7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Banguojantis Torontas

44-asis Tarptautinis Toronto kino festivalis

Mantė Valiūnaitė
Nr. 30 (1309), 2019-09-27
Kinas
Kadras iš filmo „Jojo Rabbit“
Kadras iš filmo „Jojo Rabbit“

Viename didžiausių ir eklektiškiausių tarptautinių kino festivalių Toronte parodoma apie 400 filmų. Pradėjus sklaidyti programą dažniausiai apima beviltiškumo jausmas – juk neįmanoma pamatyti net pusės festivalio filmų, bet ne visi ir verti dėmesio. Programų sudarytojas ar kino kritikas Toronte gali pasijusti kaip pirmoji kaskadininkė Annie Edson Taylor, 1901 m. medinėje statinėje perplaukusi virš Niagaros krioklio, – tik jos galynėjimasis su vandens stichija, rodos, tūkstantį kartų labiau jaudinantis. Kita vertus, Torontas toks miestas, kuriame žengus vos kelis žingsnius norisi pabėgti į kino salę ir įsilieti į kitas erdves, – nuobodus ir stiklinis save atspindintis miestas, nežadantis nieko kito, nei didžiulės mašinos ir iš jų sklindanti bloga muzika bei ekspresyvūs balsai.

 

Toronto kino festivalio konkursinė programa ne tokia svarbi kaip Kanų, Berlinalės ar Venecijos festivalių. Pagrindinis dėmesys krypsta į būsimus „Oskarų“ kandidatus – didelio biudžeto naujausius didžiųjų Holivudo studijų filmus, rodomus per iškilmingas premjeras ar programoje „Specialūs rodymai“. Konkursinėje „Platformos“ programoje šiemet varžėsi dešimt filmų iš skirtingų pasaulio šalių, juos sukūrė skirtingos patirties režisieriai. Pagrindinį prizą pelnytai laimėjo Pietro Marcello filmas „Martinas Idenas“, kurio pagrindinis aktorius Luca Marinelli Venecijoje buvo apdovanotas už geriausią vyro vaidmenį. Italų režisierius ir ankstesniuose kūriniuose naudojo archyvinę medžiagą, o šioje Jacko Londono romano ekranizacijoje jis laisvai jungia 16 mm juosta nufilmuotą vaidybinę filmo dalį ir istorinį laikotarpį vaizduojančius archyvinius kadrus.

 

Konkursinėje programoje užbaigtumu ir režisūra išsiskyrė du paprasto siužeto ir kino kalbos filmai – prancūzės Alice Winocour „Proksima“ („Proxima“) ir amerikiečio Dariuso Marderio „Metalo garsas“ („Sound of Metal“). Pirmajame pasakojama apie skrydžiui į Marsą besirengiančią astronautę Sarą ir jos sudėtingą atsisveikinimą su dukra Stela. Filmo autentiškumą kuria realios veiksmo vietos – filmuota Rusijoje esančiame kosmonautų parengimo centre Žvaigždžių miestelyje, kosmodrome Kazachstane ir Vokietijos mieste Darmštate, kur įsikūręs Europos kosmoso operacijų centras. Filme iš mažų detalių sukuriamas moters, kuri nuo vaikystės svajojo tapti astronaute, pavadino savo šunį Laika, o dukterį – Stela, pasaulis. Panašios detalės paverčia Sarą visaverte „Proksimos“ veikėja. Režisierę domina motinystės, moterų lygių teisių temos, pasiaukojamas ryžtingos moters kelias į tikslą. Pasiaukojimą ir nežmoniškas fizines Saros pastangas neįtikėtinai tiksliai įkūnija Eva Green. Jos gestai ir veidas priverčia fiziškai pajusti vis didėjantį nuovargį. Pasirengimo skrydžiui pratybas lydi sudėtingi Saros santykiai su Stela ir emociniai kolegų išbandymai.

 

Apie fizines ir emocines pastangas kalbama ir filme „Metalo garsas“. Pirmosiose filmo scenose rodoma, kaip metalo grupės būgnininkas po intensyvaus koncerto atsikelia ir gamina pusryčius savo merginai, girdime virdulio šnypštimą, kavos lašėjimą. Kitą rytą viskas vyksta taip pat, tačiau kasdieniai garsai skamba dusliai, tarsi neprasiskverbtų pro tirštą tylos sieną. Pagrindinis veikėjas turės nukeliauti ilgą kelią, kad susitaikytų su pasikeitusiomis gyvenimo sąlygomis ir su savimi. Sutikti žmonės ir patirtys po truputį keičia jo mąstymą. Marderis nepretenzingai ir paprastai pasakoja istoriją, tačiau filmo veikėjai ir jų pasaulis kupini jausmų ir patirties subrandintos išminties.

 

Lotynų Amerikos kinui konkurse atstovavę filmai „Lunatikai“ („The Sleepwalkers“, rež. Paula Hernández, Argentina, Urugvajus) ir „Darbo jėga“ („The Workforce“, rež. David Zonana, Meksika) nuvylė. „Lunatikų“ režisierė akivaizdžiai semėsi įkvėpimo iš Lucrecios Martel filmo „Pelkė“ („The Swamp“), tačiau Hernández kino kalba daug paprastesnė, o scenarijui pritrūko gelmės. „Lunatikai“ kalba apie užgniaužtas skirtingų kartų moterų aistras ir niekur nedingusią patriarchalinę struktūrą. Filmo pabaigoje ji pasireiškia smurtu.

 

„Darbo jėga“ – lyg supaprastinta Bong Joon-ho filmo „Parazitas“ versija. Filme pasakojama apie nelegaliai dirbančius ir jokių socialinių garantijų neturinčius žmones. Pagrindinio veikėjo Francisko brolis žūva per nelaimingą atsitikimą statybų aikštelėje. Franciskas kovoja, kad nėščiai brolio žmonai būtų išmokėta pašalpa, tačiau gauna patvirtinimą iš ligoninės, kad brolis darbe buvo neblaivus. Nusivylęs teisingumu, Franciskas slapta apsigyvena dar neįrengtame name, kuriame netrukus suburs į komuną panašią bendruomenę. Bet ten, kur susitinka skirtingų žmonių interesai ir lūkesčiai, gimsta ir nauji teisingumo išbandymai. Minimalistinę kino kalbą pasirinkęs debiutantas Zonana sukūrė filmą apie socialinę ir ekonominę nelygybę, tačiau neišvengė deklaratyvumo.

 

Toronto festivalio programos „Atradimai“ ir „Šiuolaikinis pasaulio kinas“ labai didelės, jų pagrindinis bruožas – panoramiškumas. Festivalio programų sudarytojams pavyksta pristatyti geografinę ir temų įvairovę, tačiau stinga tikrai stiprių ir aktualių filmų. Netikėtai naujai nuskambėjo norvegų drama „Viltis“ („Hope“, rež. Maria Sødahl). Nors filme analizuojama daug kartų kine rodyta ligos tema, asmeninė režisierės patirtis suteikė „Vilčiai“ dar nematytų niuansų. Stellanas Skarsgårdas ir Andrea Bræin Hovig vaidina daug metų kartu gyvenančią porą. Tomas ir Anja turi šešis vaikus, daug dirba ir retai būna kartu. Po sėkmingos premjeros režisierė Anja pasijunta blogai ir sužino, kad jai atsinaujino vėžys. Šįkart auglys rastas smegenyse ir gydytojai neteikia daug vilčių. Filme rodomos kelios dienos – nuo Kalėdų iki Naujųjų metų, bet per jas įvyksta labai daug. „Vilties“ veikėjai bando susitaikyti su senomis nuoskaudomis, svarsto, kaip naujieną pranešti vaikams, filme nebanaliai rodomi poros jausmai artėjant netekčiai.

 

Iš „Atradimų“ programos dar paminėčiau subtilų italų režisieriaus Carlo Sironi debiutą „Saulė“ („Sole“) ir vokiečių režisierės Inos Weisse „Perklausą“ („The Audition“), kurioje Nina Hoss puikiai suvaidino griežtą smuiko mokytoją. Filme rodomi jos santykiai su šeima ir mokiniais.

 

Žiūrovų simpatijų prizą Toronte pelnė naujas Taikos Waititi filmas „Jojo Rabbit“. Režisieriaus talentu prajuokinti pačius skirtingiausius žiūrovus galėjo įsitikinti ir jo mockumentary apie vampyrus „Ką mes veikiame šešėliuose“ („What We Do In the Shadows“) žiūrovai Lietuvoje. Šįkart režisierius ironiškai pažvelgė į Antrojo pasaulinio karo metų Vokietiją. Pagrindinis filmo veikėjas – dešimtmetis berniukas, fanatikas nacis, kuriam su gyvenimo iššūkiais padeda susikauti jo įsivaizduojamas draugas Hitleris (jį suvaidino pats režisierius). Kai berniukas sužino, kad mama (Scarlett Johansson) palėpėje slepia žydę, prasideda grumtynės su savimi ir savo įsitikinimais. „Jojo Rabbit“ finale baigiasi karas ir iš griūvančio bei degančio miesto berniukas lyg pasakoje grįžta namo pas naująją draugę, kuriai nebegresia pavojus. Gal tik su humoru demaskuojant radikalaus nacionalizmo absurdiškumą dar įmanoma užduoti svarbius klausimus apie dešinėjančios visuomenės pavojus holivudinius filmus žiūrinčiai masei?

 

Didžiausią įspūdį Toronte man padarė amerikiečių režisieriaus Trey’aus Edwardo Shultso filmas „Bangos“ („Waves“). Filmą sudaro dvi dalys: pirmoji pasakoja apie jauną sportininką Tailerį, kuris iš nevilties padaro nusikaltimą, o antrojoje rodomi jo sesers santykiai su tėvais ir savimi. Filmas galėjo tapti dar viena tragiška istorija apie paauglį, tačiau antroji „Bangų“ dalis atveria kitą lygmenį, rodo, kaip viltis, atvirumas ir meilė gali suardyti iš kartos į kartą pasikartojančių klaidų grandinę. Filmo atmosferą kuria ne tik kartais netikėtas montažas ar operatoriaus darbas, bet ir Trento Reznoro bei Atticuso Rosso sukurtas garso takelis. Neabejoju, kad „Bangos“ bus lyginamos su „Oskaru“ apdovanota Barry Jenkinso „Mėnesiena“ („Moonlight“), nes abiejų dėmesio centre – jaunų juodaodžių amerikiečių gyvenimas ir abu pasižymi energinga kino kalba.

 

Po kino teatre praleistos savaitės visada kyla klausimas apie laiką – ar jis praleistas tuščiai, ar prasmingai. Kaip koks Hansas Kastorpas iš Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ imi svarstyti, ar greitai, ar lėtai bėgantis laikas siūlo daugiau turiningos patirties. Tik keli filmai išliks ilgam ir jais norėsis dalintis. Deja, didžioji matytų filmų dalis žadina nusivylimą ir sukelia tuščiaipraleisto laiko pojūtį.

 

Kadras iš filmo „Jojo Rabbit“
Kadras iš filmo „Jojo Rabbit“
Kadras iš filmo „Proksima“
Kadras iš filmo „Proksima“
Kadras iš filmo „Martinas Idenas“
Kadras iš filmo „Martinas Idenas“