Kinas
2019 m. Kanuose po filmo „Laukinė kriaušė“ premjeros kalbinau turkų režisierių Nuri Bilge Ceylaną. Interviu pavadinau „Filmų kūrimas padeda įveikti melancholiją“. Išties, režisierius tuomet padarė melancholiško, atidžiai į pasaulį žvelgiančio kūrėjo įspūdį. Seku Ceylano kiną nuo pat jo trečiojo filmo „Klimatas“ (2006) ir rašiau ne vieno jo filmo recenziją, taigi neslėpsiu, kad esu didelė šio režisieriaus gerbėja ir kiekvieno naujo jo kūrinio laukiu apimta smalsumo. Jų žiūrėti einu kaip į susitikimą su brangiu draugu, nes žinau, kad pokalbis bus įdomus. Sunkiasvoriai Ceylano filmai primena apie kino galimybę ne tik pasakoti istorijas, bet ir kelti filosofinius klausimus.
Naujausiame Ceylano kūrinyje „Apie sausą žolę“ („Kuru Otlar Üstüne“, Turkija, Prancūzija, Vokietija, Švedija, 2023) atsiduriame mažame Anatolijos kaime, mokykloje. Pagrindinis veikėjas, su kuriuo praleisime daugiau nei tris valandas, – periferijoje mokyti paskirtas Sametas (Deniz Celiloğlu). Gana greitai mėgstamo ir moderniu požiūriu pasižyminčio mokytojo portretas ima aižėti. Tikrieji jo bruožai ir intencijos pradeda stebinti savo nenuoširdumu ir piktavališkumu. Tokia kaukės nuplėšimo taktika būdinga ir ankstesniuose režisieriaus filmuose. Jam įprasta kurti kompleksiškus veikėjus ir atidengti jų savybes, studijuojant ne tik psichologiją, bet ir gilesnes moralines ar politines nuostatas. Tačiau Sametas, kaip joks kitas Ceylano filmų veikėjas, yra manipuliatyvus ir nenuspėjamai piktavališkas.
Ceylano kūryboje daugėja dialogais užpildytų mizanscenų: nuo itin tylių ir mąslių filmų karjeros pradžioje iki „Žiemos miego“ (2015), kurio visa struktūra sutelkta aplink keletą dialogų. „Apie sausą žolę“ pokalbiai taip pat užima ypatingą vietą, tačiau yra situacijų, kurias į priekį veda nutylėjimai ar nuožmūs sprendimai. Mažos gyvenvietės pasirinkimas sukuria klaustrofobiškos erdvės įspūdį, tačiau būtent tokiose vietovėse susidaro aplinkybės, kai slėptis nebėra kaip.
Filmo dramaturgija paremta keliais konfliktais. Vienas jų – Sameto konfliktas su mėgstamiausia mokine. Ypatingą dėmesį mokinei rodantis mokytojas ilgainiui ima atrodyti lyg piktnaudžiaujantis vaiko pasitikėjimu. Mergaitei išdrįsus paprieštarauti, vyras parodo tikrąjį savo veidą. Kitas konfliktas – tai meilės trikampis, į kurį Sametas patenka su draugu ir netolimame miestelyje dirbančia aštraus mąstymo mokytoja Nurai (Merve Dizdar už šį vaidmenį Kanuose pelnė „Palmės šakelę“). Iš pradžių visi trys leidžia laiką kartu, daug kalbasi, analizuoja politinę Turkijos situaciją, bet Sametui pastebėjus, kad tarp jo draugo ir Nurai mezgasi ypatingas ryšys, jis moterį ima vilioti, nors neaišku, ar jai ką nors jaučia. Šie konfliktai rodo, koks piktdžiugiškas yra Sametas. Narcizas mokytojas nevertina ne tik kitų, bet ir savo paties principų, nes gali juos keisti taip lengvai, kaip berti gudragalviškus žodžius. Tai, kad jo profesija mokytojas, dar labiau pabrėžia menkavertiškumą. Ko iš tokio mokytojo galima išmokti?
Ankstesniuose filmuose jusdavau režisieriaus pasitikėjimą žiūrovais. Tylus „Vienišius“ (2002), kuriame žiūrovai iš mažų užuominų patys turėjo susidėlioti pagrindinio veikėjo dramą, ar gerokai pailgėję „Žiemos miegas“ ir „Laukinė kriaušė“, kuriuose dialogų gausa pareikalavo ypatingo susikaupimo, – atrodė, kad Ceylanas nesiekia įtikti, bet kviečia į savo melancholišką pasaulį. Ceylanas žavėjo, nes imdavosi filosofinių apmąstymų apie žmogaus egzistenciją, apie po kaukėmis pasislėpusius turkų visuomenės gyventojus, apie etinius klausimus, kurie kyla į sudėtingas aplinkybes patenkantiems veikėjams. Deja, šįkart režisierius pabaigoje užkadriniu balsu įterpia paaiškinimą ar pasiaiškinimą, kuris iš filme nuosekliai plėtojamos žmogiškosios dramos atima daugiasluosniškumą. Tarsi būtų suabejojęs savo žiūrovų gebėjimu įsigilinti į šio niekingo, bet kompleksiško veikėjo pasaulį.
Filme Ceylanas į įprastą jam formą – ilgi kadrai, lėtas tempas – įtraukia ir metakino intarpą. Turbūt daug kam klausimų sukelsianti scena vaizduoja Sametą, išeinantį iš Nurai miegamojo į vonią, – šį kelią jis įveikia per filmavimo paviljoną. Pamatome filmavimo grupės narius, kameras – taip suardomas filmo pasaulio vientisumas. Sametas vonioje išgeria tabletę ir grįžta į miegamąjį. Trumpas intarpas panaikina susitapatinimo principą kine, tačiau filme ir taip nebuvo su kuo tapatintis. Šis gestas liudija režisieriaus norą išlaikyti kritišką žiūrovų santykį su tuo, ką matome. Dar viena šios scenos interpretacija galėtų būti pačios Turkijos, kaip ydingai konstruojamos šalies, kritika. Išėjimas iš filmo pasaulio, atrodo, panaikina iliuziją, kad tai, ką matome, yra realu, bet kita vertus, šis judesys kaip tik padaro visas temas ir filme nagrinėjamas problemas realesnes, nes išduoda, jog tai – tikros kūrėjo mintys, tikri samprotavimai, nors ir sudėti į fiktyvų pasakojimą. Tarsi nuo kino nuplėšiama kaukė, bet už jo lieka tikros idėjos.
„Apie sausą žolę“ nėra pats stipriausias Ceylano filmas, kiek per daug besistengiantis save paaiškinti, bet leistis į pokalbį su šiuo režisieriumi visada verta. Meistras iš Turkijos primena apie kiną, kurio vis mažiau kino teatrų repertuare, o dėl to jis tik dar labiau nostalgiškas ir praturtinantis.
