XVI tarptautinis Thomo Manno festivalis Nidoje
Vidurvasarį Nidoje vykstantis vokiečių rašytojo Thomo Manno vardu pavadintas daugiažanris menų festivalis yra nedidelė provokacija Lietuvos kultūros panoramoje.
Tie, kurie jį pamilo, kasmet planuoja atostogas taip, kad galėtų pabūti savaitę trunkančiame kamerinio pobūdžio festivalyje, patirti jaukią Thomo Manno vasarnamio aurą, gėrėtis nuo jo terasos atsiveriančiu įstabiu vaizdu – blyškiu Kuršių marių mėliu, išraižytu lieknų pušų kamienais, – kurio ilgesys kartkartėmis užlieja ištisus metus, kuklioje Evangelikų liuteronų bažnytėlėje klausytis be jokio pataikavimo kurortinei publikai sumanytų kamerinės muzikos koncertų, gilintis į festivalio „Žodžio programos“ svečių aštrias, skausmingas ar provokuojančias mintis, pamariu skubėti į parodas ar įsitaisyti tarp nakvišų, vakarojančių „Kino naktyse“.
Šioji publikos dalis (ir lietuviškoji, ir vokiškoji) yra itin lojali, linkusi atleisti „viską, kas ne taip“. Jie tiesiog pamilo festivalį su jų širdžiai mielomis tradicijomis. Tie, kurie niekada jame nesilankė, bet nėra abejingi kultūrai, skyla į dvi stovyklas: vieni mielai apsilankytų, jei turėtų galimybę, t.y. tinkamas asmenines ar kitokias, dažniausiai finansines, sąlygas (dažnam literatui, menininkui, menotyrininkui, mokytojui, bibliotekininkui ar pensininkui savaitės poilsis Nidoje – gana brangus arba neįkandamas malonumas). Na, o kita nesilankančiųjų dalis yra įtaruoliai, kuriuos erzina „kažkokiame namelyje susispietusių intelektualų, kurie tik patys sau įdomūs, ratelis“. Kam skirti pinigus garbinti „kažkokį vokietį“, kai neišgalim remti savų, lietuvių? – piktinasi tūlas lietuviškų festivalių ir festivaliukų rengėjas.
Deja, optimizmo dėl lietuviškų festivalių maža. Nepaisant krizių ir nepriteklių, festivalių daugėja, jų turinys panašėja, o bendra kokybė, pradedant pačiais solidžiausiais, vis smunka. Dažnas muzikas, netekęs darbo arba kartu su bičiuliais organizuodavęs kokius nors renginius ir paskui susipykęs, arba šiaip pajutęs, iš kur galima gauti pinigų, jei moki bent pusiau raštingai užpildyti paraišką valstybės paramai gauti, ima rengti festivalį. Tai kas, kad negali sugalvoti nė vienos idėjos sukurti, pristatyti, inicijuoti ką nors ypatingo, originalaus ar aktualaus? Svarbu gauti pinigų. O tada žiūrėsim. Jei nieko vertingesnio negali sugalvoti, kaip tik pervežti iš vieno miestelio į kitą tuos pačius TV ekranuose pagarsėjusius „rimtosios“ muzikos atlikėjus, kurie užvakar čia jau koncertavo kitame festivalyje su beveik ta pačia programa, kitąmet valstybės paramos gali ir negauti. Tokiu atveju reikia piktintis ir skanduoti, kad „žlugdoma kultūra“, prisišliejus prie tų, kurie iš tikrųjų bando paveikti kultūros politikos, finansavimo ir infrastruktūros pokyčius.
Lietuvoje yra arti šimto tarptautinių, nacionalinių ir regioninių muzikos festivalių, kuriuos remia valstybė. Prisimenant sovietinę retoriką, galėtume šį reiškinį priskirti „kultūros laimėjimams“. Tik kas laimi? Kultūra? Publika? Visuomenė? Galbūt sykį vertėtų įvesti griežtesnę peržiūrą ir apsispręsti, kiek ir kokių festivalių Lietuva gali paremti, užuot barsčius grašius visiems. Žinoma, bet koks vajus be planuojamų duoda ir šalutinių rezultatų, yra pavojus nepelnytai ką nors vertingo, bet mažai pastebimo užgniaužti, tačiau tęsti status quo irgi absurdas – užuot skatinusi kultūrinio gyvenimo įvairovę bei kokybę, Lietuva linkusi švęsti, palaikyti kad ir nelygiavertį, inertišką festivalių ritmą.
Po šio moralo grįžtu prie Thomo Manno festivalio ir išklausiusi jo ketverių iš eilės metų programas drįstu pasakyti, kad tai yra originaliausias Lietuvos teritorijoje vykstantis menų forumas savo koncentruotumu, idėjų lygmeniu ir išpildymo kokybe paradoksaliai kontrastuojantis kurortinio gyvenimo ritualams ir tuo dar labiau intriguojantis. Žinoma, ne viskas tobula ir kritikas nėra lojalus žiūrovas, tad teks stabtelėti ir prie „to, kas ne taip“.
Tačiau pirmiausia – pagiriamasis žodis Thomo Manno kultūros centro kuratoriumui už per šešiolika metų išgrynintą festivalio struktūrą ir stiprų idėjinį pamatą. Čia pirmiausia sumąstoma festivalio tema, o paskui sprendžiama, kokiomis priemonėmis ją įgyvendinti. Savaip tema plėtojama žodžio programos dalyvių – rašytojų, filosofų, menotyrininkų, istorikų, politikų, pagal ją parenkami filmai „Kino naktims“, kiek laisviau ji interpretuojama savarankiškesniame, didžiausiame festivalio segmente – muzikos programoje, o dailės programa dažniausiai kviečia pasidairyti po vokiškąjį ir lietuviškąjį su šiuo kraštu susijusį vaizduojamojo meno paveldą bei susipažinti su jaunesniųjų menininkų idėjomis. Kartais festivalis glaudžiau susijęs su savo patrono Thomo Manno kūryba, kartais prisiliečia tik simboliškai, laisvai plėtodamas aktualias sociokultūrines patirtis, bet visada čia išjudinama mintis, provokuojamas įvairiapusis dalykų matymas.
Teigdama, kad festivalis neturi jam prilygstančių analogų Lietuvoje, spėju, kad ir svetur panašių pavyzdžių nebūtų lengva rasti. Taip jau susiklostė, kad menininkai ir intelektualai gyvena gana uždarą akademinį ir cechinį gyvenimą: filosofai diskutuoja su filosofais, dailininkai vangiai nuslenka iki šiuolaikinės muzikos koncertų, o kompozitoriai iki „Poezijos pavasario“, poetai nesiveržia į teatrus, o teatralai į dailės parodas. Net bohemos samprata nunyko, liko tik uždari intelektualų getai ir ilgesingos legendos apie „Neringos“ kavinės ar „Literatų svetainės“ išminčių diskusijas. Thomo Manno festivalis pralaužė šias surambėjusias ribas ir kviečia menininkus, humanitarus pažvelgti plačiau, nei rodo jų profesiniai binokliai.
Dar vienas pranašumas, kurį norėčiau įvardinti, yra kameriškumas. Nesusodinsi rašytojo vasarnamio terasoje minios, nesutalpinsi kuklioje bažnytėlėje tūkstančių klausytojų, tačiau tose mažose erdvėse renginiai įgyja intymumo, bendruomeniškumo, kuris dažną sykį išprovokuoja atviresnes, gilesnes, jautresnes ištarmes ir daug smarkiau įsirėžia į atmintį. Todėl kad ir kaip džiugintų šiųmečio festivalio renginių lankymo rekordai (matyt, tam turėjo įtakos ir prastas oras), nelinkėčiau jam plėstis. Šįmet padaugėjo žodžio programos renginių ir dailės parodų. Jei ateityje jų būtų nuspręsta dar pagausinti, reikėtų ištęsti festivalį laike, jame apsilankytų daugiau įvairesnių žmonių (pasikeistų poilsiautojų „dekados“), sykiu jis netektų tos stiprios energetinės koncentracijos ir veikiausiai įgytų rutiniškumo.
Kas kita būtų padidinti festivalio pasiekiamumą, stipriausius jo akcentus pristatant sostinėje (tarkim, rudenį) ir taip jį įvesti į platesnį kultūrinį akiratį. Per šešiolika metų susikaupė pluoštas naujų lietuviškų muzikos kūrinių, specialiai sukurtų festivalio užsakymu, nemažai jų neišblėso iš atminties ir atlikėjų repertuaro. Argi nebūtų galima to jau nemenko palikimo kaip nors apžvelgti, įamžinti įrašuose ar surengti koncertų? Didis muzikinės programos pranašumas – specialiai atlikėjų parengti kūriniai, atsižvelgiant į festivalio turinio poreikius. Tačiau vėliau šios festivalio inicijuotos programos ištirpsta arba atlikėjų toliau pristatomos kituose kontekstuose neužsimenant, kieno iniciatyva jos užgimė. O galėtų nuskambėti po Nidos festivalio vėliava Vilniuje, kaip ir susitikimas su didesnį įspūdį palikusiu žodžio programos svečiu. Kodėl nebranginti savo įdirbio ir gerų rezultatų? Kodėl nesuteikti galimybės su jais susipažinti gausesnei auditorijai ir taip plėsti simpatikų gretas? Pasaulyje tokia „gerai paslėptų“ festivalių „transportavimo“ patirtis liudija sėkmę.
Ir dar vienas šio festivalio privalumas – tarptautinis bendradarbiavimas. Žodžio programos turinį kuratoriumas modeliuoja remiamas Goethe’s ir Lenkijos institutų ne tik finansiškai, bet ir aktyvia tinkamų pasirinktai temai prelegentų paieška. Iki šiol nepamirštami tokie lektoriai kaip vokiečių literatūros tyrinėtojas ir teologasHermannas Kurzke, rašytojas, filosofas ir leidėjas Michaelis Krügeris, lenkų poetas ir eseistas Adamas Zagajewskis ir kt.
Tačiau muzikos programos su itin retomis išimtimis yra pristatomos lietuvių muzikantų. Galbūt vertėtų atsiverti lenkų bei vokiečių kamerinės muzikos atlikėjams? Taip tarptautiškumas (veikiau šio regiono šalių ar bent dvišalis bendradarbiavimas) išsiskleistų visuose festivalio segmentuose, juolab šiųmetinį festivalio akcentą – baltą „Pertof“ rojalį – nupirko festivalio rėmėjai iš Vokietijos.
Dailės programoje šįkart didesnė įvairovė. Šalia lietuvių jaunųjų juvelyrių ir metalo menininkių Vidos Pukštutės ir Šarūnės Vaitkutės parodoje „Ribos“ pakviesta dalyvauti ir Heidemarie Herb iš Vokietijos. Šįmet Goethe’s institutas įsteigė kasmetinę stipendiją vokiečių menininkams, kurių darbai bus pristatomi festivalyje; pirmoji stipendiatė – plakatų kūrėja Franziska Nast, atidariusi parodą „Never Say Ever“. Sykiu su istorine M.K. Čiurlionio muziejaus darbuotojų pristatyta Olgos Dubeneckienės-Kalpokienės 1926 m. nutapytų Kuršių nerijos etnografinių simbolių paroda ir Agnės Narušytės parengta fotografijos paroda „Nuobodulio estetika“ dailės programa atsivėrė tiek tarptautinio bendradarbiavimo, tiek žanriniu požiūriu.
Štai tokios bendros pastabos kelerius metus stebėjus festivalį.
Šiųmetinis liepos 14–21 d. vykęs festivalis tęsė pernai pradėtą Czesłowo Miłoszo temų trilogiją. Šįkart epigrafu pasirinktas jo 1953 m. emigracijoje Paryžiuje išleistos knygos „Pavergtas protas“, kurioje autorius analizuoja intelektualo prisitaikymą atsidūrus šiapus geležinės uždangos, pavadinimas. Nors skaitant daugiau nei prieš pusę amžiaus parašytą knygą suvoki jos istorinį kontekstą (autorius aprašinėjo totalitarinio režimo mechanizmus dar esant gyvam Stalinui), kartais užmiršti aną laikotarpį ir atrodo, kad pavergto proto diagnozė vis dar įsiveržia į mūsų mąstymą ir pasaulėvoką: kaip tiksliai rašytojas pajuto, aprašė ir suklasifikavo skirtingas prisitaikymo formas.
Žodžio programos pranešėjai, trys filosofai savaip aiškino proto pavergimo būdus. Lenkų filosofas, Krokuvos Jogailos universiteto rektorius Bogdanas Szlachta sukritikavo filosofinį Miłoszo idėjų pagrindą kaip paviršutinišką, o susitikimą vedęs lietuvių filosofas Alvydas Jokubaitis iškėlė mintį, kad galbūt metas parašyti naują „Pavergtą protą 2“ ir jame išanalizuoti skirtingus vakarų ir rytų europiečių proto pavergimo šaltinius ir mechanizmus? Neginčysiu filosofų disputo, bet Szlachtos paskaitoje pasigedau komunikacijos. Daugiažanris menų festivalis – ne filosofų mokslinė konferencija, tad kalbėjimas turėtų būti pritaikytas įvairesnio humanitarinio išprusimo lygio auditorijai, nevengiant definicijų paaiškinimų ir konkrečių jų interpretacijų tekste. Kadangi paskaita buvo skaitoma vokiškai, lietuvių auditorijai išdalinti teksto vertimai. Jie ir pagelbėjo, keliskart atidžiai perskaičius šį gana sudėtingą tekstą po renginio, tuomet iškilo klausimų, matyt, ne man vienai. Deja, per renginį vaisingos diskusijos nepavyko įžiebti, tiesiog auditorijai per sudėtinga buvo iškart suvokti greitomis perskaitytą gana sudėtingą tekstą. Tai ne pirmas sudėtingas pranešimas festivalio istorijoje, tačiau suvokimas daugiausia priklauso nuo lektoriaus kaip oratoriaus gebėjimų, komunikacinių savybių ir tiesiog didelio noro būti suprastam.
Šiomis savybėmis trykšte trykšta Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorius Alvydas Jokubaitis, savo paskaitoje „Mokslinis moralės ir politikos pavergimas“ iškėlęs naują proto pavergimo formą – vertybių tironiją ir mokslinį mąstymo primetimą visoms gyvenimo sritims. „Mokslininkų požiūriui į vertybes būdingas agresyvumas. Jie pripažįsta vertybių pasaulio savitumą, o kartu galvoja, kad faktus pažįstantis mokslinis mąstymas yra pranašesnis už bet kurį kitą mąstymą. Modernus mokslas pašalino teleologinį pasaulio supratimą, ir tai daro įtaką etikai, kuri neįsivaizduojama be ginčų apie žmogaus tikslus. Modernioji moralės filosofija kuriama žiūrint į mokslinio mąstymo permainas. Daugybė normatyvinio mąstymo sričių – politika, teisė, ekonomika ir kultūra – atsidūrė mokslinės pasaulio sampratos įtakoje“, – teigė Jokubaitis.
Baltarusių filosofas, Europos humanitarinio universiteto, reziduojančio Vilniuje, rektorius Anatolijus Michailovas pranešime „Nuo save suvedžiojančio proto iki suvedžioto mąstymo“ konstatavo, kad praėjęs amžius pakirto užtikrintumą, jog „protas, kaip pats per šimtmečius įsivaizdavo, tikrai gali suteikti reikalingą orientaciją gyvenime. Kartu aptemo ir pati istorinės raidos krypties ir nedalinamumo idėja. Išnyko ir tikėjimas gyvenimo prasme, t.y. savaime suprantamu pasikliovimu tuo, kad mūsų veiksmai, nepaisant kontingentiškumo, susijungs į prasmingą gyvenimo visumą.“ Diskusijoje dėl perestroikos laikais vykusio vakarinių Sovietų Sąjungos valstybių išsilaisvinimo Michailovas teigė, kad pirmieji rinkimai laisvės sąlygomis Baltarusijoje išties buvo demokratiniai ne tik forma, bet ir rezultatais, o aplinkinės šalys naujaisiais prezidentais išsirinko buvusius komunistų partijos lyderius. O kur Baltarusija dabar? – retoriškai klausė prelegentas.
Vokiečių rašytojas Eugenas Ruge žodžio programą pratęsė pristatydamas savo romaną „Dylančios šviesos laikais“, kuriame aprašė kelių kartų vokiečių šeimos gyvenimą užėjus fašistiniam režimui, daliai šeimos narių patekus į Sovietinę Rusiją ir patyrus Sibiro tremtį, tolesnį gyvenimą Rytų Vokietijoje Šaltojo karo metais. Visi personažai pasakoja tuos pačius įvykius ir visi skirtingai vertina tuos pačius istorinius įvykius, nemaža dalis šių personažų bruožų galėtų būti pavyzdžiais Miłoszo „Pavergto proto“ prisitaikymo klasifikacijoje.
Liepos 16-ąją, per Thomo Manno namelio gimtadienį (1930 m. liepos 16 d. rašytojas su šeima pirmąsyk atvyko atostogauti į ką tik suręstą vasarnamį), tradiciškai vyko festivalio patronui skirtas renginys. Šįsyk jo svečias – rašytojo vaikaitis, pianistas, psichologas ir rašytojas Friddo Mannas (beje, jis ir kuratoriumo narys), pristatęs naujausią savo atsiminimų knygą „Mano Nida“, kurioje aprašė pirmuosius įspūdžius po Berlyno sienos griuvimo lankantis Rytų Vokietijoje, Kuršių nerijoje, atgimusiame šeimos vasarnamyje ir festivalyje. Literatūros tyrinėtojai kontroversiškai vertina knygą tiek literatūriniu, tiek faktografinio tikslumo požiūriu. Tačiau pati Friddo Manno asmenybė visuomet žadina publikos dėmesį, visi nori pamatyti žmogų, kurį auklėjo prakilnus Nobelio literatūros premijos laureatas, vienas didžiųjų epochos mąstytojų. Vaikaitis pateisina šias viltis, aktyviai dalyvauja Thomo Manno kūrybos tyrimų centrų veikloje, dalinasi prisiminimais ir patarimais.
Dar viename festivalio patronui skirtame susitikime dalyvavo lietuvių žurnalistas Leonas Stepanauskas, 1963 m. dėl šeimos aplinkybių išvykęs gyventi į Rytų Vokietiją. Jis pristatė trečiąjį papildytą savo knygos „Thomas Mannas ir Nida“ leidimą bei pirmąkart išleistą vertimą vokiečių kalba. Pokario metais, būdamas vienas iš rašytojo vasarnamio atstatymo iniciatorių Vokietijoje, Stepanauskas sugebėjo patekti į paskutinius Thomo Manno namus Šveicarijoje, susidraugauti su jo šeima ir surinkti milžinišką faktų ir prisiminimų archyvą apie tris rašytojo ir jo šeimos praleistas vasaras Nidoje.
„Muzikos programoje“ šįmet vyravo fortepijoniniai rečitaliai, siekiant pasidžiaugti naujuoju instrumentu ir atskleisti jo galimybes. Ir išties, kiek pianistų, tiek fortepijono skambesio įvairovės, skambus, garsokas „Petrof“ fortepijonas, apgaubtas puikos Evangelikų liuteronų bažnytėlės akustikos, išsiskleidė sodresniais obertonais ir šiltesniu skambesiu. Jau pradedamajame koncerte Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai surengė aistringą garsų šėlsmą (tiesa, šalia baltojo rojalio teko prisiminti ir senąjį liūdnos atminties fortepijoną), raiškiai, revoliucingai paskambinę Franzo Liszto simfoninės poemos „Preliudai“ autorinę transkripciją dviem fortepijonams. M.K. Čiurlionio simfoninės poemos „Miške“ transkripciją kadaise pianistams padovanojo ją parengęs dirigentas Jonas Aleksa. Pianistai šiai muzikai surado ypač minkštą sotto voce tembrą, imituojantį pastelinį Čiurlionio orkestrą.
Visai kitoks festivalio viešnios iš Vienos, korėjiečių kilmės Vokietijoje gimusios ir augusios Han-Gyeol Lie pianizmas. Be galo švelnus kontaktas su klaviatūra, didžiulė skalė nuo piano iki pianissimo, beveik nuolat naudojamas kairysis, garsą slopinantis pedalas, taip pat aktyvus (gal net per aktyvus) dešinysis pavertė pianistės rečitalį subtiliu, mirgančiu garsų seansu. Han-Gyeol Lie – detalių meistrė: imituodama gaudžiantį klavesino skambesį tarytum karoliukus suvėrė smulkiausias XVIII a. prancūzų klavesino mąstytojo ir virtuozo François Couperino pjeses, o didžiausią įspūdį paliko jos interpretuojami Franzo Schuberto Keturi ekspromtai D 935. Atrodo, kad viešnia iš naujo perskaitė šią pianistų dažnai atliekamą, interpretacinių klišių bei retorinių figūrų prisodrintą muziką ir atskleidė visai kitą jos pavidalą – intravertišką, tauraus liūdesio ir didžiulės vidinės jėgos sklidiną, bet niekur neprasimušantį pro ikibetchoveniškosios garso jėgos ir fortissimo sampratos ribas. Kur kas blankesnį įspūdį paliko pianistės paskambintas Fredericko Chopino Polonezas-fantazija Op. 61., pristigo šiam kūriniui tipiškos retorikos, ji tarsi nuslydo paviršiumi, neįgaudama prasminės artikuliacijos. Tačiau po karo į Vakarus pasitraukusio lietuvių kompozitoriaus Vlado Jakubėno monografiniame koncerte pianistė itin jautriai ir šiltai paskambino kompozitoriaus studijų metais sukomponuotus impresionistinius „Du vaizdelius“.
Dar kitoks Daumanto Kirilausko – savito mąstymo, „pirštais filosofuojančio“ atlikėjo – skambinimas. Jo atliktos dvi J.S. Bacho Partitos įgavo ypatingą aurą idealiai pritinkančioje aplinkoje – evangelikų liuteronų šventovėje (tokiose ir Bachas praleido didžią savo gyvenimo dalį vargonuodamas, komponuodamas). Skambinant Kirilauskui visuomet džiugu stebėti jo minties tėkmę – proto, temperamento ir nesumeluoto, gilaus nuoširdumo dermę. Prakilniai suskambo jo atliktas Césaro Francko Preliudas, choralas ir fuga, išduodantis ne tik kompozitoriaus žavėjimąsi Bacho kūryba, bet ir genialaus vargonininko patirtį – fortepijoninis opusas imituoja vargonų registrus, tembrų įvairovę ir stiprią, erdvę užpildančią jėgą. Beje, „Muzikos programos“ vadovė Vytautė Markeliūnienė įtraukė šį kūrinį į Thomo Manno festivalio programą neatsitiktinai. Puikų muzikinį skonį išsiugdęs rašytojas teigė, kad „jei būtų dirigentas, diriguotų kaip Bruno Walteris, jei kompozitorius – komponuotų kaip Césaras Franckas“.
Festivalio senbuvis Valstybinis Vilniaus kvartetas sąžiningai, kruopščiai, neparastai sukauptai pagriežė ekspresyvų Vlado Jakubėno Styginių kvartetą Op. 4, sukurtą kompozitoriui studijuojant Berlyne 1929–1930 m. ir atspindintį jaunatvišką susižavėjimą vokiškuoju tarpukario modernizmu, nuo kurio brandesniame amžiuje nusigręžė. Tačiau kitame koncerte šio kvarteto sykiu su altininke Egle Lapinske pagriežtas W.A. Mozarto Styginių kvintetas g-moll, KV 516 geriau jau būtų nenuskambėjęs, kvarteto primai nepakluso štrichai, frazuotė, strigo net intonavimas. Viršutinėje bažnyčios galerijoje koncerto įdėmiai klausėsi pora 6–7 metų amžiaus mergaičių, ir man pagailo, kad apie gyvai skambančią Mozarto muziką joms išliks būtent toks įspūdis. Pagailo ir kitų kvarteto muzikantų, kurie išgyvena geriausius, darbingiausius savo metus kaip profesionalai, tačiau bendra kvarteto skambesio kokybė dabar dažnai neprognozuojama – gali pavykti kaip grojant Jakubėną, gali nepavykti kaip atliekant Mozartą. Tačiau šiam kvartetui susijungus su Kauno kvartetu ir pastarajam ėmusis pirmojo kvarteto partijų, išties įspūdingai suskambo Maxo Brucho Styginių kvartetas B-dur, Op. Posth., išryškinęs abiejų kvartetų stipriausias savybes. O štai Broniaus Kutavičiaus legendinis 1980-ųjų opusas – Kvartetas styginiams „Anno cum tetigonia“ – šįkart kauniečiams ne itin pavyko. Šis lietuviškojo minimalizmo hitas turėtų sukurti meditatyvią būseną, tačiau muzikantai buvo šiek tiek įsitempę, įnikę teisingai artikuliuoti, pataikyti tiksliai ritmiškai. Viskas gerai, natos buvo savo vietose, o štai tos ypatingos būsenos, kuri užprogramuota kompozitoriaus gaidose, pristigo.
Aukščiausia meistryste ir stilistiniu išprusimu pasižymėjo Ingridos Armonaitės (smuikas) ir Indrės Baikštytės (fortepijonas) Prancūzų muzikos vakare atliktos Claude’o Debussy bei Maurice’o Ravelio sonatos, taip pat monografiniame Dmitrijaus Šostakovičiaus koncerte pasigėrėtinai atlikti 10 preliudų, aranžuotų smuikui ir fortepijonui. Abi atlikėjos dirba su įvairiais muzikantais įvairių sudėčių kameriniuose ansambliuose, tačiau jų duetas – tobulas temperamento, muzikinio skonio ir neribotos techninės meistrystės požiūriu.
Šostakovičiaus, tipiško „Pavergto proto“ personažo, kuriam likimas lėmė gyventi jau pačioje totalitarinio režimo pradžioje, vieną paskutiniųjų šedevrų – Trio e-moll, Op. 67, Ingrida Armonaitė atliko kaip Armonų trio, kuriame violončele griežia Rimantas Armonas, fortepijonu skambina Irena Uss-Armonienė, narė. Ši muzika jau įaugusi į muzikantų raumenis ir dvasią, perteikdama epochos kataklizmus, kančią ir groteską.
Festivalis išlaiko tradiciją – naujo kūrinio, užsakyto lietuvių kompozitoriui, premjerą. Šįmet šiai užduočiai pakviestas kompozitorius, multimedijų menininkas, kultūros kritikas, eseistas Šarūnas Nakas sukūrė fortepijoninį opusą „Ketmanas“ pagal vienos iš knygos „Pavergtas protas“ dalių pavadinimą. „Ketmane“ Miłoszas pasakoja apie tarp musulmonų paplitusį apsimetinėjimo meną – ketmaną, kai „žmogus, žinąs tiesą, neprivalo savojo asmens, savo nuosavybės ir padėties išstatyti aklumui, įdūkiui ir pykčiui tų, kuriuos Dievui patinka klaidinti ir laikyti paklydime“. Tad, jeigu galima, geriau neišsakyti tikrųjų savo įsitikinimų, – konstatuoja Miłoszas ir veda ketmano paralelę su stalinistinio režimo intelektualų prisitaikėliškumu: „ketmanas, jo pačios griežčiausios ir asketiškiausios formos, yra visuotinai praktikuojamas liaudies demokratijos šalyse“.
O dabar grįžkime į Daumanto Kirilausko rečitalį, kuriame jis paskambino Nako „Ketmaną“. Nežinau, kaip reagavo pirmąkart šio kompozitoriaus muziką girdintys klausytojai. Šių eilučių autorei teko išgirsti nemažai Nako kūrinių, tad ir laukta ko nors panašaus – superkompleksinės, metodiškai sukomponuotos muzikos arba užslėptos ironijos. Tačiau išgirdome beveik perregimą fortepijoninį audinį, net ne audinį, o keletą natų, kurių gęstantį garsą lyg senovinėje polifonijoje įrėmindavo vargonų punktas. Kas tai? Galbūt ši muzika veikiau primena tylos estetikos šalininko Mortono Feldmano stilių, juk vargšas kritikas vis tiek nori įvardinti, ką girdi! O ką daryti tokiu atveju? Vėl skamba tas pats garsas, prie jo prisišlieja kitas ir vėl gęsta nuščiuvusioje bažnyčioje... Regis, kompozitorius išties sumanė su publika pažaisti ketmaną –„suklaidinti ir laikyti paklydime“. Jei tokių lūkesčių būta, jie išsipildė su kaupu. Bravo, maestro! Tik žaidžiant ketmaną nevalia prarasti kontrolės, kad nepergudrautum pats savęs...
Nuolatinis festivalio dalyvis kamerinis choras „Aidija“ čia išsikovojęs išskirtines pozicijas ir dalies publikos besąlygišką meilę. Meilei argumentų nereikia, tačiau ji myli ne tik akimis (jauni, gražūs, švytintys ir patetiškam dirigento mostui atsidavę veidai), bet ir ausimis, o garsiniai potyriai nėra tokie džiuginantys. Galbūt imtis ketmano ir parašyti taip, kad niekas nieko nesuprastų ir visi liktų patenkinti? Vis dėlto pabandykime išsiaiškinti, kas vyksta Lietuvoje su šlovinguoju choriniu sąjūdžiu, lydinčiu mus nuo klojimų gadynės laikų, išaugusiu iki Dainų švenčių ir, deja, niekaip iš jų sovietmečiu sustabarėjusių štampų negalinčiu išsivaduoti. „Aidija“ – tipiškas lietuvių choras, kurio galimą tobulėjimą pančioja nacionalinės chorvedybos ypatumai – sureikšmintos atlikėjo (ne kompozitoriaus) emocijos ir intuicija (o jei ji apgauna ir nuveda ne ten?), atsainus požiūris į kūrinio stilių ir kurtinančios kulminacijos, ataidinčios iš Dainų švenčių daugiatūkstantinės minios katarsio, gimusio iš liaudiškų šienpjovių dainų („valio, dalgeli, valio!“) ir nuožmiai užsigrūdinusio privalomose partijai ir Leninui skirtose kantatose. Regis, lietuvių chorvedžiai su vos keliomis, ant vienos rankos pirštų suskaičiuojamomis išimtimis niekaip negali išsivaduoti iš šio katarsio, jis persmelkęs didžiuosius Lietuvos chorvedžius, konservatorijose ir akademijose ugdančius jaunuosius savo įpėdinius, jis išskiria Lietuvos chorus iš latvių ir estų dainininkų, kurie galbūt dėl kitoniškos, asketiškesnės religinės patirties yra nuosaikesni, jautresni ir profesionalesni, jei profesionalumu šiuo atveju laikysime bent pagarbą kompozitoriaus tekstui ir garso/garsumo kultūrą.
Štai ir šiame festivalyje tas lietuviškasis katarsis perskrodė ir niekais pavertė latvių gyvojo klasiko Peterio Vaskso puikiai festivalio kontekste derančius, melancholijos ir trapaus egzistencinio liūdesio nuspalvintus „Tris Czesławo Miłoszo eilėraščius“. Niekada negirdėję šio kompozitoriaus muzikos klausytojai galėjo susidaryti neteisingą, net atgrasų įspūdį apie ją. Panašus likimas ištiko ir prancūzų kompozitoriaus Fransiso Poulenco rafinuotą kamerinę kantatą „Snieguotas vakaras“ pagal Paulio Eluardo eiles. O antai Vlado Jakubėno liaudiško stiliaus dainos bei evangelikų giesmės nuskambėjo nepalyginti geriau, nuoširdžiau. Pabaigos koncerte „Aidija“ atliko Schuberto ankstyvąsias Mišias G-dur sykiu su solistais Gunta Davidčuka, Mindaugu Zimkumi ir Nerijumi Masevičiumi, griežiant Kauno kvartetui, vargonuojant Dainiui Sverdiolui ir diriguojant „Aidijos“ vadovui Romualdui Gražiniui. Paprasta mišių struktūra, didesnė panašios muzikos atlikimo patirtis pabaigos koncertą pavertė tikrai šventišku, nors garso kultūros priekaištas, deja, išlieka (prisiminkime Han-Gyeol Lie Schuberto dinaminę skalę, nepabijokime mokytis iš profesionalių pavyzdžių). O bisui „Aidijos“ vyrai su savo vadovu tobulai padainavo Schuberto dainą „Naktis“. Vadinasi, reikia rinktis tinkamą repertuarą arba įdėti daug pastangų ir vaduotis iš pavergto proto pančių. Tikrai verta, juk kitąmet festivalyje lauks ištikimi klausytojai, pasirengę atleisti „viską, kas ne taip“.