Naujo „Kino“ skaitymo malonumai
Vasarą tradiciškai užbaigia lietuviškam kinui skirtas žurnalo numeris, kurį būsimo leidinio „Lietuvių kinas: filmai, asmenybės, kontekstai“ pagrindu parengė kino kritikė Rasa Paukštytė. Įžangos žodyje ji rašo: „Lietuvos kino raida ir menininkų kūrybinės biografijos pilnos nuotykių, kuriuose įsiamžino laikas, asmenybės, kontekstai. Kai kuriuos rašytinius šaltinius šiandien skaitome kaip intriguojantį romaną apie visuomenę ar detektyvinę istoriją. Laikraščiai, interviu, žurnalai, posėdžių protokolai išsaugojo leksiką, elgesio papročius, žodžius, terpę, kurioje kūrė kino menininkai ir ne tik jie.“
Nauji filmai – „Advokatas“
Tokie filmai kaip Romo Zabarausko „Advokatas“ (Lietuva, 2020) iškart remia prie sienos: parašysiu, kad tai naivus, mėgėjiškas kūrinėlis, – rizikuosiu būti apšaukta homofobe. Jei pasinaudosiu marksistinės kritikos patirtimi ir atkreipsiu dėmesį į angažuotą autorių, jo aktyvizmą bei aktualią filmo temą, jausiuosi kvailai, nes rašant apie kiną vis dėlto ne tema yra svarbiausia.
Krėsle prie televizoriaus
Baigiasi ši keista vasara, kurią istorikai, ko gero, pavadins ir protestų bei permainų vasara. Pokyčių nematyti tik lietuviškų televizijų programose. Vienos jų, kaip ir anksčiau, skatina vartojimą (taip pat ir populiariosios kultūros) bei šiurpina lietuviškų žvaigždžių gyvenimo detalėmis, kitos vis labiau angažuojasi politiškai – artėja rinkimai. Tai suprantama. Lyderiai išsikvėpę. Reikia protezų. Iš veiksmingiausių ir patikrintų – nacionalizmas. Jau teko pastebėti ir atvirai propagandinių laidų, nors, prisipažinsiu, lietuviškų televizijų iš paskutiniųjų vengiu. Tai, ką jos rodo, dažnai tėra diskusijos dėl tikrovės ar problemos imitacija. Mūsų televizijos tampa naujosios fasadinės kultūros dalimi. Stinga kritikos, ironijos, bet labiausiai – analizės.
Nauji filmai – „Tesla“
Biografinis filmas, bent jau man, asocijuojasi su „tėtušių kinu“ – senamadiškais, gana didaktiškais ar, kaip dabar pavadintume, politiškai korektiškais filmais, pasakojančiais apie tai, kaip žmogus (menininkas, mokslininkas, visuomenės veikėjas...) nugali savo trūkumus, ligas, nepalankiai susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes, kovoja su sistema ir galiausiai įrodo savo tiesą, sulaukia pripažinimo ir t.t. Šią schemą atmintinai moka ne tik kino kūrėjai, bet ir žiūrovai. Dabar ji vis dažniau taikoma pasakojant istorijas apie garsias moteris. Patriarchalinės visuomenės spaudimas joms visada buvo didesnis, tad dramatizmo tokiuose filmuose gal net daugiau.
Nauji filmai – „Nova Lituania“
Pilnametražis Karolio Kaupinio debiutas „Nova Lituania“ (Lietuva, 2019) išsiskiria iš pastarųjų metų lietuviškų filmų. Jis yra kitoks. Kaupinis (jis ir scenarijaus autorius) kitaip pasakoja istoriją, operatorius Simonas Glinskis renkasi neįprastus nespalvotų kadrų rakursus, net aktoriai priversti vaidinti šiek tiek kitaip – jie dažnai žiūri tiesiai į kamerą, juos lyg kausto ankšta ir tanki filmo erdvė ir stambūs planai.
Krėsle prie televizoriaus
Vis dar svarstote, iš kur Prezidentūroje atsirado berniukas? Pasižiūrėkite 1997 m. nuskambėjusį Barry Levinsono filmą „Uodega vizgina šunį“ (TV1, 13 d. 21 val.). Jis apie tai, koks vaidmuo šiuolaikinėje politikoje tenka manipuliatyvioms politinėms technologijoms, kai reikia perkelti dėmesio centrą nuo situacijų, galinčių sukelti nepasitikėjimą ar kritinę rinkėjų reakciją.
Pokalbis su filmo „Balta, balta diena“ kūrėjais
Kino teatruose jau rodomas Hlynuro Pálmasono filmas „Balta, balta diena“ („Hvítur, Hvítur Dagur“, Islandija, 2019). Pateikiame pokalbių su filmo režisieriumi ir pagrindinį vaidmenį filme sukūrusiu Ingvaru Sigurdssonu, pernai Kanuose apdovanotu už geriausią „Režisierių savaitės“ programos vyro vaidmenį, fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kodėl Valstybės dienai skirtą koncertą (liepos 6 d. 18.30) LRT pavadino „Aš tikrai myliu Lietuvą“, juk tik apsimetėliai visada mielai žongliruoja žodžiu „tikrai“, taip sukeldami daug įtarimų. Bet tarkime, kad kalti vasaros karščiai ir nesibaigiančios patriotų lenktynės (ypač Seime), kas surinks daugiau meilės balų.
Kino klasikos vakaruose – Jerzy Skolimowskio „Gilus dugnas“
Liepos sekmadienias „Skalvijos“ kino klasikos vakaruose bus rodomas lenkų Naujosios bangos pradininko ir maištininko Jerzy Skolimowskio filmas „Gilus dugnas“ („Deep End“, „Na samym dnie“, D. Britanija, VFR, 1970). Tai pirmas anglų kalba kurtas režisieriaus filmas, susiejantis komediją ir brendimo filmą (coming of age), pasižymintis siurrealistine atmosfera ir puikiu garso takeliu – Cato Stevenso ir grupės „Can“ muzika.
Po karantino
Birželio 21 d., sekmadienį, „Skalvijoje“ pristačiau Akiros Kurosawos filmą „Sapnai“. Vilma Levickaitė, kino teatro direktorė, prieš filmo peržiūrą linksmai kreipėsi į publiką: „Džiugu matyti pilną salę.“ Geriausiu atveju mačiau artipilnę ar puspilnę salę, todėl prireikė kelių sekundžių susivokti, kad tai pokarantininis paradoksas – salė pilna, nes parduotas maksimalus leistinų bilietų skaičius. Nors pagal kino klasikos ciklo programą per daugiau nei penkerius metus esu pristatęs ne vieną reikšmingą kino istorijoje filmą, šis sekmadienis, supratau, bus neabejotinai išskirtinis.