Kinas
Tokie filmai kaip Romo Zabarausko „Advokatas“ (Lietuva, 2020) iškart remia prie sienos: parašysiu, kad tai naivus, mėgėjiškas kūrinėlis, – rizikuosiu būti apšaukta homofobe. Jei pasinaudosiu marksistinės kritikos patirtimi ir atkreipsiu dėmesį į angažuotą autorių, jo aktyvizmą bei aktualią filmo temą, jausiuosi kvailai, nes rašant apie kiną vis dėlto ne tema yra svarbiausia.
Zabarausko filmai demonstratyviai marginalūs, bet balansuoja ties šiuolaikinės konjunktūros riba: režisierius (jis ir filmų scenarijų autorius) išnaudoja aktualias ir madingas temas, o filmai, kurių veikėjai yra homoseksualai, Lietuvoje vis dar turi skandalo prieskonį. Zabarausko kine sklando ambicingų Vilniaus hipsterių dvasia, nors kartais ji ir užleidžia vietą paprastam snobizmui – grožėjimuisi brangiais interjerais ir viskuo, ką šių dienų žmogui suteikia pinigai.
Zabarauskas moka sutelkti dėmesį į save. Berlyno kino festivalis parodė jo trumpo metražo „Melodramą“ (2011), pristatytą kaip pirmas lietuviškas LGBT filmas, „Streikas“ (2016) visai šiųmečio BLM dvasia kritikavo rasistišką Vilnių – rodė juodaodį lietuvį, kuris atvykęs į protėvių žemę susiduria su atviru rasizmu, bet kartu „pakuteno“ ir korumpuotą miesto merą, nevengdamas ir atvirai kairuoliškų maišto idėjų. Filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016) Zabarauskas pabrėžė, kokia homofobiška, veidmainiška, provinciali ir nejauki šalis yra Lietuva. Su šiais teiginiais visiškai sutinku, bet kinas prasideda tada, kai jie įgyja įtaigų likimų, charakterių, vaizdų ir minčių pavidalą.
„Advokato“ herojus – homoseksualus verslo advokatas Marius (Eimutis Kvosčiauskas) – su draugais aptarinėja veganišką maistą, drastiškai kintančią šeimos sąvoką ir tą patį vakarą internetu susipažįsta su erotines paslaugas teikiančiu pabėgėliu iš Sirijos Ali (Dogac Yildiz). Netrukus jie susitinka Belgrade, bet Marius atsisako padėti Ali ištrūkti iš pabėgėlių stovyklos. Tačiau greit suvokia pamilęs jaunuolį, pasikviečia jį į prabangų Belgrado viešbutį. Marius bando rasti kelius, kad Ali galėtų laisvai judėti Europoje, bet greit suvokia, jog biurokratija – galingesnė už meilę ir humanizmą, todėl nusprendžia spjauti į profesinę etiką.
Deja, „Advokatas“ labiau primena ne filmą, o margą plakatą. Zabarauskas negrabiai bando paaiškinti protingo, blaivaus ir solidaus advokato transformaciją į romantišką meilužį. Režisieriui atrodo, jog užteks staigios tėvo mirties ar telefone pamatyto transseksualaus vaikino prisipažinimo, kad jis jautėsi vienišas, viskuo nusivylęs, bet išgyventi padėjo LGBT bendruomenė, ir Marius staiga nuoširdžiai atsisakys ne vienus metus šlifuotų profesinių įgūdžių. Zabarauskas nepaaiškina, kodėl už mirusį tėvą Mariaus kažko atsiprašo jo motina. Lygiai taip staiga nutrūksta filmo pradžioje atsiradusi turtingos rusės Darjos (Darja Jekamasova) linija. Atrodo, ji reikalinga tik tam, kad režisierius pasigrožėtų Darjos lofte rengiama vyrų aktų fotografijų paroda ir pasvarstytų apie šiuolaikinį meną bei lyties temą jame. Personažai neišraiškingi, jiems stinga konkrečių, intymių istorijų, kartais atrodo, kad veikėjai redukuoti iki savo seksualumo ir labiau primena Zabarausko valdomas marionetes. Todėl filmas ir netampa universalia meilės istorija. Žiūrint ne vieną sceną teko gailėtis pagrindinių aktorių poros, kad jie patys turi bandyti užpildyti scenarijaus tuštumas ir vietoj prasmingų dialogų sakyti tokias banalybes, kurių ir moteriškuose žurnaluose jau, regis, nebeaptiksi (na, nebent „visi mes žmonės“). Ir dar sakyti jas ne gimtąja, o vadinamąja oro uosto anglų kalba.
Tačiau šių dienų pasaulio ženklų „Advokate“ yra su kaupu. Tai ir lietuviškos įžymybės, pavyzdžiui, Aistė Diržiūtė, atliekanti epizodinį kvailos Mariaus sekretorės vaidmenį, ar save gana negrabiai vaidinantys vadinamieji celebrity, kad ir toks Naglis Bierancas vakarėlio epizode; dangoraižių Vilnius, iš kurio aukštybių savo bute Marius romantiškai žvelgia į naktinį miestą; seksas už pinigus internetu; karo pabėgėlių stovykla Serbijoje ir nušiuręs Belgradas (toks užsienietiškuose filmuose dažniausiai rodomas posovietinis Vilnius); daug be galo sentimentalios muzikos, primygtinai aiškinančios, kaip reikia suprasti vieną ar kitą epizodą, ir Džordanos Butkutės dainos; daug product placement; daug režisieriaus ir kitų filmo kūrėjų grožėjimosi savimi. Visko daug, taip pat, žinoma, ir gerų ketinimų, stinga tik to, kas svarbiausia, – profesionalios režisūros.
