Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Per žinias televizija rodo verkiančią moterį. Tai laimės ašaros, nes Lietuvai atstovaujanti ledo čiuožėjų pora Kaune vykusiame čempionate laimėjo bronzos medalį. Populiarioji kultūra nuolat primena, kad turime būti laimingi. Tuo mus nuolat įtikinėja psichologai, vadinamieji koučeriai, politikai, įvairaus plauko guru... Lyg egzistuotų konkretus laimingo žmogaus standartas – reikia tik jį atitikti. Kad ir patirti ekstazę džiaugiantis svetimais sporto laimėjimais.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Ironiškoji Faina Ranevskaja yra sakiusi, kad egzistuoja du iškrypimai – lauko ledo ritulys ant žolės ir baletas ant ledo. Pastarojo šią savaitę būta daug, bet tai ne vienintelė priežastis, kodėl atsidaręs televizijų atsiųstas programas atsidusau. Filmus televizijos kartoja bedieviškai, tačiau dešimtą kartą rašyti net apie pačius genialiausius neįdomu. Tada renkuosi tuos, kurie pretenduoja žiūrovams paaiškinti, kodėl verta elgtis gerai ir teisingai. Tiesą sakant, vis labiau kalbančių žmonių žurnalais virstančios televizijos kalba apie tą patį, nes pokalbiai su laidų herojais pamažu tampa patarimų rinkiniu. Kartu su laidų vedėjais prie stalų ir staliukų, ant kėdžių ir sofučių susėdę garsiais laikomi žmonės rimtu veidu kalba apie save, dalijasi valgių receptais ir prisiminimais, moko, kaip ieškoti Dievo, nepaisyti paso, „realizuoti save“, gyventi kaime ir kitokių gudrybių.

Baigiantis metams Scenos meno kritikų asociacija (SMKA) pašlovino 2023 m. apdovanojimų „Meno raktas“ ir „Teksto raktas“ laureatus. Profesionalius scenos meno kritikus vienijanti asociacija kasmet „Teksto raktu“ apdovanoja geriausių šios srities kritikos darbų autorius, o „Meno raktu“ – kūrėjus arba prodiuserius, ypač nusipelniusius kūrybiniams scenos meno procesams ir sklaidai. Gruodžio 27 d. „Menų spaustuvėje“ apdovanojimai įteikti šių metų „Meno rakto“ laureatei teatrologei ir teatro kritikei Rimgailei Renevytei ir ilgamečiam teatro „Meno fortas“ vadovui Audriui Jankauskui. Atminimo ženklus laureatams sukūrė juvelyrė Marytė Dominaitė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Karas, įtampa ir net vartojimo dramos, kurių padaugėja prieš šventes, augina akivaizdžią neapykantą, bet kartais ją augina ir kilnūs jausmai. Geras pavyzdys – pagal populiarią amerikietės Angie Thomas knygą, skirtą paaugliams, sukurtas George’o Tillmano jaun. filmas „Visa griaunanti neapykanta“ (TV3, šiąnakt, 6 d., 01.10). Šešiolikmetė jo herojė Star gyvena dviejuose paraleliniuose pasauliuose. Pirmasis – šeima ir gyvenimas juodaodžių gete, antrasis – prestižinė mokykla, kurioje dominuoja baltieji. Šie pasauliai pradeda susidurti, kai narkotikų dileriu tapusį pirmąjį Star mylimąjį jos akyse nušauna baltasis policininkas. Mergina nusprendžia kovoti prieš neteisybę.

Martyna Jurkevičiūtė

Apie Hiroshi Sugimoto parodą „Laiko mašina“ „Hayward“ galerijoje Londone

Skubėjimo, lėkimo, nerimasties pripildytame pasaulyje su didžiule XIX amžiaus kamera nusileidžia japonų menininkas, filosofas Hiroshi Sugimoto (g. 1948), it tikras keliautojas laiku. Klasikinės fotografijos principai menininkui tampa pagrindu išreikšti konceptualioms vizijoms, nuo kurių ir prasideda jo kūrinių kelias. Sugimoto save vadina paskutiniu nespalvotos, tradicinės fotografijos meistru. „Mano kamera veikia kaip laiko mašina“, – teigia menininkas, o jo žodžiai tampa ir parodos pavadinimu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Didžiųjų metų švenčių „repertuaras“ Lietuvos televizijose nesikeičia ir nestebina: daug saldžių kažkodėl kalėdiniais vadinamų filmų, krepšinis, mišios ir siaubingieji naujametiniai „žiburėliai“. Nustebino nebent vieno Krekenavos kunigo aimanos LRT „Panoramoje“: tai, kad jį papiktino tradicinio švenčių stalo patiekalo „silkės pataluose“ pavadinimas, matyt, diagnozuoja intelektinę Katalikų bažnyčios būseną. Nors sociologai tvirtina, kad Kalėdos vis dažniau tampa galimybe šeimai pagaliau susirinkti ir pabūti kartu, Bažnyčia, regis, ilgisi laikų, kai gyveno pirmieji krikščionys. Tokiems besiilgintiems tiks Timuro Bekmambetovo „Ben-Huras“ (LRT, 22 d. 22.35). Palyginti su ankstesnėmis Lewo Wallace’o knygos ekranizacijomis, ypač su 1959 m. Williamo Wylerio, Bekmambetovo filmas atrodo ne toks ryškus reginys, bet jame yra tai, ko stigo ankstesniems, – tikrų herojų. Anksčiau Juda Ben-Huras (Jack Huston) buvo vaikštantis krikščioniškų dorybių simbolis, o Mesala (Toby Kebbell) – žiaurus tikrojo tikėjimo atstovų persekiotojas. Bekmambetovas juos abu pateikia kaip lygiaverčius priešininkus, todėl jų santykiai tampa filmo centru.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Be Claude’o Sautet (1924–2000) sunku įsivaizduoti prancūzų kiną, nors, regis, ne vienam kolegai arba kolegei jo vardas jau nieko nesako. Sautet filmai „iškrito“ iš madingų ar privalomų filmų sąrašų, nes, matyt, atrodo pernelyg neefektingi: neatsitiktinai vienas garsiausių režisieriaus filmų vadinasi „Gyvenimo smulkmenos“. Sautet buvo įdėmus kasdienybės dramų stebėtojas, sugebantis taip ekrane atkurti materialiąją veikėjų gyvenimo atmosferą, kad iškart supranti, jog smulkmenų nebūna ir svarbi kiekviena detalė.

Pokalbis su rašytoju Rimantu Kmita ir iliustratoriumi, architektu Povilu Vincentu Jankūnu

Rudens pabaigoje skaitytojus pagaliau pasiekė Šiaulių dailės galerijos ir leidyklos „Aukso žuvys“ išleistas komiksas „Keliuonė“. Dvejus metus trukusio kūrybinio proceso autoriais tapo rašytojas Rimantas Kmita ir iliustratorius, architektas Povilas Vincentas Jankūnas, kuriems teko nelengva užduotis – papasakoti apie Šiaulius komikso formatu.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šeštadienį (9 d. 22 val.) nepamirškite įsijungti televizoriaus  – „LRT Plius“ iš Berlyno transliuos Europos kino apdovanojimų ceremoniją. Vienas svarbiausių šiemet skirtas Uljanai Kim už jos ypatingą indėlį į bendros gamybos filmus. Be Kim prodiusuotų filmų būtų sunku įsivaizduoti XXI a. pradžios lietuvių kiną, jo atsiradimą Europos kino žemėlapyje. Regis, bendra gamyba – vienas iš būdų ambicingam lietuvių kinui neišnykti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kino kūrėjai mėgsta realių žmonių istorijas. Tačiau mūsų geografinėse platumose retam iš jų istorija nėra pretekstas pagaminti dar vieną propagandinį filmą. Tokių, kurie bando suprasti į sudėtingas situacijas patekusių žmonių poelgius ir nesistengia iškart nuteisti atsidūrusiųjų blogio pusėje, vis dėlto mažuma.