Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vienas didžiausių visokių švenčių malonumų yra saldus nieko nedarymas. Jį puikiai papildo filmų žiūrėjimas televizoriaus ekrane. Neskatinu mielų skaitytojų masiškai tapti oblomovais (1859 m. parašyto Ivano Gončiarovo romano veikėjas buvo sibaritas, mėgęs ramybę, įkvepiančią kurti ir fantazuoti gulint lovoje – red. past.), nors visai noriai susikeisčiau su Oblomovu vietomis.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

Holivudo princu vadinamas Timothée Chalamet („Vadink mane savo vardu“, „Lady Bird“) vaidins karalių Henriką V seriale „Karalius“ („The King“), kurį televizijos kanalo „Netflix“ užsakymu kurs Davidas Michôd. Serialo veiksmas perkels į XIV a. Angliją, kai dvidešimtmetis Henrikas V tampa karaliumi ir nusprendžia kariauti su Prancūzija. Scenarijaus pagrindu tapo Williamo Shakespeare‘o pjesės „Henrikas IV“ ir „Henrikas V“. Filmavimas prasidės šių metų birželį. Kada numatoma premjera, „Netflix“ nepraneša. O gausius „Vadink mane savo vardu“ gerbėjus turėtų pradžiuginti žinia, kad režisierius Luca Guadadagnino planuoja kurti filmo tęsinį. Filmavimas prasidės, kai Chalamet sukaks dvidešimt penkeri – tiek pat, kiek jo herojui. Chalamet gimęs 1995-aisiais, vadinasi, laukti teks neilgai.

Brigita Jurkonytė

Laimio Vilkončiaus miuziklo „Benediktas ir Žirafa“ premjera Vilniaus kongresų rūmuose

„Kurti muziką vaikams, dainuoti ir klausytis mane paskatino Sigito Gedos šiai auditorijai skirta poezija. Sigitas mokėjo su vaikais kalbėtis „suaugusiųjų kalba“. Kažkokiu stebuklingu būdu buvo perpratęs vaikų mąstyseną ir pačių mažiausiųjų žodyną. Taigi Sigito poezijoje neužtikau taip dažnai pasitaikančio dirbtinumo, kai bendraujama ne su tokiais vaikais, kokie jie yra iš tikrųjų, o su tokiais, kokiais norėtume, kad būtų“, – savo inspiracijomis dalijosi kompozitorius Laimis Vilkončius.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

...Ramus miestelis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Viename name atsiskyrę nuo pasaulio gyvena keturi kunigai ir vienuolė Monika. Vienintelė jų pramoga – šunų lenktynės. Ramų gyvenimą sudrumsčia naujai atvykusio kunigo savižudybė – jis negalėjo pakelti kaltinimų, kuriais miestelyje švaistosi valkata. Tada namuose pasirodo Vatikano pasiuntinys tėvas Garsija – jis turi atlikti tyrimą arba, tiksliau, numalšinti kylantį skandalą. Tačiau kartu su juo pasibaigia ir įnamių idilė. „Klubas“ vis labiau virsta niūriu, tamsiu filmu, kurio kadrus užpildo Arvo Pärto muzika.

Aušra Kaminskaitė

Apie „Teatrono“ spektaklį „Otelas“

„Masinės hipnozės seansas“, – pirmą kartą skaitant Williamo Shakespeare’o „Otelą“ logika tik taip sugebėjo paaiškinti beribį personažų patiklumą ir vieno intriganto sėkmę konstruojant keleto žmonių nužudymo siužetą. Tik vėliau „nepagrįstų ir nesuvokiamų“ įvykių esmė pasirodė esanti užkoduota konkrečiose eilutėse, nurodančiose personažų patirtis, nuoskaudas ar polinkius.

Viena populiaresnių „Otelo“ interpretacijų, gyvavusi anglų teatre daugybę metų, – skirtingų rasių susidūrimas ir tarpusavio nepakantumas. Laurence’o Olivier laikais, jau išplitus Sigmundo Freudo idėjoms, istorija pradėta interpretuoti kaip užslėpto homoseksualumo sukeltos neurozės padarinys. Giuseppe Verdi tikino, kad tai ne Otelo, o Jago istorija ir būtent pastarojo vidinę dramą reikia kelti į spektaklio centrą. Kitaip tariant, pjesė atveria neribotą erdvę kompleksų, neapykantos ir naivumo priežasčių interpretacijai.

Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir režisierius Gildas Aleksa „Otelo“ veiksmą perkėlė į nedidelį butą netoli Savanorių prospekto. Šis „Otelas“ – viename bute apsistojusių dviejų porų gyvenimo ištrauka, kurios siužetą galima apibūdinti septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Kambaryje išsidrėbę aptingę jaunuoliai tenkina vien savo geismą ir alkį. Vienas jų pernelyg pasididžiuoja savimi, sukeldamas kitam pavydą. Pastarasis „nugesina“ pirmojo pasipūtimą, sužadindamas jo pavydą ir ragindamas atkeršyti trečiajam, niekuo nenusikaltusiam asmeniui. Taip sukuriamos sąlygos vešėti žmogaus godumui – norui savintis kitus žmones, valdyti jų mintis ir imtis kraštutinių priemonių, jei to padaryti nepavyksta.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

„Sutemų“ žvaigždė Kristen Stewart persikūnys į amerikiečių aktorę Jean Seberg, geriausiai žinomą iš Otto Premingerio filmo „Sveikas, liūdesy“ bei Jeano-Luco Godard’o „Iki paskutinio atodūsio“. Benedicto Andrew filmas „Against All Enemies“, kurio filmavimas turėtų prasidėti šią vasarą, pasakos apie 8-ajame dešimtmetyje FTB pradėtą aktorės diskreditavimo kampaniją. Buvo siekiama apjuodinti Seberg už tai, kad ji rėmė radikalų juodaodžių judėjimą „Juodosios panteros“. Buvo skleidžiami gandai, esą kūdikio, kurio laukėsi aktorė, tėvas yra ne jos vyras – prancūzų rašytojas Romainas Gary, o „Juodųjų panterų“ narys, garsiojo Malcolmo X giminaitis. Skandalas „pavyko“, Seberg net bandė nusižudyti. Aktorė mirė 1979 m. Prancūzijoje, paslaptingomis aplinkybėmis, jos mirtis laikoma savižudybe. Stewart partneriai filme bus Jackas O’Connellas ir Anthony Mackie, kas vaidins Gary, kol kas nežinoma.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Esu per senas, kad žiūrėčiau tiesioginę „Oskarų“ ceremonijos transliaciją. Kadaise perskaičiau, kad žmonės dažniausiai miršta tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto, todėl stengiuosi tą valandą miegoti. Kas gali būti švelniau už mirtį miegant? Arba už šviesų dangų vis dėlto atsibudus? Juolab kad žinau: visus bent kiek įdomesnius juokelius, triukus ar padėkas ir, žinoma, spalvingiausius tualetus pamatysiu internete. Šiemet visi ceremoniją vadino nuobodžia. Kai kas kranksėjo, esą taip atsitiko todėl, kad Holivudas tapo pernelyg politizuotas. Todėl siūlau šįvakar (TV1, 16 d. 23.05) pasižiūrėti Jay’aus Roacho filmą „Ponas Trumbo“ (2015), kuriame prisimenamas vienas labiausiai politizuotų Holivudo gyvavimo periodų.

„7md“ inf.

Pagal užsienio žiniasklaidą

36-asis Bergamo kino festivalis prasidėjo kovo 9 d. Jonui Mekui skirtos parodos atidarymu ir gyvai Gerardo Chimini įgarsintu Friedricho Wilhelmo Murnau filmo „Paskutinis žmogus“ (1924) seansu.

Šiemet festivalis daug dėmesio skiria Jonui Mekui. Vyksta ne tik paroda, kurioje dalyvauja ir menininko sūnus Sebastianas, bet ir filmų retrospektyva. Dar viena retrospektyva skirta norvegų aktorei ir režisierei Liv Ullmann. Šiemet festivalis pagerbia ir čekų kino Naująją bangą, taip paminėdamas ir „Prahos pavasario“ penkiasdešimtmetį. Čekų kino retrospektyva – didelio čekų kinui skirto projekto dalis, ji bus rodoma ir kituose Italijos miestuose, tarp jų Romoje, Veronoje, Bolonijoje.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Du Kalifornijos hipiai – Vajatas (Peter Fonda) ir Bilis (Dennis Hopper) – sėkmingai pardavė narkotikus, kuriuos atsivežė iš Meksikos. Dabar spindinčiais „Harley Davidson“ motociklais jie vyksta į Naująjį Orleaną. Ten netrukus prasidės Užgavėnių karnavalas. Tai kelionė per visą Ameriką, užsukant į mažus provincijos miestelius, hipių komunas, mėgaujantis narkotikais, alkoholiu, sutinkant pačius įvairiausius žmones, kurie dažniausiai yra netolerantiški ir pasirengę smurtauti. Pakeliui jie sutiks ir daug keistuolių, tarp jų jauną teisininką alkoholiką (Jack Nicholson), kuris nedvejodamas nusprendžia prisijungti. Jis taip pat tikisi surasti savąją „amerikietišką svajonę“.

Aušra Kaminskaitė

Apie spektaklį „Pinokis“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Sunku suprasti, kodėl septyni milijardai negalinčių susikalbėti žmonių tiki, kad, suradę gyvybę kitose planetose, gebėtų puikiai su ja sutarti. Arba kodėl žmonės tiki savo galia valdyti kuriamus ir tobulinamus robotus, visais atžvilgiais pranoksiančius šiuolaikinius homo sapiens. Visų keisčiausia, kad nesuskaičiuojamame žinduolių,  paukščių, vabzdžių pasaulyje vis tiek jaučiamės tokie vieniši, jog norime kurti arba atrasti naujas būtybes. Gal, kaip madinga manyti, taip reiškiasi noras tapti dievais. Nes juk ir Dievas pasaulį sukūrė iš vienišumo.