7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Mantė Valiūnaitė

Mantė Valiūnaitė

Kino sanatorija

50-ajam tarptautiniam Karlovi Varų kino festivaliui pasibaigus

Penkiasdešimtąjį kartą vykęs tarptautinis Karlovi Varų kino festivalis, kaip ir visi jubiliatai, žadėjo neišdildomų įspūdžių, dovanų ir filmų. Liepos 3–11 d. Čekijos kurortas virto kino sanatorija. Į ją galėjai įžengti raudonu kilimu pro vartus saugančias dvi statulas, rankose laikančias krištolinius gaublius. Įžengus ilsėtis nuo gero kino arba su geru kinu.

 

Pagrindinė konkursinė programa nuvylė, kaip ir konkursas „Vakarų Rytai“. Filmai panašūs, klampūs ir netalentingai suręsti, istorijos girdėtos. Pagrindinį prizą „Krištolinį gaublį“ laimėjo amerikiečių filmas „Bobas ir medžiai“ („Bob and the Trees“). Debiutinis pilnametražis Diego Ongaro vaidybinis filmas, kaip ir trumpametražis jo to paties pavadinimo filmas, gimė iš režisieriaus susižavėjimo medkirčiu Bobu, jo meile medžiams ir gamtai. Bobas – realus žmogus, jis vaidina save režisieriaus kuriamoje dramoje.

„Krentantys turi sparnus“
„Krentantys turi sparnus“
„Raudonas voras“
„Raudonas voras“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Tarp mūsų viskas gerai“
„Giesmių giesmė“
„Giesmių giesmė“
Mantė Valiūnaitė

„Il Cinema Ritrovato“: sugražinta kino patirtis

Bolonijoje baigėsi senojo kino festivalis

Birželio 28 d., dešimta valanda penkiolika minučių vakaro, Piero Paolo Pasolini aikštė, ekrane neapolietiškas, klasika tapęs nebylusis filmas „Asunta Spina“ (rež. Gustavo Serena, 1915). Jaukioje vasaros tamsoje, ekrane, įrėmintame medžių, lėtai pasklinda švelni šviesa iš visai šalia stovinčio ir rūkstančio it mažas kaminas kino projektoriaus. Kartu su šviesa pasklinda ir kvapas it degančios žibalinės lempos. Prasideda kino patirtis, kokios gyvenime dar neteko patirti – kinas po atviru dangumi, karštą naktį, iš nitratinės juostos – kinas nepaprastai aiškus ir ryškus, bet ir kartu labai subtilius, švelnus, gyvai įgarsinamas ir kvepiantis!
 
Taip ypatingai pradėjau savo kelionę į sugrįžtantį kiną – nuo birželio 27 d. iki liepos 4 d. Bolonijoje jau 29 kartą vyko kino festivalis „Il Cinema Ritrovato“ („Sugražintas kinas“). Kai festivalių ratas vis plečiasi ir jo sukimasis vis greitėja, Bolonijos kinematekos fondo (Fondazione Cineteca di Bologna) organizuojamas renginys trumpam šį ratą pasuka į kitą pusę, taip sulėtindamas tempą ir primindamas apie tai, kas turi būti prisiminta. Šis festivalis nėra naujienų medžiotojas – čia nekovojama dėl premjerų skaičiaus, nepardavinėjami dar nebaigti kurti filmai. „Il Cinema Ritrovato“ – atrastų archyvuose, mažai žinomų ar visai nežinomų filmų ir klasikinio kino festivalis, kuriame daug dėmesio skiriama kino restauravimui ir išsaugojimui.
 

„Juodaodė mergina“ (1966)
„Juodaodė mergina“ (1966)
„Romeo ir Džuljeta“ (1954)
„Romeo ir Džuljeta“ (1954)
„Assunta Spina“ (1915)
„Assunta Spina“ (1915)
Mantė Valiūnaitė

Dokumentinio pasakojimo galimybės

22-ajam Šefildo dokumentinių filmų festivaliui pasibaigus

Vėjo šukuojamame Anglijos mieste, kalvotose ir vingiuotose gatvėse šešioms dienoms (birželio 5–10 d.) įsikūrė „Sheffield Doc/Fest“ – festivalis, skirtas dokumentiniam kinui ir kitoms dokumentinio pasakojimo formoms. Išnaudodamas įvairiausias Šefildo vietas – nuo botanikos sodo iki miesto rotušės – festivalis kvietė ne tik žiūrėti filmus, juos pardavinėti ir burti būsimų projektų komandas, bet ir diskutuoti apie dabartinį kiną.
 
Šefildo festivalis išsiskiria dėmesiu socialinėms, ekologijos problemoms, angažuotam kinui. Speciali programa šiais metais skirta ir interaktyvios dokumentikos bandymams – įvairios diskusijos ir projektai bei parodos siekė pristatyti naujausias interaktyvumo dokumentiniame pasakojime tendencijas. Geriausiu interaktyviu projektu tapo Gabo Aroros ir Chriso Milko „Debesys virš Sidros“ (http://vrse.works/clouds-over-sidra/).
 
Dvylika į konkursinę festivalio programą atrinktų dokumentinių filmų varžėsi dėl pagrindinio prizo. Didžiojo žiuri prizas atiteko Seano McAllisterio „Sirijos meilės istorijai“ („A Syrian Love Story“). Pristatydamas filmą režisierius minėjo Johno Cassaveteso filmo „Meilės tėkmės“ („Love Streams“, 1984) atmosferą, kuri pasikartojo filmuojant Amero ir Ragdos iš Sirijos meilės istoriją. Filmo herojai kartais filmuojami išties kasavetiškais stambiaisplanais. Alkoholis, ilgos naktys, ašaros ir pyktis, beprotiškas noras būti kartu ir dalyvauti revoliucijoje tik sustiprina šį įspūdį. McAllisteris savitai trina dokumentinio ir vaidybinio kino ribas, užkadrinis balsas tampa autorinio dokumentinio kino ženklu, žyminčiu ne tik pasakojamos istorijos raidą, bet ir režisieriaus asmenybę ir dalyvavimą filmo veikėjų šeimos gyvenime, keliančiame ne vieną etinį klausimą.

„Sirijos meilės istorija“
„Sirijos meilės istorija“
„Nusidėjėlis Mekoje“
„Nusidėjėlis Mekoje“
„Rusiškas genys“
„Rusiškas genys“
Mantė Valiūnaitė

Nuobodulio iškankintos

Nauji filmai – „Džema Boveri“

Pamenu, per vieną kino filosofijos paskaitą prieš ketverius ar penkerius metus Nerijus Milerius skaitė ištrauką iš Gustave’o Flaubert’o romano „Ponia Bovari“ kaip montažo principo literatūroje pavyzdį. Skaitant Flaubert’o romaną galima rasti scenų, kuriose naudojama tada dar neegzistavusi kino kalba – skirtingų vietų ir laiko jungimas vienoje scenoje. Iškart aprašinėjami du įvykiai: dviejų skirtingose vietose skambančių balsų nuotrupos – apdovanojimus skelbiančio miestelio mero ir Emos Bovari meilužio suokimo. „Ponia Bovari“ jau ne kartą ekranizuota, naujausia versija – 2014 m. pasirodęs Sophie Barthes filmas, kuriame Emą suvaidino Mia Wasikovska. Flaubert’o romanas tiek daug kino dėmesio sulaukia ne tik dėl montažinių jo elementų, romano formulę pakeitęs kūrinys traukia savo novatoriškumu ir gyvumu.
 
Anne Fontaine „Džema Boveri“ („Gemma Bovery“, Prancūzija, 2014) – ne dar viena Flaubert’o ekranizacija. Naujausią režisierės filmą galima pavadinti adaptacijos adaptacija. Pascalio Bonitzero ir Anne Fontaine scenarijaus pagrindu tapo Posy Simmonds komiksas „Džema Boveri“. Simmonds Flaubert’o romanas buvo tik atspirtis papasakoti savo – britės moters, besistengiančios iš naujo pradėti gyvenimą su vyru Normandijoje, istoriją.

„Džema Boveri“
„Džema Boveri“
Mantė Valiūnaitė

Tikrovės kalnų apsupty

Įspūdžiai iš 46-ojo „Visions du Réel“ festivalio

Vienas seniausiai vykstančių dokumentinio kino festivalių „Visions du Réel“ kasmet į Nioną Šveicarijoje sukviečia ne tik plušančius kino industrijos atstovus, bet ir kino gerbėjus. Nenoriu sakyti dokumentinio kino gerbėjus, nes būtent šiame festivalyje pajutau organizatorių ir dalyvių pagarbą tikram kinui, kur skirstymas į dokumentinį ar vaidybinį netenka prasmės. Anot vieno kolegos, festivalio direktorius Luciano Barisone nuolat kovoja, kad žodis „dokumentinis“ būtų ištrintas. Regis, jam svarbu aukštas kino kalbos lygis ir sugebėjimas papasakoti tai, kas svarbaus vyksta mūsų mylimoje ar nekenčiamoje tikrovėje. Tokią išvadą sufleruoja ir „Visions du Réel“ pasiūlyta filmų programa.
 
Naujų idėjų šįmet Nione tikrai netrūko – nuo neįvykusio įvykio simuliacijos iki filmo, sukurto vien iš internete aptiktų vaizdo klipų ir dainų, nuo siaubo filmą primenančių atminties tyrimų iki apokaliptinės enciklopedijos. Dvi konkursinės programos – pilno metražo filmų ir „Regard Neuf“ (debiutinio arba antro pilnametražio filmo) pasižymėjo itin aukšta kokybe.

„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Gimtinė (Irakas, nuliniai metai)“
„Iš Šiaurės“
„Iš Šiaurės“
„Surire“
„Surire“
Mantė Valiūnaitė

Pakeliui į kiną

Filmas apie režisierių Rimą Tuminą „Pakeliui į prieplauką“

Teatro dienos proga Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“ ir praėjusią savaitę Nacionalinėje dailės galerijoje pristatytas debiutinis Ramunės Sakalauskaitės dokumentinis filmas „Pakeliui į prieplauką“ (Lietuva, 2014). Tai keturiasdešimties minučių kelionė į teatro režisieriaus Rimo Tumino gyvenimo ir kūrybos detales. Filme siekiama sukurti visapusišką režisieriaus portretą, apžvelgiami jo vaikystės atsiminimai, mėgstamos vietos, santykiai su šeima bei kolegomis ir, žinoma, kasdienybė teatre.
 
Dokumentiniame kine svarbią vietą užima biografiniai ar autobiografiniai filmai,  į centrą statantys žmogų. Kaip ir fotografijoje ar tapyboje, filmuose dažnai rodomas kuo nors režisierių sudominęs žmogus, nesvarbu, ar tai būtų svarbi ir įspūdinga asmenybė, ar praeivis gatvėje. Fotografijoje ar tapyboje asmuo sustingdomas laike – talentingi kūrėjai portretuose ir per šią vienintelę užfiksuotą akimirką sugeba aprėpti įvairius portretuojamojo veiklos ar gyvenimo aspektus bei lekiantį laiką, tačiau kinas pasižymi ypatinga savybe atskleisti judantį ir laike esantį žmogų.

Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
Rimas Tuminas filme „Pakeliui į prieplauką“
Mantė Valiūnaitė

Holivudas kaip šiuolaikinis Olimpas

Nauji filmai – „Kelias į žvaigždes“

Jeanas Baudrillard’as rašė, kad žemėlapis eina pirma teritorijos. Anot prancūzų filosofo, tai šiuolaikinį pasaulį apibendrinančios diagnozės – realybės nykimo – simptomas. Viena iš garsiųjų Baudrillard’o nustatytų simuliakrų stadijų atitinka šią situaciją – mums pakanka žemėlapių, iki smulkmenų nusakančių neegzistuojančias teritorijas, arba žemėlapių, atstojančių numanomas ar išnykusias vietas. Neseniai Lietuvos kino teatruose pasirodęs Davido Cronenbergo filmas „Kelias į žvaigždes“ („Maps to the Stars“, Kanada, 2014) ) aptinka galimą tragedijos židinį ir tiksliai sužymi Holivudo žemėlapio simbolius.
 
Holivudo žemėje gyveno Helena (Julliane Moore) – aktorė, siekianti išsivaduoti iš savo motinos šešėlio profesinėje srityje ir asmeniniame gyvenime (jei dar tarp jų yra koks nors skirtumas). Iš gyvenimą nuodijančių atsiminimų ją gelbėjo psichoterapeutas daktaras Stafordas Veisas, susituokęs su savo seserimi Kristina (Olivia Williams). Savo sūnų Bendžį (Evan Bird) jie paaukojo žydrajam ekranui, o į brolio gyvybę pasikėsinusią dukterį Agatą (Mia Wasikovska) ištrėmė į tolimų kraštų gydyklą, tikėdamiesi, kad šioji niekada nesugrįš. Agata grįžo ir siekė susigrąžinti brolio meilę bei nutraukti užnuodytą šeimos grandinę. Deja, ambicijos, kerštas ir atšiaurūs veikėjų charakteriai viską pavertė kruvinomis kovomis.
„Kelias į žvaigždes“ linksniuojamas kaip satyra apie Holivudą – apie aktorių, prodiuserių ir vadybininkų kančias pasiekti ir užsitikrinti savo vietą sapnų fabrike. Filmo scenarijaus autorius – romanų apie Holivudą specialistas Bruce’as Wagneris kartu su Cronenbergu filmo sumanymą brandino apie dešimt metų. Juodojo humoro filme tikrai nestinga, tačiau filmo siužetas primena Euripido ar Eischilo tragedijas. Tragiški likimai, Olimpo dievų primesti kaip prakeiksmas ar kerštas ydingiems žmonėms, „Kelyje į žvaigždes“ perkelti į šiuolaikinį kontekstą. Filmas rodo Holivudo sistemą kaip Olimpą, kur kelio ženklai šeimas ir atskirus asmenis atveda į kraujomaišą, žudymą ar savižudybę, kur veikėjus kankina praeities fantomai, primenantys siaubo filmuose šimtus kartų matytus mirusius vaikus ir moteris baltomis suknelėmis. Vaikai vartoja narkotikus, it papūgos mėgdžioja savo pirmtakus.

„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
„Kelias į žvaigždes“
Mantė Valiūnaitė

Pažangi senatvė

Nauji filmai – „Amžinai stilingos“

Debiutiniame Linos Plioplytės filme „Amžinai stilingos“ („Advanced Style“, JAV, 2014) Niujorko gatvės rodomos kaip podiumas damoms, nežadančioms išsižadėti savo stiliaus. Filmas kalba būtent apie individualų stilių ir jo svarbą. Dar apie madą, tinklaraštininkus ir senėjimo procesus. Bet svarbiausia – apie veržlumą ir energiją, nepaisant nieko.
 
Lina Plioplytė pradėjo kaip žurnalistė, vėliau pasiėmė kamerą ir ėmė kalbinti jai įdomius žmones. Dabar ji taip pat kuria muzikinius klipus ir reklaminius trumpametražius filmus kompanijoms „Urban Outfiters“, TOD’s ir kitoms. Susidomėjimas mada, matyt, ir suvedė Plioplytę su tinklaraštininku ir fotografu Ari Sethu Cohenu. Pastarasis kaip tik tada ėmė fotografuoti Niujorko gatvėse stilingas damas, kurioms per penkiasdešimt. Originalus filmo pavadinimas „Advanced Style“ pakartoja jo tinklaraščio pavadinimą ir išleistą nuotraukų albumą. Gaila, kad lietuviškas variantas prarado originale akivaizdžią nuorodą į pažangą. Žmogus, kurio anglų kalbos lygis nusakomas kaip pažangus (advanced), juk nebus vadinamas amžinu anglakalbiu. Nors gal nuoroda į amžinumą čia ir nėra iš piršto laužta.

„Amžinai stilingos“
„Amžinai stilingos“
Mantė Valiūnaitė

Kūniškos funkcijos

Nauji filmai – „Po oda“

Įsivaizduokite Monicos Vitti iš Michelangelo Antonioni filmo „Raudonoji dykuma“ heroję, staiga pavirstančią į ateivę, – kaip atrodytų? Turbūt kažkas panašaus į tai, ką matome Jonathano Glazerio filme „Po oda“ („Under the Skin“, Šveicarija, JAV, D. Britanija, 2013), sukurtą laisvai interpretuojant Michelio Faberio knygą. Susvetimėjusi moteris, ieškanti būdų, kaip išlikti ją supančioje aplinkoje, vaizduojama eksperimentiškai naudojant spalvas ir garsą. Tik „Po oda“ moteris (Scarlett Johansson) išties yra ateivė, filmo eksperimentiškumas kyla iš slapta filmuojamų susidūrimų su neprofesionaliais aktoriais – realiais žmonėmis, o dykuma čia ne raudona, bet juoda. Šiame filme nėra vardų ar perdėm gilių dialogų, tik trumpa ir paprasta vyrų medžioklė, atvedanti į savęs supratimą. „Po oda“ – tai mišinys išgryninto realizmo ir žvilgančios estetikos, abu jie reikalingi režisieriui, kad padėtų išreikšti pagrindines filmo idėjas, ir abu atstovauja skirtingoms pagrindinės veikėjos pusėms.

„Po oda“
„Po oda“
  < PUSLAPIS IŠ 2  >> Archyvas