Daugiau temų

Rengėjų inf.

Naujas kūrinys Europos parke

Naujas skulptoriaus Gintaro Karoso dailės kūrinys „Kultūra“ bus pristatytas visuomenei ateinantį sekmadienį, liepos 29 d. 12 val. Europos parke.

„Kultūra“ – tai didžiulis kraštovaizdžio menui priskirtinas darbas, įsikomponavęs išraiškingame daugiau kaip hektaro ploto muziejuje po atviru dangumi. Penkios šviesių atspalvių skulptūrinės formos, kurių kontūrai primena ledkalnio, kalnų ar architektūros objekto siluetus, tarytum tirpsta ir vėl išnyra gamtoje, sudarydamos natūralios gamtos elementais užsibaigiančią seką. Vinguriuojančios skulptūrinės formos, iškylančios iki beveik aštuonių metrų aukščio, yra sulipdytos iš kelių šimtų tūkstančių smulkių marmuro šukių. Išskirtinį dailės kūrinį Europos parke 7 meistrų brigada statė net trejus metus.

Laima Kreivytė

„Documenta“ per didelė, kad ją apibūdintum vienu žodžiu. Ypač vertinamuoju.

Čia yra visko: didelių vardų ir mažai žinomų menininkų iš tolimų pasaulio pakraščių, politiškai angažuotų pareiškimų ir modernizmo klasikos, paramokslinių išradimų ir ekologinio maisto namelių. Yra pribloškiančių instaliacijų ir madingo akių dūmimo – visi gali rinktis. Kuratorė Carolyn Christov-Bakargiev akcentavo intuityvų ekspozicijos formavimo būdą, „pasirinkimą nedarant pasirinkimo“ ir koncepciją nekuriant koncepcijos – vietoje to turi atsirasti bendravimo ir politinio sąmoningumo erdvės. Toks kuratorės iracionalumas suerzino dalį kritikų. Pavyzdžiui, Jekateriną Diogot, kuri pasigardžiuodama taršė atidarymo spaudos konferenciją pateikdama tikrai iškalbingų citatų (jos įspūdžius galima pasiskaityti čia: http://os.colta.ru/art/projects/89/details/37636/).

Laima Laučkaitė

„Rafaelio Chwoleso Vilnius: leidžiama išvežti“ parodos Vilniaus Gaono žydų muziejuje proga

Prieškariu gyvenęs Vilniuje ir debiutavęs kaip „Jung Vilne“ grupės dailininkas, Rafaelis Chwolesas (1913–2002) Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, pokariu grįžo į Vilnių, 1959–1969 m. gyveno Varšuvoje, nuo 1969 m. iki mirties – Paryžiuje. Dailės istorikė Laima Laučkaitė rengia dailininko monografiją, 2012 m. gegužę ji lankėsi Paryžiuje, dailininko sūnaus Milijaus Chwoleso namuose, kur šiuo metu saugomas Rafaelio Chwoleso palikimas (jo dalis pristatyta parodoje). Jame išliko daug vilnietiškos ikonografijos darbų, tad įdomiausia buvo atrasti Vilnių Paryžiuje. Siūlome ištrauką iš jos knygos apie Rafaelio Chwoleso kūrybą.

Ona Mažeikienė

„Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“ Vilniaus paveikslų galerijoje

Muziejų metais Lietuvos muziejai dar labiau stengiasi sudominti naujais renginiais: parodyti, kad muziejai yra gyvi ir ne tik saugo kultūros paveldą, bet ir atskleidžia naujausius atradimus. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai su Lietuvos dailės muziejumi, bibliotekomis ir kitais partneriais jau anksčiau yra surengę keletą išskirtinių tarptautinių parodų (Žalgirio mūšio 600 m., Sapiegos... ir kt.). Vienu reikšmingiausių akcentų išskirčiau parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų portretai iš Ukrainos muziejų“, eksponuojamą Vilniaus paveikslų galerijos aštuoniose salėse. 

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šįvakar (27 d. 23 val.) LTV transliuos Olimpinių žaidynių atidarymo ceremoniją. Po to sportas bus rodomas kasdien. Neįsivaizduoju, kaip galima leisti brangų laiką spoksant į bėgančius, šokančius į aukštį ir tolį, minančius dviračius, mosuojančius irklais, kamuoliais ir kitais daiktais žmones.

Be abejo, trijų milijonų gyventojų šalyje priklausau mažumai. Vis dėlto neabejoju, kad su sportu per LTV nesirengia konkuruoti ir kitos televizijos. Ketinu ramiai atostogauti toli nuo televizoriaus. Siūlau ir Jums, mieli skaitytojai, palaikyti man kompaniją. Tačiau šią savaitę dar dirbu, todėl išrinkau kelis filmus. Artimiausių savaičių televizijos repertuare šedevrų tikrai nebus. Bet bus žvaigždžių ir šiaip gerų aktorių, kuriuos visada malonu prisiminti.

Rengėjų inf.

Rugpjūčio kino žemėlapis

Rugpjūčio 24–29 d. Vilniuje pirmą kartą bus surengta Irano kino savaitė. Jos rengėjai – „Skalvijos“ kino centras, Irano ambasada Lenkijoje ir Irano vizualiųjų medijų institutas. 1994 m. įkurtas institutas – viena žinomiausių Irano organizacijų, platinančių ir populiarinančių Irano filmus užsienyje.

Irano kino savaitę pradės daug apdovanojimų pelniusi Mojtabos Raei poetinė alegorija „Drugelio gimimas“ („Tavalod-e parvaneh“, 1998). Iš trijų pasakojimų („Gimimas“, „Kelias“, „Drugelis“) sudarytas filmas nagrinėja tikėjimo išbandymo klausimus, iškylančius jo personažams. Patėvis priverstas rūpintis paaugliais, kurių motina miršta, luošas berniukas nusprendžia vienas pats leistis į piligriminę kelionę, o į gimtinę mokytojauti grįžęs Šabodinas tampa dvasiniu kaimo lyderiu ir susiduria su nepagrįstais lūkesčiais. Vaizdinguose Šiaurės Irano ir Azerbaidžano kalnuose nufilmuotas „Drugelio gimimas“ atskleidžia po dramatiškų įvykių augančią tarpusavio įtampą ir būtinybę rinktis.

Įtampa pasižymi ir geriausiuoju 2006 m. Irano filmų festivalyje „Fajr“ pripažintas Ebrahimo Hatamikia filmas „Vardan Tėvo“ („Be Nam-E Pedar“, 2006 ). Pasaulyje žinomas Irano režisierius daug dėmesio skyrė karo su Iraku poveikio Irano visuomenei klausimams. Šis filmas išryškina skirtingą dviejų kartų požiūrį į karą. Per archeologinius kasinėjimus sužeista mergina sužino, kad jos tėvas buvo minuotojas.

Jūratė Katinaitė

XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje

Vidurvasarį Nidoje vykstantis vokiečių rašytojo Thomo Manno vardu pavadintas daugiažanris menų festivalis yra nedidelė provokacija Lietuvos kultūros panoramoje.

Tie, kurie jį pamilo, kasmet planuoja atostogas taip, kad galėtų pabūti savaitę trunkančiame kamerinio pobūdžio festivalyje, patirti jaukią Thomo Manno vasarnamio aurą, gėrėtis nuo jo terasos atsiveriančiu įstabiu vaizdu – blyškiu Kuršių marių mėliu, išraižytu lieknų pušų kamienais, – kurio ilgesys kartkartėmis užlieja ištisus metus, kuklioje Evangelikų liuteronų bažnytėlėje klausytis be jokio pataikavimo kurortinei publikai sumanytų kamerinės muzikos koncertų, gilintis į festivalio „Žodžio programos“ svečių aštrias, skausmingas ar provokuojančias mintis, pamariu skubėti į parodas ar įsitaisyti tarp nakvišų, vakarojančių „Kino naktyse“. Šioji publikos dalis (ir lietuviškoji, ir vokiškoji) yra itin lojali, linkusi atleisti „viską, kas ne taip“.