Svarbiausia neužmiršti, apie ką filmuoji

Sergejus Ursuliakas geriausiai žinomas kaip televizijos serialo „Likvidacija“ (2007) režisierius. Pokario Odesos nusikaltėlių nuotykiai ir gyvenimo dramos prikaustė didžiulės auditorijos dėmesį. Iki šiol šis filmas yra vienas Odesos pasididžiavimų. Tačiau režisieriaus filmografija kur kas turtingesnė. Kine jis debiutavo juosta „Rusiškas regtaimas“ (1993), kuri iš karto atkreipė kritikos dėmesį ir pelnė daug prizų, vėliau pasirodę „Vasaros žmonės“ (pagal M. Gorkio „Vasarotojus“, 1995), „Rašinėlis Pergalės dienai“ (1998), „Ilgas atsisveikinimas“ (pagal J. Trifonovo apysaką, 2004) ir kiti vaidybiniai filmai taip pat palankiai įvertinti. Pastarąjį dešimtmetį režisierius daugiausia kuria televizijos serialus, sulaukiančius milžiniško dėmesio. Tai Michailo Šolochovo epopėjos „Tykusis Donas“ (2015), Vasilijaus Grossmano romano „Gyvenimas ir likimas“ (2012) ekranizacijos, serialas „Isajevas“ (2009) apie populiariojo žvalgo Štirlico jaunystę. Naujausias jo darbas – serialas „Dargana“ („Nenastje“, Aleksejaus Ivanovo romano motyvais, 2018), kuriame pinasi Afganistane kariavusiųjų gyvenimo dramos.

 

Dabar trumpai svečiuojatės Lietuvoje, bet manau, kad prisiminimų, kūrybinių ryšių su mūsų šalimi turite daugiau.

Tai nuostabūs prisiminimai. Pirmą kartą čia lankiausi prieš 33 metus, būdamas jaunas aktorius. Su Konstantino Raikino teatru „Satyrikonas“ visą mėnesį gastroliavome Vilniuje ir Klaipėdoje. Paskui 10-ajame dešimtmetyje buvo toks žaibiškas vienos dienos vizitas, rodžiau savo filmą. Dabar vėl Vilniuje trims dienoms. Miestas labai pasikeitė. Ne ta prasme, kad vienus pastatus pakeitė kiti. Ne, jis gražiai restauruotas ir nuostabiai atrodo tokiame kalėdiniame baltame žiemos sniege. Labai malonus pojūtis.

 

Vakar susitikote su žiūrovais. Kokios temos ir klausimai labiausiai domino susirinkusiuosius?

Auditorija buvo gausi ir labai geranoriška. Kalbėjomės apie kiną, apie gyvenimą. Žiūrovai buvo mano amžiaus ir šiek tiek jaunesni, tad visus labiausiai jaudino kartų ryšys, laiko sąsajos, praėjusio mūsų gyvenimo ryšys su šiandiena. Kelia nerimą įtrūkio pojūtis tarp praeities ir šiandienos. Manau, tai pagrindinė visus jaudinanti problema. Gyvenimas keičiasi, o mes ne visada spėjame paskui jį.

 

Iš esmės apie tai visi ar beveik visi Jūsų filmai. Jie kalba apie istorijos ryšį su dabartimi.  Atsigręžiate į istoriją, kad kalbėtumėte apie šiandieną.

Bent jau aš stengiausi, kad taip būtų. 

 

Kodėl taip renkatės – kalbėti apie dabartį, pasitelkus istoriją?

Dabartis keičiasi labai greitai. Kol kuri filmą, aktualumas pasensta. Be to, man atrodo, kad istorija vystosi cikliškai, daug kas kartojasi. Gal netiesiogiai, bet kartojasi. Kita vertus, yra amžinos vertybės ir kertiniai dalykai, nepriklausantys nuo laiko, visada aktualūs ir svarbūs. Todėl pasakoju apie  tai.

 

Kaip renkatės medžiagą savo filmams?

Įvairiai.

 

Kaip sumanėte, sakykim, pasukti į pokario Odesą „Likvidacijoje“?

„Likvidaciją“ man pasiūlė. Atnešė scenarijų, kuris tada nebuvo panašus į tai, ką vėliau nufilmavome. Bet ten buvo Odesa, buvo jai būdingo humoro, buvo paprastas įvykių išdėstymas. Perskaičiau scenarijų gana prabėgomis, bet jis patiko, pamaniau, kad galima būtų to imtis. Toliau prasidėjo įvairios peripetijos, scenarijus perėjo į kitą kompaniją ir t.t. Galų gale taip susiklostė, kad jo ėmiausi aš, bet mes perrašėme scenarijų, pakeitėme jį apie 80 procentų. Ir išėjo, kas išėjo. Nors šis filmas nebuvo mano sumanymas, paverčiau jį savu, padariau taip, kad taptų mano. Taip beveik visada atsitinka.

 

O kodėl pasirinkote ekranizuoti Šolochovo „Tykųjį Doną“?

Aš pasiūliau statyti „Tykųjį Doną“, nes tai visų pirma didi literatūra, kuri turi būti ekranizuojama kas dešimt ar penkiolika metų.

 

Kiekviena karta turi turėti savą šio kūrinio ekranizaciją?

Taip, būtent. Kiekviena karta turi turėti savąjį „Tykųjį Doną“. Romanas atskleidžia tam tikrus esminius dalykus apie mūsų nacionalinę dvasią, mūsų supratimą apie gėrį ir blogį. Jis pasakoja apie tokius kertinius įvykius, kurie vėlgi kartojasi istorijoje. Man pasirodė, kad tuo metu, kai visuomenė taip supriešinta, kai tokia didelė agresija, didelė tragiškų įvykių tikimybė, labai svarbu parodyti, prie ko visa tai priveda. Kaip sunku sukurti laimę ir kaip lengva sunaikinti. Man pasirodė, kad svarbu apie tai kalbėti. Vargu ar ką sustabdžiau, bet, kaip sakoma, mano reikalas išgiedoti, o toliau žinokitės patys.

 

O kaip Grossmano „Gyvenimas ir likimas“ atsidūrė Jūsų filmografijoje?

Čia vėl buvo ne mano idėja. Televizijos kanalas man pasiūlė ekranizuoti romaną. Iš pradžių ryžtingai atsisakiau, nes atrodė, kad nuo kalbų apie stalinizmo baisumus jau visi lyg ir pavargo. Bet paskui dar kartą perskaičiau romaną, perskaičiau Eduardo Volodarskio scenarijų, pabendravau su scenarijaus autoriumi ir supratau, kad mane su šiuo romanu daug kas sieja. Daug kas siejasi su mano šeimos gyvenimu, daug to, ką, tegu ir netiesiogiai, galima pasakyti apie mūsų laikus. Kad žmogus turi sąžinės laisvę, kad turi teisę būti laimingas, gyventi, kaip jis nori, ir t.t. Pamaniau, kad tai aktualu. Reikėjo daug trumpinti, nes visas romanas į serialą tilpti negalėjo. Dirbau su dideliu malonumu. Na, netiesą sakau, dirbau be malonumo, bet...

 

...prisimenate darbą su malonumu.

Taip, tikrai (juokiasi).

 

Imatės tokių didelių kūrinių. Pagal kokį pagrindinį kriterijų atsirenkate tai, kas bus reikalinga filmui?

Visų pirma reikia „nukirsti“, ko nereikės. Tarkime, kurdamas „Tykųjį Doną“ supratau, kad dėl įvairių aplinkybių negalėsiu ekranizuoti visos knygos, nes joje yra Petrogradas, didelės masinės scenos ir t.t. Tada pagalvojau, kad knygoje man svarbu šeimos gyvenimo sugriovimas. Mažos šeimos ir šeimos plačiąja prasme. Tiksliau, įprasto gyvenimo būdo sugriovimas. Negalima per jėgą visiems įpiršti laimės, kuri nėra laimė. Todėl apsiribojau šia tema ir „nukirtau“ tai, ko dėl finansinių, organizacinių priežasčių negalėjau apimti. Bandžiau padaryti, kad scenarijus būtų intensyvus, neišskydęs. Po to su įvairiais filmo gamybos padaliniais laukia ilgas, daugiau nei pusmetį trunkantis pasirengimo laikotarpis. Dirbi su kiekviena scenarijaus detale, aiškiniesi, kokie bus arkliai, kokie kardai, kokios kokardos, kur tai gauti, kaip atgabenti, kur filmuoti... Didžiulės apimties gamyba pavojinga tuo, kad tvarkydamas smulkius ūkinius reikalus gali užmiršti idėją, kuri suteikė postūmį filmuoti. Tai svarbiausia režisieriaus darbe – neužmiršti, apie ką filmuoji, nes kiekvieną dieną sprendi gausybę problemų, sakykim, dėl šieno ar jaučių, kurie nenori eiti pakinkyti... Tarp viso to išsaugoti mintį, kad pasakoji apie amžinas vertybes, labai sudėtinga.

 

Dauguma Jūsų filmų yra ekranizacijos. Kodėl renkatės ne originalius scenarijus, o perkeliate į ekraną jau parašytas knygas?

Vaikystėje ir jaunystėje daug skaičiau, buvau skaitantis berniukas. Knyga man daug reiškia, bent jau reiškė. Mėgstu literatūrą ir nemanau, kad kažko negalima ar neverta ekranizuoti. Kažkada bandžiau pats rašyti scenarijus, bet man tas kelias pasirodė ne visai teisingas. Kai pats rašau ir filmuoju filmą, paskui jau filmavimo aikštelėje nebėra ką daryti. Dabar skaitau daug mažiau. Skaitau daugiausia tai, ko reikia darbui. Bet tai normalu. Kažkas viduje su amžiumi gęsta ir nebe taip entuziastingai imiesi naujos knygos. Tai dar priklauso ir nuo bagažo – kiek sukaupei jaunystėje, tuo ir gyveni.

 

Sakote, jau nebe taip įdomu skaityti. O žiūrėti filmus?

Sunkiai, bet prisiverčiu, nes reikia pažiūrėti. Gana greitai suprantu, kaip tai padaryta, ir galiu toliau žiūrėti arba ne. Arba tiesiog žiūrėti kažką, kad atsipalaiduočiau, kai seki siužeto vingius, kas bus toliau ir kuo baigsis. Įdomu tada, kai filme matyti netikėtas, neįprastas požiūris. Kažkas turi būti padaryta ne taip, kaip pats įsivaizduoji. O tokių atradimų, kurie buvo, kai žiūrėjau, sakykim, Federico Fellini filmus, kurie paveikė taip, kad juos atsimeni visą gyvenimą, dabar būna ypač retai. Mes mažiau stebimės, nes jau daug matėme.

 

Bet ir kinas labai pasikeitė. Turiu omeny ne tik filmus, bet ir visus kino finansavimo, gamybos, rodymo procesus. Argi dabartinėmis sąlygomis galėtų dirbti, pavyzdžiui, Ingmaras Bergmanas ar Raineris Werneris Fassbinderis?

Žinoma, kad ne. Kinas tapo technologiškesnis ir daug labiau pramoginis. Jis tapo lyg televizijos šou tęsiniu. Pasikeitė ir auditorija, ir jos interesai. Kažkada Fellini teisingai pasakė: „Mano žiūrovas mirė.“ Kinas nebėra rimto pokalbio teritorija, kai žiūrovas suvokia kiną ne tik kaip judančius paveikslėlius, bet supranta, kad vaizdas, garsas, spalva yra sudėtinės meno kūrinio dalys. Tai sunku suvokti, kai filmai žiūrimi mobiliajame telefone važiuojant metro. Tokių dalykų taip žiūrėdamas nesuvoksi. Geriausiu atveju suprasi, kas ką mylėjo ar kas ką užmušė. Žiūrėjimas kino salėje, pakėlus akis į ekraną, nueina. Tam galima priešintis, galima su tuo taikytis. Aš nesugebu taikytis, todėl priešinuosi. Ne su ginklu rankose, bet stengdamasis kurti kai ką kita, kas nelabai panašu į „greitąjį kino maistą“. Būtent todėl ir darau kelių serijų filmus televizijai, kurie gal dar verčia auditoriją žiūrėti, susikaupti. Nors vėlgi... Visi televiziją žiūrėdami eina arbatos užsikaisti...

 

Kokias tendencijas pastebite šiuolaikiniame Rusijos kine?

Prieš kelerius metus, baigęs „Tykųjį Doną“ ir ruošdamasis „Darganai“, turėjau daugiau laisvo laiko, keliavau po festivalius ir mačiau daug filmų. Tai buvo klaiku. Aš net kažką apie tai kalbėjau, daviau kritiškus interviu. Bet per pastaruosius porą metų man pasirodė, kad atsirado filmų, kurie, nors ir skirti masinei auditorijai, yra labai gerai, negėdingai padaryti. Pavyzdžiui, Antono Megerdičevo „3 sekundės“ („Dviženije vverch“, 2017, – red. past.) apie krepšininkus 1972 m. olimpiadoje. Atsirado ir kuklių, nebrangių filmų, bet jie sukurti suprantant kino kalbą, turint kino jausmą.

Taip pat pastebėjau bendrą pasaulinę tendenciją, kad visuotinis kino juostos atsisakymas baigiasi. Vėl juntamas dėmesys jai. Tai irgi liudija, kad kino technologiškumas šiek tiek traukiasi, grįžta kino kaip proceso, paslapties, kurios negalima pačiupinėti, suvokimas... Mane tai džiugina. Gal tai vėl istorijos cikliškumas? Aišku, viskas bus kitaip, bet gal ta šakelė, jei jos nenukirs, kažkaip augs: pajusti malonumą nuo to, kaip padaryta, neskubant, šlifuojant kiekvieną detalę. Man rodos, kad toks sluoksnis, nors labai siauras, kine atsiranda.

 

Jūsų filmai pasižymi puikiais aktorių darbais. Įsimena net maži vaidmenys, jie nė kiek ne mažiau svarbūs nei pagrindiniai.  Dažnai iš visų jų ir susidėlioja toks kolektyvinis laiko portretas.

Tiesos ar netiesos pojūtis dažnai atsiranda ne iš pagrindinių vaidmenų atlikėjų, o iš aplinkos, „teisingų“ antraplanių ar net trečiaplanių vaidmenų. Turiu daug laiko pasirengti ir tai yra galimybė viską kruopščiai apgalvoti. Man patinka atrinkti aktorius – niekad nepalieku to paskutinei minutei. Regis, vis dar moku atskirti gerus aktorius nuo blogų, tiksliau, „tinkančius“ konkrečiam vaidmeniui ir konkrečiam filmui. Todėl žiūrint ir susidaro įspūdis, kad jie visi geri ir gerai vaidina. Jei net ribotų galimybių aktoriui duodi tinkamą užduotį, naudoji jį tinkamame kontekste, jis atrodys labai įtikinimai, net nebūdamas didelis meistras. O jei dar pagrindinius vaidmenis atlieka labai geri aktoriai, tai jie tikrai suvaidins, kaip reikia.

 

Vėl prisiminiau Bergmaną, kuris niekada nerėkdavo ant aktorių, elgdavosi su jais pagarbiai. Atsiimdavo kiti filmavimo grupės nariai.

Visiškai jam pritariu. Aš pakeliu balsą tik išskirtiniais ir labai retais atvejais. Bet Bergmanas nedirbo su rusų aktoriais. Jis nežinojo, ką reiškia, kai aktorius ateina „po vakarykščio“. Taip būna retai, bet kartais aktoriui reikia priminti, kur jis yra ir kuo užsiima. Iš esmės mano santykiai su aktoriais labai geri. Aš juos myliu, suprantu, mano šeima aktorių – ir žmona, ir abi dukros aktorės.

 

Jūs visada dirbate su labai gerais kino kompozitoriais, filmai yra pelnę prizų už muziką.

Labai mėgstu gerą muziką kine. Muzika man padeda sukurti kontekstą. Mano filmuose jos gal net per daug. Bandau su tuo kovoti. „Darganoje“ net sakiau, kad kompozitoriaus nereikia, bus tik laiko garsai, sklindantys iš radijo ir televizorių. Viskas baigėsi kaip visada... Muzikos vėl daug. Skamba Eduardo Artemjevo, su kuriuo labai seniai norėjau dirbti, bet vis nepavykdavo, muzika. Stengiuosi dirbti su tais kompozitoriais, kurie moka sukurti melodiją. Man patinka, kai yra tema, melodija, o ne tik nerimastingų garsų rinkinys ar minimalistinė keturių natų muzika, sukurianti garsinę aplinką. Man patinka taip, kaip sename kine – graži įsimenanti melodija, tampanti filmo vizitine kortele. Todėl dirbu su kompozitoriais, turinčiais gerą klasikinį išsilavinimą.

 

Ką manote apie pasaulinę tendenciją, kai daug žinomų režisierių imasi serialų, kai serialai įgauna vis didesnę reikšmę?

Nemanau, kad bandau atitikti pasaulines tendencijas. Tiesiog ėjau ten, kur man tuo metu buvo įdomu. Ir kai pasirodo tavo darbo rezultatas, kurį žiūri 20 milijonų žmonių, tai, žinoma, visai kitas efektas. Kitas filmo žiūrėjimo, jo priėmimo efektas. Tai nelyginama su filmu, kuris važinėja po festivalius, tegul ir sėkmingai, gauna premijas, prizus, jį pažiūri nedidelis būrelis kino specialistų. Kai filmas pasiekia milžinišką auditoriją, kai tampa didžiulės šalies gyvenimo faktu, tegul savaitei ar mėnesiui, tai visai kitas savo darbo pojūtis.

Kita vertus, jei sumanytas filmas pasakoja ilgą ir sudėtingą žmogaus likimą, jį labai sunku sudėti į pusantros valandos juostą. Serialo, romano forma leidžia nuosekliai papasakoti žmogaus gyvenimą. Tai irgi svarbu. Dabar vyrauja toks skubotumas pasakojant istoriją dideliame ekrane, noras viską greitai ir aiškiai išdėstyti. Seriale gali sau leisti kaip romane ilgą nuoseklų įvykių dėstymą. Tada atsiranda ir visaverčiai aktorių darbai, leidžiantys jiems išgyventi didelę dalį kieno nors gyvenimo. Ir dar – serialų nekuriu kitais principais nei kino filmų. Netrumpinu nei pasiruošimo, nei filmavimo laiko. Darome viską ilgai, tiesiog paskui „sukarpome“ į atskiras serijas.

 

Ką dabar veikiate?

Sėdžiu Vilniuje ir pasakoju apie save.... Dabar laisvas laikotarpis, tik prieš mėnesį galutinai atidaviau „Darganą“. Taigi dabar atostogos, kurias leidžiu dairydamasis, skaitinėdamas, lėtai svarstydamas, ką daryti toliau. Tirpstant pinigams tas procesas greitės. O pasibaigus ir visai greit apsispręsiu.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė