Geidžiamiausi

Manau, kad kalėdinį „Kiną“ ne aš vienas pradedu skaityti nuo tradicinės anketos. Visada įdomu sužinoti ką nors beveik intymaus apie kino kritikų asmenines silpnybes. Juolab kad kritikai dažniausiai ir kaltinami, esą jie išreiškia subjektyvią nuomonę, lyg egzistuotų tai, ką marksistai vadino objektyvia kritika. Šįkart žurnalo autoriai turėjo atsakyti į klausimą, kokiu kino personažu norėtų būti. Neatimsiu iš Jūsų, mieli skaitytojai, malonumo sužinoti, kuo norėtų būti žurnalo redaktorė Santa Lingevičiūtė, kino kritikai Rasa Paukštytė ar Ramūnas Pronckus, bet negaliu nepasidalyti vienu pastebėjimu: beveik niekas nebenori būti žmonėmis! Tačiau galiu tai suprasti, nes būti žmogumi – bjaurus užsiėmimas. Ypač žiemą Vilniuje.

Vienintelis būdas palengvinti žmogiškąją egzistenciją – žiūrėti filmus, juolab kad metų pabaigoje kino teatruose vertų dėmesio atsiranda daugiau. Rūta Birštonaitė aptaria lenkų režisieriaus Paweło Pawlikowskio, kurio „Šaltasis karas“ sužavėjo ir sugraudino Kanus, kūrybą. Živilė Pipinytė rašo apie britų aktorę Claire Foy, ekrane sukūrusią stiprių ir sudėtingų moterų portretus. Beje, aktorę išgarsinęs serialas „Karūna“, man regis, geriausia, ką galima žiūrėti per Kalėdas. Steve’o McQueeno „Našles“ recenzuoja Gediminas Kukta, Ivano I. Tverdovskio „Šoklį“ – Rimgailė Renevytė, Lukaso Dhonto „Merginą“ – Mantė Valiūnaitė, Fede Alvarezo „Merginą voratinklyje“ – Ilona Vitkauskaitė.

Daug vietos žurnale skirta didiesiems kino festivaliams, kurių filmai vėliau dažniausiai atsiduria ir mūsiškių kino renginių programose. Aistė Račaitytė rašo apie patikusius Toronto kino festivalio filmus, Lingevičiūtė, Pipinytė ir Vitkauskaitė – apie tuos, kurie labiausiai įsiminė šiemet Gdynėje, Dovilė Raustytė – apie Amsterdame vykstančio vieno įtakingiausių dokumentinio kino festivalių IDFA permainas, Vitkauskaitė – apie Leipcigo kino festivalį, kuriame šiemet buvo daug lietuviško dokumentinio kino. 

Žurnale daug rašoma apie lapkričio viduryje pasibaigusią „Scanoramą“. Ieva Toleikytė kruopščiai išanalizavo lietuviškus konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ filmus. Iš visko sprendžiant, jaunieji režisieriai ir režisierės (atkreipkite dėmesį, kiek daug lietuvių kine jaunų moterų kūrėjų) renkasi temas, kurių vis dar vengia vyresnieji. Tai emigracija, požiūris į tėvų kartą (taip pat ir į juos suformavusį sovietmetį), noras suprasti, kaip vaikystės traumos veikia suaugusio žmogaus likimą, ir, žinoma, ne vienus metus jaunąjį Europos kiną kankinantis tapatybės klausimas. Neringa Kažukauskaitė kalbėjosi su „Scanoramos“ svečiu režisieriumi Felixu Moelleriu, kuris forume pristatė kartu su motina Margarethe von Trotta kurtą dokumentinį filmą „Ingmaro Bergmano beieškant“. „Kino“ viršelį puošia kadras iš „Scanoramą“ atidariusio Christiano Petzoldo filmo „Tranzitas“. Jį preciziškai aptaria Ramūnas Pronckus. Rasa Paukštytė recenzuoja forumo uždarymo filmą – Kristinės Briedės ir Audriaus Stonio „Laiko tiltus“, neslėpdama susižavėjimo šiuo kino paminklu poetinei Baltijos šalių dokumentikai: „Laiko tiltai“ neaiškina filmų atsiradimo ir taip tarsi grąžina jiems grynosios kūrybos, grynojo meno statusą. Tai savotiškas filmas provokacija apie kino, kaip kūrybos, autonomiškumą, talentingų režisierių pašaukimą įvaizdinti laiko ženklus ir žmones.“

Nežinau, kaip po pusės šimtmečio bus rašoma apie „Scanoramos“ dokumentines premjeras – Miglės Satkauskaitės „Išeiti iš namų“ ar Andriaus Lekavičiaus „Spec. žvėryną“, – filmus recenzuoja Ieva Tumanovičiūtė ir Santa Lingevičiūtė. Tačiau neabejoju, kad kitas lietuviškas filmas – Mariaus M. Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“, kurį žurnale recenzuoja Elena Jasiūnaitė, atrodys dar didesnis nesusipratimas ir kuriozas. Jasiūnaitė pasikalbėjo su pilnametražiame vaidybiniame kine debiutuojančiu režisieriumi Jurgiu Matulevičiumi, kuriančiu filmą pagal Antano Škėmos „Izaoką“. Matulevičius teigia: „Mane visada traukė laikas, kuriame negyvenau. Jis teikia erdvės mano vaizduotei ir įvykių interpretacijai. Kurdamas šį filmą daugiau dėmesio skyriau interpretacijai, norėjau sukurti pasaulį su jo taisyklėmis ir principais, kur įstrigęs žmogus ieško kelio į atleidimą.“

Pipinytė „Kino istorijose“ grįžta į laiką, kuriame Matulevičius negyveno, bet kuris daugiausia suformavo jos kino skonį, – į 7-ąjį dešimtmetį, kai Lietuvos kino teatruose buvo rodoma daug dabar nebeegzistuojančioje Čekoslovakijoje sukurtų komedijų. Pati populiariausia tada buvo Oldřicho Lipský vesternų parodija „Limonadinis Džo“, kurios veikėją – taikliai šaudantį abstinentą – galima būtų pavadinti geidžiamiausiu šimtmetį švenčiančios Lietuvos personažu.

Jūsų – Jonas Ūbis