Kinas
Šį penktadienį kino teatruose pradedamas rodyti naujausias italų režisieriaus Paolo Sorrentino („Didis grožis“, „Jaunystė“) filmas „Silvio“ („Loro“, Italija, Prancūzija, 2018). Provokuojančioje komedijoje režisierius klausia, kas yra didžiausias geismo objektas, ar galima turėti viską – meilę, pinigus, neribotą valdžią ir pripažinimą. Po šio filmo ne vienas kritikas prabilo apie atgimstantį politinį kiną. Pagrindinį vaidmenį „Silvio“ vėl sukūrė Toni Servillo. Šįkart jis persikūnijo į Silvio Berlusconi – milijardierių, skandalistą, ne vienus metus buvusį Italijos premjeru. Pateikiame pagal reklaminį filmo bukletą parengtą pokalbį su režisieriumi.
Ar dabar geras laikas kurti filmą apie Berlusconi?
Prieš kurį laiką skaičiau Susan Sontag ir radau sakinį, kuris man buvo lyg nušvitimas: „Idėjos pradeda mane žavėti tada, kai liaujasi žavėti visus kitus.“ Būtent taip man ir atsitiko! Daug svarsčiau apie šį filmą ir tik kai Berlusconi neteko valdžios, ryškių šviesų, o jam nuėjus nuo scenos nusileido uždanga, nusprendžiau kurti filmą.
Kokia tikroji filmo tema?
Tai filmas apie šiuolaikinių italų, gyvenančių į Pietus ir Šiaurę padalintoje šalyje, baimes. Vienoje pusėje yra pietiečiai ir jų ydos bei privalumai, tinginystė, drąsa, niekšybė, kitoje –Šiaurės gyventojai ir juos kankinantis kalviniškas nerimas. Tai ir yra italai. Žinoma, ne tik tai. Filme pasakoju apie dešimtmetį, kuris nesulaukė tikslaus aprašymo, ir apie universalius jausmus. Tikiuosi, kad jie taip pat pergyvens savo laiką.
Kokios tai baimės?
Kiekvienas turi savų. Vieni bijo būti nustumti į provincialaus gyvenimo paraštes. Ši baimė paplitusi tarp tų, kurie paliko savo senelius ir rado vietą gražiuose saulėtuose miestuose. Kiti bijo atsilikti. Tai atavistinė baimė, atsiradusi dar prieš pasirodant Berlusconi. Kiti ieško trumpesnio kelio, įtartinų sandėrių ir greitų pinigų šalyje, kurioje žodis „etiška“ plačiau nežinomas, o polinkis elgtis amoraliai yra norma. Jaunų žmonių – vyrų ir moterų baimė būti ne savo vietoje, nuolatinio, didelio, niūraus nepasitenkinimo baimė, maskuojama pramogomis. Penkiasdešimtmetės Veronikos baimė būti nereikalingai, prarasti svarbą sau ir kitiems. Šią amžiaus baimę puikiai žinau pats.
O ko bijo Berlusconi?
Jo baimės tokios kaip visų. Senatvė ir mirtis. Filme to neparodžiau, bet jo finansuojami San Raffaele ligoninės, hibernacijos ir nemirtingumo tyrimai – akivaizdūs šių baimių simptomai.
Filme nuskamba tokie žodžiai: „Paviršutiniškumas apgauna tik vidutinybes.“
Tai puikiai rodo, kad Berlusconi požiūris į tiesą vertas rašytojo plunksnos – tiesą nuo fantazijos skiria labai subtilus skirtumas. Ir net jei tuo naudojasi savo tikslams, jis žino, kad net melagingais teiginiais grįsto mito statymas gali reikšti ir progresą.
Stebite šį personažą neteisdamas.
Nenoriu į nieką baksnoti pirštu. Tai būtų pretenzinga ir arogantiška. Mieliau pasisakau tonu, kuris teisingai vadinamas revoliucingu, – kalbu švelniai. Gal su amžiumi tampame supratingesni. Filmas ar knyga, priešingai nei visada emocijų ir nervingumo kupinos žinios, yra paskutinis supratimo bastionas. Aš ieškojau supratimo. Mano filme nėra nugalėtojų ir pralaimėjusiųjų. Yra kupinas problemų pasaulis.
Berlusconi iškrėtė Jums pokštą grįždamas į politinę sceną, kai „Silvio“ pasirodė ekranuose.
Kai pradėjau filmą, jis buvo iškritęs iš žaidimo, bet tai milžiniškos valios, neįtikėtino išdidumo ir geležinio apsisprendimo žmogus. Jo sugrįžimas buvo tikėtinas. Filme tai nieko nekeičia, jis kalba apie jau pasibaigusį laikotarpį.
Kas buvo sunkiausia kuriant filmą?
Viskas! Kai pasakoji apie tikrus personažus, turi būti labai dėmesingas, jei nori išsaugoti vietą kūrybingumui. Todėl kurti filmą apie Berlusconi buvo daug sudėtingiau nei televizijos serialą apie įsivaizduojamą popiežių.
Tačiau imtis filmo apie tokį įtakingą žmogų atrodo gana rizikinga. Ar buvo atvejų, kai gaudavote signalų, kad gali kilti problemų?
Kai kuri filmą apie tikrus žmones ir tikrus įvykius, kūrybos laisvė vis dėlto yra ribota. Šiuo atveju gana rimtai. Juk kalbame apie žmogų, daugiau nei dvidešimt metų vaidinantį svarbius vaidmenis didelės Europos šalies politinėje scenoje. Berlusconi užvaldė daugelio žmonių vaizduotę ir sugebėjo jais manipuliuoti. Iš tikrųjų neparašėme nė vieno sakinio nedalyvaujant teisininkams. Jie mums nurodydavo, kurie scenarijaus fragmentai rizikingi. Žinoma, buvo svarbu išvengti teismų. Jei žinojome, kuo mums gali grėsti atskiri žodžiai, tai arba nuspręsdavome juos pakeisti, arba palikdavome su mintimi „kaip bus, taip bus“.
Tai turėjo būti kančia.
Laimei, mūsų filmas nėra biografinis, pasitelkiame metaforas, operuojame niuansais. Rodome didžiulę santrumpą to, ko liudininkai buvome Italijoje pastaraisiais metais. Rodome viziją ne politinės arenos, kurios pagrindas – svajonės apie tai, kad Italija gali būti didi šalis, bet gražios visuomenės, maitintos neįmanomais įgyvendinti pažadais, žlugimo. Kodėl taip atsitiko? Tai didelė paslaptis. Mano galva, raktas ją pažinti yra politikos, Bažnyčios ir mafijos santykiai. Mane tokie santykiai domina ir kiekviename naujame filme stengiuosi šiek tiek tų paslapčių atskleisti.
Ar turėjote progą asmeniškai susipažinti su Berlusconi?
Buvome susitikę du kartus. Pirmojo gerai neprisimenu, o antrasis įvyko, kai Berlusconi sužinojo, kad kuriame apie jį filmą, ir pakvietė mane papietauti. Kai paaiškinau, ką žadu rodyti, jis juokais paklausė, gal norėčiau filmuoti autentiškuose interjeruose. Faktas, kad šis žmogus vis dar sugeba viską nuleisti juokais, lėmė, jog mano apsisprendimas kurti filmą tapo dar tvirtesnis. „Silvio“ buvo tiesiog būtina sukurti.
Parengė K. R.
