maniera. Šįkart to nepajutau, nes labai aiškiai supratau, kodėl reikalingos beveik keturios valandos. Kad žiūrovas ne staiga, o mažais žingsneliais ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai pajustų bręstančią žmogišką neviltį, iš kurios net ir labiausiai makabriškomis akimirkomis belieka tik bejėgiškai pasijuokti, nes nebeturi jėgų ir prošvaisčių priešintis. Viliuosi, kad negyvenu visuomenės paraštėse, bet pajutau kiekvieną personažą ir nuolat svajoju kada nors pamatyti ramiai sėdintį dramblį.

 

„Tą naktį aš plaukiau“ (rež. Damien Manivel, Kohei Igarashi). Dar dirbau kino festivalyje ir pamenu šio filmo žiūrėjimo aplinkybes: kaip visada, darbų nesimato net horizonto. Filmų, kuriuos reikia peržiūrėti, – taip pat. Bėgu į autobusą pas tėvus ir žinau, kad per tris kelionės valandas kompiuteryje turiu pažiūrėti bent du festivaliui rekomenduotinus filmus. Aišku, jau pavargusi nuo šlamšto, ir šįkart nesitikiu nieko gero, juk vardai nežinomi, juosta nieko nelaimėjusi ir pan. Tačiau įsijungusi kompiuterį tamsiame greitkelyje Vilnius–Panevėžys jau nuo pirmų kadrų pradedu šypsotis. Net graudintis. Mažas vaikas pabunda naktį ir raudonu fotoaparatu fotografuoja savo dinozaurus, piešia piešinį. Ryte, kai jau laikas į mokyklą, tiesiog užmiega padėjęs galvą ant pusryčių stalo ir nuvirsta ant žemės. Pakeliui į mokyklą pakelia sniego senį – ten slėpė savo apelsiną. Suvalgo. Po to eina ne į mokyklą, o ieškoti tėčio darbovietės, nes nupiešė jam žuvytes. Pamestos pirštinės, miegas sniege, erdvės tyrinėjimas priminė mane pačią, kai mažame miestelyje iš mokyklos pėdindavau kelias valandas. Esu pametusi ne tik pirštines, bet ir raudoną šokių būrelio sijonėlį (radau jį kitą rytą prišalusį ant kelio), ir namų raktus, nes tikrinau, ar jie pralenda pro kanalizacijos šulinio skylutę. Filmas mažas kaip ir herojus, be dialogų, bet jų ir nereikia.

 

„Žaidimo taisyklės“ (rež. Jean Renoir, 1939). Noriu atsigręžti ir į praeitį, nes šiuolaikiniame kine užuovėją randu labai retai. Pamenu, dar studijų laikais Londono BFI (Britų kino institutas) ėjau žiūrėti Renoiro retrospektyvos. Po „Žaidimo taisyklių“ vyko labai karšta garsių britų kritikų ir dėstytojų diskusija. Paprastai suformulavus temą mintis buvo maždaug tokia: visi dievina Renoiro „Didžiąją iliuziją“, bet šitą juostą arba mėgsta, arba ne. Prisipažinsiu, tuo metu laikiausi „neutralios“ pozicijos, nes nenorėjau pasirodyti kvaila. Tačiau dabar, vėl ruošdamasi paskaitai, pasižiūrėjau filmą iš naujo ir tiesiog čepsėjau iš malonumo. Toks vizionieriškas tuo metu ir toks savalaikis dabar. Ta kadro gelmė, kai antras (ar net trečias) planas toks pat svarbus kaip ir pirmas. Tema, kamera, vaidyba – you name it. Iki šiol mano vienos mėgstamiausių kino eilučių yra iš šio filmo, kai vakarėliui per daug įsisiautėjus ponas tarnui sako: „Užbaik šitą farsą!“, o tarnas klausia: „Kurį, jūsų didenybe?“

 

„Mirtis Venecijoje“ (rež. Luchino Visconti, 1971). J.M. Coetzee kažkur rašė, kad kuo žmogus senesnis, tuo jo ašaros mažiau turi reikšmės, nes senstantys žmonės vis dažniau apsiverkia, tad į jų ašaras niekas rimtai nebežiūri. Pasirodo ir aš vis dažniau apsiašaroju. Pastarasis kartas buvo kartu su Dirko Bogarde’o herojumi sėdint paplūdimio kėdutėje ir regint priešais save tik ašaromis nusakomą grožį. Argi gali būti gražesnė mirtis?

 

Rasa Paukštytė

Ne šedevrų metas, bet:

„Floridos projektas“ (rež. Sean Baker) – už herojų bėgimą ir pabėgimą nuo sugalvotos tikrovės;

 

„Tolyn į kosmosą“ (rež. Emer Reynolds) – už pagavų ir jaudinantį, be išsidirbinėjimo, pasakojimą, atskleidžiantį turbūt utopiškiausio, „nenaudingiausio“, aistringiausio projekto istoriją. Nuotrauka, kurią atsisukęs į Žemę padarė „Voyager“, „nufotkino“ ne planetą, o gyvenimo prasmę;

 

„Krautuvų valsas“ (rež. Thomas Stuber) – nemėgstu vaidinti, kad žaviuosi „paprastais“ žmonėmis paprastame kine, bet šitas filmas išimtis gal dėl mistifikuojamo, apgaulingo paprastumo;

 

„Kvėpavimas į marmurą“ (rež. Giedrė Beinoriūtė) – sunkus malonumas, sklandus pasakojimas, sklidinas to, ko lietuviškame kine vis mažiau, – apgalvota, rafinuota kino kalba užduodamų nepatogių klausimų be vienprasmiškų atsakymų;

 

„Laiko tiltai“ (rež. Kristinė Briedė, Audrius Stonys) – už įvaizdintą svarstymą, kad geriausi dokumentiniai filmai, sukurti Baltijos šalyse sovietmečiu, yra pirmiausia talentų, o ne susiklosčiusių išorinių aplinkybių rezultatas.

 

Živilė Pipinytė

Šiemet man labai svarbūs Christiano Petzoldo „Tranzitas“, Paulo Thomaso Andersono „Nematomas siūlas“ ir Lucrecios Martel „Zama“, nes šių filmų autoriai, griaudami įsivaizdavimą apie ribotas tradicinio kino pasakojimo galimybes, suteikia jam visiškai naują kvėpavimą. Bet kartu primena, kad gebėjimas vaizdais perteikti veikėjų mintis ir jausmus, su kuriais gali (nori, bijai, dvejoji) susitapatinti, išlieka kino pagrindu. Hu Bo „Ramiai sėdintis dramblys“ rodo begalinės nevilties apimtus šių dienų žmones, klajojančius po Kinijos miestą, tarsi jie būtų „Uliso“ veikėjai. Suvokti jų padėtį ir jausmus – tarsi bandyti pamatyti, kas laukia tunelio gale, nes Hu Bo moka žmoguje įžvelgti tegu ir paskutinę viltį.

 

Ir dar trys aktualūs dokumentiniai filmai. „Begaliniame futbole“ („Fotbal infinit“) Corneliu Porumboiu, pasitelkęs gimtojo miestelio valdininką, kuriantį naujas futbolo taisykles, sukūrė šmaikščią parabolę apie posovietinę visuomenę, vis dar neatsisakančią utopinių idėjų. Milos Turajlic filmo „Kitoje durų pusėje“ herojė – režisierės mama Srbjanka, mokslininkė ir politikė, aktyviai kovojusi už politines permainas Serbijoje. Filme bandoma suprasti, kodėl politinė ir socialinė šalies tikrovė nepateisino pastangų ir vilčių, kokia atsakomybė tenka kiekvienam prisidėjusiajam prie permainų. Vieno Rumunijos miestelio gyventojų tarpukario fotografijos ir už kadro skambantys Holokaustą išgyvenusio žydo gydytojo dienoraščio fragmentai Radu Jude’s filme „Mirusi šalis“ skamba kaip perspėjimas ir rodo, kas atsitinka šaliai, kuri patiki nacionalistais ir jų propaganda, šlovinančia karinę šalies galią.

 

Nemačiau visų šiemet sukurtų lietuviškų filmų, bet bijau, kad matytuose dominuoja proginė konjunktūra, kuri, matyt, ir lemia apgailėtiną daugumos filmų neprofesionalumą. Iš proginių filmų minties gyvumu išsiskyrė nebent Eimanto Belicko „Tumo kodeksas“, kuriame, pasitelkdami Vaižganto gyvenimą ir tekstus, režisierius ir scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė konstatuoja šimtmetį švenčiančios valstybės politikų ir gyventojų proto būseną.

 

Vladas Rožėnas

Be eilės tvarkos penki labiausiai įstrigę metų filmai:

„Nematomas siūlas“ („Phantom Thread“). P.T. Andersonas, kaip visuomet, sukūrė kažką neįtikėtina. Grakštumas narpliojant smulkiausius charakterių bruožus jo filmuose nebestebina. Bet net ir įspūdingoje filmografijoje tai turbūt pirma drama, kurioje su tokiu supratingumu žiūrima į neįmanomus suprasti dalykus. Labai žmogiškas filmas apie žmogiškas klaidas, ydas ir baimes.

 

„Zama“. Lucrecios Martel kinas kompiuterio ekrane man išlikdavo paslaptis. „Kino pavasaryje“ pagaliau pamatęs jos filmą salėje pajaučiau tą stilių. Ir nors vizualiai tai labai preciziškas filmas, lydimas stulbinančio garso montažo (vienas tų retų kartų kine, kai garsas yra lygiavertis vaizdo partneris), salė padėjo labiausiai dėl ritmo. „Zama“ yra filmas apie laukimą, kol baigsis stoviniavimas, dokumentavimas bei pliurpimas ir pagaliau prasidės gyvenimas. Kinas, atlyginantis už kantrybę.

 

„Pirmoji reformuota bažnyčia“ („First Reformed“). Šaltas ir statiškas Paulo Schraderio filmas įvelka jau ne kartą matytą tikėjimo krizės istoriją į šiek tiek modernesnį drabužį. Lyginimai su Bergmano „Žiemos šviesa“ pagrįsti, bet, jei atvirai, tikėjimo (turiu omenyje tikėjimą nebūtinai Dievu, bet gerumu, ateitimi, prasme) tema tokia universali, kad būtų keista dėl to purkštauti. Beje, viena įdomiausių filmo pabaigų, kurias kada nors esu matęs, – klišė apverčiama ir jai suteikiamos dvi visiškai naujos prasmės: įvyko tragedija ar stebuklas?

 

„Blondinės meilė“ („The Loves of a Blonde“, 1966) ir „Atotrūkis“ („Taking-Off“, 1971). Ankstyvieji Milošo Formano filmai net šiandien atrodo kaip maži stebuklai. Maloniai nesimetriški – nukerpantys didelius įvykius bei ištęsiantys, rodos, mažiau reikšmingus – ir šmaikštūs be jokios pagiežos išjuokiamiesiems. Jei reikėtų juos apibūdinti vienu žodžiu, sakyčiau – gaivūs.

 

„Kita vėjo pusė“ („The Other Side of the Wind“). „Netflix“ pristatytas nebaigtas Orsono Welleso filmas, atrodo, gana greitai algoritmų buvo patrauktas į paskutinius puslapius. Reikia spėti, kad „Netflix“ vartotojams smalsumo jis nesužadino. Gaila, nes prieš beveik 50 metų pradėta juosta vien montažu yra pritrenkianti. Kad filmas ne visai baigtas, juntama, tačiau šiuo atveju turinys ir reikalauja nevisiškai apibrėžti veikėjų veiksmų priežastis ir pasekmes.

 

Mantė Valiūnaitė

„Laimingasis Ladzaras“ (rež. Alice Rohrwacher). Tokio magiško ir į pačią žmogiškumo šerdį pataikančio kino nebėra daug, jis man pats tikriausias, dėl to Alice Rohrwacher dar kartą įrodo, kad yra viena stipriausių dabar kuriančių režisierių. Jos kine galima pamatyti mokytojus, bet šios citatos niekada netampa vagystėmis, o greičiau pokalbiu su praėjusiais laikais ar išėjusiais kūrėjais.

 

„Ekstazė“ (rež. Gaspar Noé). Gasparas Noé taip valdo kamerą, kad, atrodo, ji tampa tais šokančiais kūnais, išgyvenančiais transformaciją, susiduriančiais su aistra, baime, mirtimi. Vienas įsimintiniausių reginių ir patirčių.

 

„Man nerūpi, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (rež. Radu Jude) – filmas, kurį labiausiai iš visų noriu pažiūrėti dar kartą. Radu Jude kaip visada intelektualus, kritiškas ir šmaikštus. Labai svarbus filmas mūsų laikais ir artimas mūsų visuomenei.

 

„Degantis“ (rež. Lee Chang-dong). Įsimintiniausia metų scena – saulėlydžiui šokanti nuoga mergina. Scena turi tokį laisvės ir ilgesio krūvį, kad joje tiesiog norisi paskęsti. Apie laiko pajautimą ir paslaptį kine.

 

„Hienos“ (rež. Djibril Diop Mambety, 1992) – naujai restauruotas filmas iš Senegalo. Djibrilas Diopas Mambety – šių metų mano atradimas. Režisieriaus kurtas pasaulis buvo itin turtingas ir energingas. Labai įkvėpė festivalyje „Il Cinema Ritrovato“ filmo prodiuserio Pierre’o-Alaino Meierio prisiminimai apie šį Afrikos autorių ir darbą su juo. Filmas „Hienos“ parodo, koks savitas ir kartu universalus gali būti kinas. Režisierius neišduoda savo kultūros, bet kartu visiems suprantamai kalba apie bendražmogiškas vertybes.

 

Nesinori vėl diagnozuoti lietuvių kino būklės, mat tai darome taip dažnai, kad kartais pritrūksta atstumo ir ne visada pamatomi maži pokyčiai. Bent man visuomet norisi truputį palaukti, pažiūrėti, kas išlieka, kaip filmas keičiasi mintyse arba pažiūrėjus jį keletą sykių. Šiais metais labiausiai pradžiugino filmų keliavimas – atrodo, kad lietuviškas kinas darosi įdomus ne tik mums patiems. Įdomu stebėti ir bendros produkcijos filmų gausėjimą – vienas įsimintiniausių man tapo Dagnės Vildžiūnaitės prodiusuotas režisierės Natalijos Meščianinovos filmas „Pasaulio šerdis“.

 

Linas Vildžiūnas:

1. „Tranzitas“ (rež. Christian Petzold).

2. „Lumière!“ (rež. Thierry Fremaux).

3. „Ramiai sėdintis dramblys“ (rež. Hu Bo).

4. „Waldheimo valsas“ (rež. Ruth Beckermann).

5. „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ (rež. Martin McDonagh).

Retrospektyvos: Apichatpongo Weerasethakulo videoinstaliacijų paroda ŠMC ir kino retrospektyva (ši visiškai sužlugdyta, tarsi jos nė nebuvo) bei Jeano-Pierre’o Melville’o filmų retrospektyva festivalyje „Žiemos ekranai“.

 

Ilona Vitkauskaitė

„Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ – už parodytą išgyventi padedantį įniršį ir nepakartojamus personažus. Kaip ir filmo režisierius bei scenarijaus autorius Martinas McDonaghas, esu įsitikinusi, kad pyktis ir įniršis gali būti nemenkas kūrybinis stimulas, o galų gale net paskatinti imti reikalus į savo rankas ar sukelti socialinius pokyčius. Taip ir pasielgia Frances McDormand vaidinama Mildred. Žiūrėti į besikeikiančią ir visiems užpakalius spardančią (pelnytai) McDormand – vienas malonumas. Režisierius filme taip pat taikliai parodo žmonių prieštaringumą. Jis nebando savo personažų „sukišti“ kad ir į vienos trauminės patirties schemą, padalyti jų į geruosius ir bloguosius. Pavyzdžiui, žiaurus policininkas Džeisonas, kurį Samas Rockwellas vaidina su atviru pasimėgavimu, homofobas, rasistas, besiklausantis ABBA dainų „mamyčiukas“, galiausiai tampa Mildred sąjungininku. Juk ir filmas apie tai, kad parodžius šiek tiek empatijos ir užuojautos net didžiausio niekšelio širdyje gali užgimti kilnūs jausmai.

 

„Nematomas siūlas“ – už stambaus plano malonumą ir subtilų Jonny Greenwoodo garso takelį. Naujausias Paulo Thomaso Andersono filmas nušlifuotas kaip deimantas. Čia, kaip įprasta režisieriui, mizanscenos, kameros judesiai ir aktoriai (puiki Vicky Krieps ir, žinoma, Danielis Day-Lewisas) režisuojami tiesiog siūlo dygsnių tikslumu, o stambūs planai verčia dūsauti. Šiame savotiškame Alfredo Hitchcocko „Rebekos“ perdirbinyje su siaubo pasakos elementais režisierius toliau plėtoja meilės temą, kuri vienaip ar kitaip paliečiama visuose jo filmuose. Andersono personažams mylėti gali būti lengva, tačiau būti mylimiems – itin sunku. Nors jo filmuose meilė tiesiogine to žodžio prasme gali būti stebuklas. Visuose filmuose režisierius pabrėžia žmogiškųjų ryšių svarbą, nes individualizmas, finansinė sėkmė nieko gero neduoda. Tik prisiminkite Danielio Pleinvju likimą filme „Bus kraujo“.

 

„Tranzitas“ – už brechtišką-benjaminišką istorijos pamoką. Vokietis Christianas Petzoldas – intelektualus ir politiškas režisierius, tačiau visi jo filmai persmelkti melancholiško lyrizmo, filosofijos ir galų gale kritiško požiūrio į pačią mediją. Jis niekada „nenusirito“ iki deklaratyvumo ir pasitiki žiūrovų protiniais gebėjimais. Juk tai nėra taip dažna?

 

„Aritmija“ – už vieną gražiausių šiais metais matytų pabaigų, režisieriaus Boriso Chlebnikovo ir scenaristės Natalijos Meščianinovos humanizmą. Ir, žinoma, herojų žydromis akimis, kurį jau ne pirmą kartą Chlebnikovo filmuose įkūnija Aleksandras Jacenka.

 

„BlacKkKlansman“ – už Spike’o Lee sugrįžimą ne tik į Kanus, bet ir prie savųjų šaknų – blaxploitation. Lee filme daro tai, ką moka geriausiai, – derina socialinę bei politinę šiandienos Amerikos visuomenę persmelkusio rasizmo kritiką ir pramogą. Tikrai vienas geriausių režisieriaus filmų.