Kinas
Biografinis filmas, bent jau man, asocijuojasi su „tėtušių kinu“ – senamadiškais, gana didaktiškais ar, kaip dabar pavadintume, politiškai korektiškais filmais, pasakojančiais apie tai, kaip žmogus (menininkas, mokslininkas, visuomenės veikėjas...) nugali savo trūkumus, ligas, nepalankiai susiklosčiusias gyvenimo aplinkybes, kovoja su sistema ir galiausiai įrodo savo tiesą, sulaukia pripažinimo ir t.t. Šią schemą atmintinai moka ne tik kino kūrėjai, bet ir žiūrovai. Dabar ji vis dažniau taikoma pasakojant istorijas apie garsias moteris. Patriarchalinės visuomenės spaudimas joms visada buvo didesnis, tad dramatizmo tokiuose filmuose gal net daugiau.
Abejoti visus tenkinančiomis taisyklėmis – nedėkingas darbas. Gal todėl prieš gerus tris dešimtmečius Michaelo Almereydos parašytas scenarijus apie Nikolą Teslą tik dabar tapo filmu. O gal Teslos vardas tapo toks žinomas, kad dabar filmo atsiradimo tikslingumu nesuabejos niekas, nors tik pastaraisiais metais pasirodė keli filmai, kurių personažu tapo Tesla, o Christopherio Nolano „Prestiže“ jį suvaidino Davidas Bowie, taip tarsi suteikdamas mokslininkui populiariosios kultūros žvaigždės statusą.
Per tuos kelis dešimtmečius Almereyda parašė ne vieną scenarijų, bendradarbiavo su Paulu Verhoevenu, Wimu Wendersu, Davidu Lynchu, padirbėjo „scenarijų daktaru“ ir pats tapo režisieriumi. Jo filmai priskiriami art-house krypčiai. Iš jų bene geriausiai žinomas „Hamletas“, kurio veiksmas perkeltas į XX a. pabaigos Niujorką.
Iš pirmo žvilgsnio paties Almereydos režisuotas „Tesla“ (JAV, 2020) pasirodys „netaisyklingas“ biografinis filmas, nors jame išsaugoma tiksli įvykių chronologija, o kartais filmas net pradeda priminti virtualią paskaitą. Pasakotoja čia tampa turtingiausio XIX a. pabaigos amerikiečių finansininko Johno Pierponto Morgano duktė Anne, mirusi 1952-aisiais. Ji (Eve Hewson, kurios vardą verta įsidėmėti; beje, ji yra „U2“ grupės lyderio Bono duktė) sėdi prie kompiuterio ir pristato Teslos gyvenimo personažus. Taip filme iškart atsiranda sąlygiškumo momentas, kuris bus nuosekliai plėtojamas, pasitekliant teatrališkus fonus, dokumentines fotografijas, rodant pokalbių ir susitikimų scenas ir iškart po jų pabrėžiant, kad tikrovėje to nebuvo, aktorių kalbėjimą tiesiai į kamerą ir net savotišką filmo kulminaciją – protesto dainą, kai pagrindinis filmo herojus lyg koks rokeris dainuoja apie tai, kad visi nori valdyti pasaulį, o operatoriaus Seano Williamso kamera išryškina šiuolaikišką mikrofoną.
Ne viename ankstesniame Almereydos filme vaidinęs Ethanas Hawke’as pasirinktas Nikolos Teslos vaidmeniui neatsitiktinai – jį supa intelektualaus aktoriaus aura. Almereydos ir Hawke’o Tesla – keistuolis, apsėstas įvairiausių obsesijų, jo veido išraiška visą filmą nesikeičia. Tesla – pirmiausia genijus ir keistuolis, kaip pastebi Anne, gyvenantis savo mintyse. Jį domina tik mokslas ir išradimai, turintys pakeisti pasaulį. Tuo jis ir skiriasi nuo savo darbdavio, o vėliau ir didžiausio konkurento Thomo Edisono (preciziškas ir ironiškas Kyle’as MacLachlanas), kuris neslepia savo godumo. Teslos susitikimai su Edisonu prisodrinti detalių, sąmoningai drumsčiančių pasakojimo eigą ir kuriančių interneto chaosą primenančias refleksijų paraštes, kurias ryžtingai nubraukia holivudinis kinas. Pavyzdžiui, sužinome, kad pirmoji Edisono žmona mirė nuo piktnaudžiavimo morfijumi, o į įsivaizduotą Teslos ir Edisono susitikimo sceną atvežamas garsusis Edisono kinetoskopas, kuriame Tesla mato vieno daug vėliau sukurto D.W. Griffitho filmo fragmentą.
Vis dėlto, nepaisant panašių pasakojimo „paraščių“, kartais virstančių savaip smagiais, epochą tiksliai apibūdinančiais epizodais, kaip kad pirmojo elektros kėdėje mirusio nusikaltėlio Williamo Kemmlerio (Blake DeLong) nusilenkimas susirinkusiems į egzekuciją ar šiuolaikinę garsenybių epidemiją pranašaujantys Sarah Bernhardt (Rebecca Dayan) pasirodymai, svarbiausi Almereydos filme yra veikėjų pokalbiai apie politiką, finansus, kapitalizmą, išnaudojimą, trumpai tariant, apie tai, kas valdo ar nori valdyti pasaulį. Apie tai, kas iš esmės ir trukdo Teslai įgyvendinti savo laiką gerokai pralenkusias ir tik pastaraisiais dešimtmečiais įsisąmonintas idėjas, kad ir mobiliojo ryšio.
Pasaulis, kuriame gyvena Tesla, yra tamsus. Tamsa dominuoja ir daugumoje filmo kadrų. Tai lyg ir turėtų kirstis su Teslos išradimais, jo elektros varikliais, svajonėmis suvaldyti žaibus ar užmegzti žmogaus ryšį su visata, bet padeda formuluoti svarbią filmo mintį, kad kapitalistiniame pasaulyje bet koks idealistas, ir dar kilęs iš nežinomos Kroatijos, visada atrodys lyg ateivis iš kito pasaulio. Iš to, matyt, radosi ir visos tos legendos apie demoniškąjį Teslą, kurių gausu internete.
Vis dėlto „Tesla“ daro gana tiesmukiško reginio įspūdį, ypač finale, kai pagrindinis herojus lieka už vielinės tvoros, kuria aptverta teniso aikštelė, – joje žaidžia Morganai, nors manyčiau, kad tai nuoroda į Michelangelo Antonioni „Padidinimo“ finalą. Almereydos filmui stinga to ironiško grakštumo ir daugiaprasmiškumo, kurį, neabejoju, filmui būtų suteikę Jerzy Skolimowskis ir Jackas Nicholsonas, – jiems ir buvo parašytas „Teslos“ scenarijus. Bet jų kino laikai, deja, baigėsi ir žiūrovams reikia herojų iš interneto.
