Mirė Kazimierzas Kutzas
Gruodžio 18 d. mirė Kazimierzas Kutzas – vienas iškiliausių lenkų kino ir teatro režisierių, scenaristas, politikos veikėjas. Jis gimė 1929 m. Silezijoje, kuriai skirta svarbi kūrybos ir gyvenimo dalis. Kutzas paliko per šimtą filmų, televizijos spektaklių, teatro pastatymų. 1953 m. jis baigė Lodzės kino mokyklą, dirbo Andrzejaus Wajdos asistentu kuriant filmus „Karta“ ir „Kanalas“, tačiau jo debiutą palaimino Tadeuszas Konwickis. Kutzas 1959 m. debiutavo filmu „Krzyż Walecznych“, kuris polemizavo su tuometiniu požiūriu į Antrojo pasaulinio karo patirtį, o režisieriui pelnė tobulo realisto, gebančio gilintis į žmogaus psichiką, vardą. 1960 m. pasirodė antras Kutzo filmas „Nikt nie woła“ – vienas originaliausių 7-ojo dešimtmečio ne tik lenkų filmų, kuris kritikuotas už formos eksperimentus ir, regis, tinkamai įvertintas jau tik šiame amžiuje. Šiame filme kartu su operatoriumi Jerzy Wójciku Kutzas parodė dviejų įsimylėjėlių, kuriems milžinišką įtaką padarė karas, psichikos peizažą. Trečiasis filmas „Ludzie z pociągu“ (1961) taip pat kurtas Kutzui sąmoningai polemizuojant su vadinamosios Lenkų kino mokyklos stiliumi ir estetika. Filmuose jis atsisakė romantiškų metaforų ir martirologijos, rėmėsi kasdienio personažų gyvenimo stebėjimu, jo vėlesnių filmų veiksmas taip pat dažnai rutuliojasi provincijos miesteliuose ir kaime, bet jų gyventojus kankina ir egzistenciniai klausimai.
Iki šiol Kutzo kūryba daugeliui asocijuojasi su filmais apie Silezijos istoriją. Pirmas šio ciklo filmas pasirodė 1970 m. Tai buvo „Juodosios žemės druska“ („Sól ziemi czarnej“), pasakojantis apie nesėkmingą 1920 m. sukilimą. Filmo veikėjai – septyni broliai – kovoja viename būryje. „Juodosios žemės druskai“ svetima politinė ir romantinė egzaltacija. Įterpdamas Aukštutinės Silezijos tikrovę į mito struktūrą Kutzas sukūrė paveikų ir spalvingą regiono gyventojų paveikslą, kuriame tragizmas susipina su savitu humoru. Filmas sulaukė labai gerų vertinimų. Antra Silezijos saga vadinamos trilogijos dalimi tapo „Perlas karūnoje“ („Perła w koronie“, 1972), kurio veiksmas rutuliojasi 4-ajame dešimtmetyje ir pasakoja apie streiką anglių kasykloje. Streiko tikslas – sustabdyti vokiečio savininko pradėtą kasyklos uždarymą. Kartu angliakasiai kovoja už savo orumą, nes darbas – vienas pagrindinių jų vertybių sistemos elementų. Filmuose apie Sileziją Kutzas visada pabrėžė savo personažų tradicionalizmą ir užsispyrimą. Paskutinio trilogijos filmo „Paciorki jednego różańca“ (1981) veiksmas rutuliojasi dabartyje, jo herojus vaidina aktoriai mėgėjai. Silezijos ciklo pabaiga tapo „Mirtis kaip duonos riekė“ („Śmierć jak kromka chleba“, 1994). Šiame filme Kutzas atkūrė įvykius Katovicų kasykloje „Wujek“, kai 1981-ųjų gruodį, įvedus karinę padėtį, per susidūrimus su milicija kasykloje žuvo devyni žmonės.
9-ajame ir 10-ajame dešimtmetyje Kutzas dažnai grįždavo prie Antrojo pasaulinio karo temos, sukūrė įsimintinų komedijų. 1994 m. pasirodė „Atsivertėlis“ („Zawrócony“). Šiame filme su humoru ir ironija pasakojama apie paprastą fabriko darbininką, kuris karinės padėties laikais sutinka bendradarbiauti su saugumu, bet beveik prieš savo valią tampa opozicionieriumi. Filme „Pulkininkas Kviatkovskis“ („Pułkownik Kwiatkowski“, 1995) Stalino laikus ir pokario pasipriešinimą Kutzas rodė pasitelkdamas nuotykių komedijos žanrą. Filmo veikėjas apsimeta saugumo karininku, kad padėtų žmonėms.
Kutzas kūrė televizijos serialus ir spektaklius, teatre pradėjo režisuoti 1961-aisiais, dirbo Vroclavo, Varšuvos, Krokuvos, Gdansko, Katovicų teatruose, nevengė ir lengvesnio repertuaro. Jis visada išliko pašaipus, ironiškas tikrovės stebėtojas ir nepriklausomas jos komentatorius, garsėjęs drąsiais pasisakymais, anekdotais bei keiksmažodžiais.
Viename paskutinių interviu Kutzas sakė: „Visada norėjau pasiekti savo galimybių ribas. Kad tai pavyktų, reikia būti visiškai laisvam. Sakote, tai neįmanoma? Netiesa: tai įmanoma. Reikia tik laimėti kovą su savimi – savo silpnybėmis, priklausomybėmis, ribotumais. Filmo kūrimas – būtent tokia kova. Didžiulės pastangos siekiant viską atlikti tūkstančiu procentų, kad pavyktų 80 procentų. Romanas su savimi, bet ne tam, kad kažkam imponuotum, o kad ištyrinėtum, kas iš tikrųjų esi. Dabar esu visiškai laisvas. Ir demonstratyviai semiu vis didesnį malonumą. Laisvas Silezijos pilietis, svetimas visur.“
Mirė Ringo Lamas
Gruodžio 29 d., būdamas 63-ejų, mirė Honkongo režisierius Ringo Lamas. Jis baigė kino mokyklą Kanadoje, kartu su Johnu Woo, Tsui Harku ir Johnnie To buvo vienas svarbiausių Honkongo veiksmo filmų kūrėjų. Lamą išgarsino filmas „Miestas ugnyje“ („City on Fire“, 1987) – pasakojimas apie infiltruotą policininką. Šį suvaidino kylanti žvaigždė Chow Yun Fatas, su kuriuo jie sukūrė šešis filmus. Quentinas Tarantino yra prisipažinęs, kad „Miestas ugnyje“ įkvėpė jo „Pasiutusius šunis“ ir „Bulvarinį skaitalą“. „Miestas ugnyje“ – pirmoji trilogijos „Ugnyje“ dalis, vėliau buvo „Prison on Fire“ (1987) ir „School on Fire“ (1988). Išvykęs į JAV Lamas nesulaukė tokio pasisekimo, kokį buvo pelnęs Honkonge, nors sukūrė ne vieną populiarų filmą, tarp jų ir tris su Jeanu-Claude’u Van Damme’u. Paskutinis Lamo filmas „Sky on Fire“ pasirodė 2016 m. Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Danielis Wu.
Paskelbti Rusijos kino premijos „Auksinis erelis“ nominantai
Rusijos kino meno ir mokslo akademija paskelbė premijos „Auksinis erelis“ nominantų sąrašą. Daugiausia nominacijų – net dešimt – pelnė Olego Trofimo filmas „Ledas“ („Liod“) ir devyniose kategorijose nominuotas Antono Megerdičevo filmas „3 sekundės“ („Dviženije vverch“), beje, filmuotas ir Vilniuje. Prie šio filmo atsiradimo prisidėjo „Artbox“, o vieną pagrindinių vaidmenų – Modestą Paulauską – suvaidino Žilvinas Tratas.
Į geriausio 2018 m. Rusijos filmo apdovanojimą taip pat pretenduoja „Anos karas“ („Voina Anny“, rež. Aleksej Fedorčenko), „Vieno paskyrimo istorija“ („Istorija odnogo naznačenija“, rež. Avdotja Smirnova), „Spitakas“ („Spitak“, rež. Aleksandr Kott).
Parengė Ž. P.
