Lietuvių kino istorijos detektyvai

Vasarą tradiciškai užbaigia lietuviškam kinui skirtas žurnalo numeris, kurį būsimo leidinio „Lietuvių kinas: filmai, asmenybės, kontekstai“ pagrindu parengė kino kritikė Rasa Paukštytė. Įžangos žodyje ji rašo: „Lietuvos kino raida ir menininkų kūrybinės biografijos pilnos nuotykių, kuriuose įsiamžino laikas, asmenybės, kontekstai. Kai kuriuos rašytinius šaltinius šiandien skaitome kaip intriguojantį romaną apie visuomenę ar detektyvinę istoriją. Laikraščiai, interviu, žurnalai, posėdžių protokolai išsaugojo leksiką, elgesio papročius, žodžius, terpę, kurioje kūrė kino menininkai ir ne tik jie.“

Šį „Kiną“ ir pradeda tokie gana detektyviniai pasakojimai apie du šių metų jubiliatus, lietuvių kino klasikus Arūną Žebriūną ir Vytautą Žalakevičių. Rūta Oginskaitė prisimena, kokio atgarsio sulaukė vos pasirodę Žebriūno filmai „Mažasis princas“ ir „Velnio nuotaka“. Šiuolaikinį skaitytoją turėtų stebinti ne tik lietuviškų dienraščių gausa, bet ir profesionalių nuomonių, diskusijų apie lietuvių kiną įvairovė. Akivaizdu, kad rašytojams lietuvių režisieriai visada kėlė jei ne įtarimus, tai bent nerimą ir nepasitikėjimą. Tai ypač akivaizdu skaitant Juozo Baltušio, Kazio Sajos, Aldonos Liobytės nuomones apie „Velnio nuotaką“: ne vienam jų atrodo, kad Žebriūnas filme tiesiog sunaikino tai, kas geriausia Kazio Borutos „Baltaragio malūne“.

Rašytojų pozicija dar akivaizdesnė Paukštytės straipsnyje „Tiesos momentas“. Filmas, kurio nebuvo“; jo pagrindas – 1975 m. Maskvoje, Kinematografininkų sąjungoje, vykusio posėdžio protokolas. Šiame posėdyje garsūs rusų kinematografininkai – gyvi klasikai, premijų laureatai, socialistinio darbo ir kitokie didvyriai – visi kaip vienas gynė Žalakevičiaus nufilmuotą medžiagą nuo knygos, kurią jis ekranizavo, autoriaus rašytojo Vladimiro Bogomolovo. Pastarasis padavė Žalakevičių į teismą už tai, kad šis esą iškraipo jo kūrinį, ir jį laimėjo. Žalakevičius taip ir nebaigė filmo, nufilmuota medžiaga buvo sunaikinta. Taip pat žurnale galime perskaityti ir niekad nespausdintą 1978 m. režisieriaus interviu Linui Vildžiūnui. Jame kalbama apie tada sukurtą ir dabar bene rečiausiai rodomą Žalakevičiaus filmą „Kentaurai“ (SSRS, Vengrija, Kolumbija, Čekoslovakija, 1978). Jis, kaip ir „Tiesos momentas“, buvo kuriamas „Mosfilm“ kino studijoje. Žalakevičius pats uždraudė šį interviu spausdinti „Literatūroje ir mene“. Skaitydamas vis svarsčiau, ko išsigando Žalakevičius. Gal savo atvirumo?

Kita naujojo „Kino“ dalis skirta ne tokiai tolimai istorijai. Straipsnyje „Kai viskas griuvo“ Elena Jasiūnaitė analizuoja Lietuvos kino situaciją po 1990-ųjų, kai griuvo sovietinė kino gamybos ir platinimo sistema, ir kalba apie vadinamąją lūžio kartą – režisierius, kurie studijavo kiną Lietuvoje ir Gruzijoje, kuriuos Niujorke globojo Jonas Mekas ir kuriems teko debiutuoti tos sistemos griuvėsiuose. Maždaug tuo pat metu prasideda ir moterų atėjimas į lietuvių kiną. Apie moteris režisieres žurnale rašo Renata Šukaitytė. Didžiulės apimties jos straipsnyje „Lietuvos moterų kinas. Vieta nacionalinėje ir tarptautinėje industrijoje“ enciklopediškai pristatomos kelių kartų moterys režisierės, išsamiai aptariamos jų filmų temos, vieta nacionaliniame kine. Gaila, bet šiame sąraše pasigedau Ramunės Kudzmanaitės, sukūrusios ne vieną įsimintiną filmą. Šukaitytės straipsnį papildo Santos Lingevičiūtės plunksnos Giedrės Beinoriūtės portretas. Lingevičiūtė aptaria visus Beinoriūtės filmus, žavisi režisierės ironijos ir humoro jausmu, kūrybos nuoseklumu, konstatuoja, kad „ši kūrėja turi talentą mąstyti ir kalbėti vaizdais“.

Vienas ryškiausių „lūžio kartos“ kūrėjų yra Audrius Stonys. Skaitydamas žurnale publikuojamą jo tekstą „Peizažas ir laikas“, kuriame režisierius dalijasi ne tik savo patirtimi, bet ir filosofinėmis įžvalgomis apie laiką kine, prisiminiau 1964 m. išleistą knygą „Mosfilm“. Kai filmas baigtas“ („Mosfilm“. Kogda film okončen“). Joje mintimis apie kiną dalijasi „Mosfilm“ režisieriai. Tarp jų ir debiutantas Andrejus Tarkovskis, pasakojantis apie tai, kaip kūrė „Ivano vaikystę“ (pagal to paties Bogomolovo apysaką). Tada man ilgam įstrigo frazė: „Gyvenimas organizuotas kur kas poetiškiau, nei jį kartais rodo absoliutaus natūralumo šalininkai.“ Šis Tarkovskio teiginys tinka ir Stonio kūrybai, bet knygą prisiminiau ne todėl. Tiesiog iš šio straipsnio per kelis dešimtmečius išaugo garsioji Tarkovskio knyga „Įamžintas laikas“. Skaitydamas Stonio straipsnį pagalvojau, kad tai – būsimos knygos pagrindas. Beje, žurnalo viršelį papuošė ne vieno Stonio filmo operatoriaus, šviesaus atminimo Audriaus Kemežio portretas.

Šis „Kinas“ neatitrūksta ir nuo realijų: žurnalą užbaigia Auksės Podolskytės pokalbis su menininku Dariumi Žiūra, kurio projektas „Gustoniai Gustoniuose“ rugsėjo pabaigoje pradės šiųmetį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį.