7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Savaitės tekstai

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 1 (1280), 2019-01-04
Kinas
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“

1. „The Economist“ kalbina šiuo metu turbūt žinomiausią filosofą ir kultūros kritiką Slavojų Žižeką, išleidusį naują knygą „Like a Thief in Broad Daylight“ („Kaip vagis vidury baltos dienos“). Pasak Žižeko, gyvename postžmonijos laikais. Šiuo terminu filosofas visų pirma siekia apibūdinti ne gamybos proceso automatizavimą ar robotizavimą, bet didėjančią mokslo, mašinų ir skaitmeninių medijų reikšmę socialinei kontrolei bei reguliavimui. Išsami visų mūsų veiksmų ir įpročių registracija skaitmeninei mašinai leidžia pažinti mus, net mūsų psichiką geriau, nei patys pažįstame save. Tad visuomenės kontrolei nebereikia taikyti senojo „totalitarinio“ atviro dominavimo būdo – esame manipuliuojami ir kontroliuojami, kai veikiame laisvai, sekdami savo poreikiais ir geismais. Tačiau yra dar viena ypatybė, įteisinanti postžmonijos sąvoką, – tiesioginio ryšio tarp mūsų smegenų ir skaitmeninio tinklo perspektyva. Kai tai atsitiks, pasak Žižeko, prarasime pagrindinę žmogiškąją skirtį – distanciją tarp išorinės realybės ir vidinio gyvenimo. Mintimis ne tik bus įmanoma tikrovės intervencija – mašina galės tiesiogiai žinoti, ką mąstome.

 

„Fredericas Jamesonas sakė, kad dabar daug lengviau įsivaizduoti pasaulio nei kapitalizmo pabaigą. Ši sarkastiška įžvalga tampa realybe: atrodo, kad  kapitalizmas tam tikra nauja forma iš tikrųjų išgyvens pabaigą, bet ne pasaulio, o žmonijos“, – sako Slavojus Žižekas.

 

Pasak jo, persmelkęs politinį diskursą populizmas yra tiesiog naujas būdas įsivaizduoti kapitalizmą be „aštresnių briaunų“, be socialiai kenksmingų pasekmių. „Tai vienas iš dviejų žmonijos opiumų: vienas yra žmonės, kitas – pats opiumas. Chemija tapo neatsiejama mūsų dalimi: didžiuma mūsų gyvenimo priklauso nuo vaistais kontroliuojamų emocijų, pradedant kasdieniu migdomųjų tablečių vartojimu, baigiant sunkiaisiais narkotikais. Esame kontroliuojami ne tik nematomų socialinių galių – mūsų emocijos yra chemiškai stimuliuojamos. Aistringas visuomenės įsitraukimas Vakaruose daugiausia yra populistinė neapykanta ir tai mus atveda prie kito žmonijos opiumo – populistinės svajonės, kuri turėtų užmaskuoti mūsų pačių antagonizmus.“

 

Žižekas pastebi, kad į politiką sugrįžta tradicinio autoritarinio vadovo figūra, nors ir klouno pavidalu. Tačiau filosofas nesidrovi išreikšti noro, kad pasirodytų naujo tipo vadovas, kuris būtų ne disciplinavimo ar draudimų agentas; jo žinutė būtų ne „tu negali“ arba „tu privalai“, bet siūlymas daryti tai, kas atrodo neįmanoma esant dabartinei situacijai. Tai galimybė mąstyti už kapitalizmo ir liberaliosios demokratijos, kaip pagrindinės mūsų gyvenimo struktūros, ribų.

 

https://www.economist.com/open-future/2018/10/08/are-liberals-and-populists-just-searching-for-a-new-master

 

2. „The Economist“ taip pat kalbina britų dokumentinio kino kūrėją Adamą Curtisą, tokių filmų kaip „The Century of the Self“ (2005), „HyperNormalisation“ (2016) autorių. Jis sako, kad svarbiausia tema jam visada buvo galia ir tai, kaip ji veikia visuomenę. Pasak Curtiso, Amerikoje ir Europoje visi supranta, kad kapitalistinė sistema neveikia taip, kaip turėtų, kad viršūnėse daug korupcijos. Kai žurnalistai į tai pabaksnoja, visi baisisi, tačiau niekas nesikeičia ir sistema išlieka tokia pat. Curtisas mano, kad tai susiję su individualizmo įtaka politikai: „Mes visi norime būti individai ir nenorime matyti savęs kaip profesinių sąjungų, politinių partijų ar religinių grupių dalies. Norime būti individai, kurie išreiškia save ir kontroliuoja savo likimą. Dėl tokio hiperindividualizmo stiprėjimo visuomenėje politika pateko į beviltišką situaciją. Pojūtis, kad esi judėjimo, kuris galėtų mesti iššūkį galiai ir pakeisti pasaulį, dalis, pradėjo nykti ir jį pakeitė technokratinė valdymo sistema.“ Atsiradus kompiuterių tinklams tai leidžia valdyti žmones kaip grupes, tačiau sukuriant iliuziją, kad esame individai. Pasak Curtiso, to pasekmė – statiškas pasaulis, kuris neturi jokios ateities vizijos, nes nuolatos stebint tai, ką milijardai žmonių darė vakar ar užvakar, sakoma: „Jei jums patiko tai, patiks ir šitai.“

 

Curtisas mano, kad gyvename vaiduoklių istorijoje, įstrigę tarp savo elgesio šmėklų. Žinoma, socialinės medijos turi savų pliusų, ir tai senosios politikos alternatyva. Tačiau tai mus įkalina statiškame pasaulyje, kuriame vyrauja žvilgsnis į praeitį. Neįmanoma įsivaizduoti kažko naujo. Curtiso manymu, oponuoti visam tam galėtų vaizduotės politika, nes gero politiko darbas yra pasakyti: „Taip, suprantu jūsų baimes, tačiau mes galime kur kas geriau.“ Tik kad nebeliko kairiųjų politikų, galinčių pasiūlyti vienokią ar kitokią ateities viziją, bendram tikslui vienijančią istoriją. Tai ypač naudinga dešiniosios pakraipos politikams, pasitelkusiems nacionalizmo naratyvą.

 

Curtisas taip pat sako, kad politikai tapo vadybininkais, kad netekome politikos, pasakojančios paprastą, galingą ir romantišką istoriją, turinčios idėją, kur link einame ir kam visa tai. Tai klausimai, kuriuos žmonės užduoda sau. Jie ne tik klausia, kodėl negali gyventi geriau, bet ir kelia gilesnius, egzistencinius klausimus. Politika turėtų padėti rasti atsakymus. Ji turėtų sakyti: „Gyvename kartu dabar šioje šalyje, visuomenėje ir pastatysime kažką, kas liks po mūsų.“ Tačiau jei gyvename pasaulyje, kurį valdo individualizmas, neturime atsakymo, kas nutinka, kai mirštame. Pasak Curtiso, daug žmonių negali susitaikyti su savo mirtingumu, todėl mirtį projektuoja visam pasauliui. Kuriami košmariški armagedono scenarijai (pvz., dėl klimato atšilimo), tačiau vangiai imamasi realių politinių veiksmų, nes žmonės nieko negali įsivaizduoti po savo mirties.

 

https://www.economist.com/open-future/2018/12/06/the-antidote-to-civilisational-collapse

 

3. Geoffrey Macnabis iš „The Independent“ kalbasi su, ko gero, vienu komerciškai sėkmingiausių dokumentinio kino kūrėjų – amerikiečiu Michaelu Moore’u. Rudenį Moore’as pristatė naujausią savo filmą „Farenheitas 11/9“, kuriame bando suvokti vadinamuosius trampizmo laikus bei kaip iki jų buvo prieita, ir kuris yra savotiškas „antibušinio“ 2004-ųjų filmo „Farenheitas 9/11“ tęsinys. Prieštaringai vertinamas režisierius ir šį kartą sulaukė kritikos už tai, kad filme lygina Donaldą Trumpą su Hitleriu (vienoje iš filmo scenų Hitleris „prabyla“ Trumpo balsu). Moore’as prisimena Bertramo Grosso knygą „Draugiškas fašizmas“, kurioje teigiama, kad XXI a. fašizmas pasireikš ne koncentracijos stovyklomis ir svastikomis, o greičiau rodysis su šypsena veide per TV šou. Tai ne vienintelė filmo paralelė su nacių Vokietija. Moore’as rodo vokiečių žydų laikraštį, kuriame po Hitlerio atėjimo į valdžią 1933 m. skaitytojai buvo raminami, kad fiurerio retorika negalėtų tapti realybe, nes tai prieštarauja šalies konstitucijai. Taip filme tiesiamos tiesioginės paralelės su Amerikos liberaliosios žiniasklaidos raminimais. Taip pat Moore’as sako, kad į dabartinę politinę situacija JAV pateko ne dėl Trumpo, nes „ne jis sukūrė jovalą, kuriame esame. Net kai jo atsikratysime, jovalas išliks. Pas mus vis dar bus masinių šaudynių, žmonių, neturinčių sveikatos apsaugos. Filmas yra apie didesnį Trumpą – Trumpą, kuriuo esame mes, amerikiečiai.“

 

https://www.independent.co.uk/arts-entertainment/films/features/michael-moore-fahrenheit-11-9-trump-ivanka-weinstein-george-bush-roseanne-barr-release-date-trailer-a8586601.html

„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“
„Farenheitas 9/11“